Važiuosiu pasisemti dvasingumo į Indiją!

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/vaziuosiu-p... 2018-08-10 11:50:08, skaitė 1005, komentavo 6

Važiuosiu pasisemti dvasingumo į Indiją!

Kai tik kas nors sugalvoja, kad yra ne pakankamai dvasingas, na, suprask ne pakankamai dvasingai vartoja, kaip mat prisireikia į Indiją!

Ir čia standartiniam vartotojui jokių problemų – bilietas, lagaminas, booking.com ir voila – Indijos peizažai, tai yra – dvasingumas – po kojų.

Grįžę atrodo dar labiau pervartoję, tačiau ne dvasingesni. Visgi, galbūt tai optinė apgaulė ir tikrasis jų dvasingumas slepiasi kažkur giliai tarp pusvelčiui prisipirktų niekučių ar spalvotų sarių klosčių?

Kokį dvasingumą galima atrasti valstybėje, kurioje absoliuti dauguma gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, vaikų luošinimas – vienas iš būdų uždirbti, o elgetavimas ir gyvenimas gatvėje – socialinė norma tam tikrų kastų atstovams?

Kokį dvasingumą gali pasiūlyti tie, kurie gyvena nesibaigiančioje kančioje be vilties, kad tai kada nors pasikeis?

Ah, aš galiu garantuoti, kad „dvasingieji“ turistai pakels triukšmą viešbutyje, jei neras žadėto TV ar kondicionieriaus ir kad patogi kelionė lėktuvu jiems atrodys „varginanti“, nors dvasingumo mokysis iš tų, kurie neturi TV ar kondicionierių ir apskritai nėra skridę lėktuvu.

Jie galbūt vilsis atradę savo „sunkaus“ gyvenimo prasmę, nors jų netenkina darbas, alga ar perdžiantis sutuoktinis, tačiau matyt retas pagalvos, kokia gyvenimo prasmė būti neliečiamuoju, t.y. žmogumi be teisės į nieką, žmogumi, kurio gyvenimas vertas mažiau nei šuns?

Tam, kad kažką suvoktum, turi suprasti, kur esi, ką matai ir kodėl tai vyksta. Įtariu, lagaminais apsikrovę turistai, skubantys į kondicionuojamus viešbučius, ne itin jaudinasi dėl šių dalykų.

Kitaip jie matytų, kad atvyko į pačią baisiausią santvarką žemėje, kurioje dvasingumas yra vienintelis būdas nenusižudyti.

Ir kyla jis ne dėl atradimų, o dėl… neturėjimo, ką prarasti.

Apkasuose nebūna ateistų", o juk visa sumauta Indija – nesibaigiantys apkasai, kur daug žmonių bando kažkaip išgyventi arba pasidavę laukia mirties.

Išsvajotasis Indijos dvasingumas yra ne kas kita kaip nežaboto  masto žmonių išnaudojimo  bei zombinimo pasekmė ir nors šie reiškiniai būdingi ne tik Indijai, bet tik Indijoje tai pasireiškia taip atvirai, iškreiptai ir jau tūkstančius metų be jokių pokyčių. Pokyčius draudžia tas pats „dvasingumas“, pagal kurį vieni žmonės verti gyvenimo, o kiti – tik apgailėtinos egzistencijos, ir tai tik tuo atveju, jei bus nuolankūs, klusnūs ir vykdys „aukštakasčių“ nurodymus.

Žemesniosios kastos lygiai kaip neliečiamieji yra nuolatos engiamos ir privalo klausyti „aukštakasčių“. „Žemakasčiai“ dažniausiai neturi teisės atsisakyti jiems pavedamų „aukštakasčių“ darbų ar net… reikalauti užmokesčio. Jų vaikams draudžiama mokytis kartu su „aukštakasčių“ vaikais (kas reiškia, kad dažniausiai tie vaikai apskritai nemokomi) ir netgi kartu žaisti. „Žemakasčio“ vaikas gali būti skaudžiai priluptas ar kitaip nubaustas vien dėl to, kad palietė „aukštakasčio“ vaiką ar jo daiktus. Ir lups jį ne nuosavi tėvai, o tie išrinktieji parazitai, kurie mano, kad jų skūros – kitokios.

Indija yra fašistinė valstybė, kur žmogaus vertę apsprendžia ne jo elgesys, o pats… gimimas, konkrečiau – tėvų kilmė.

Važiuoti dvasingumo į Indiją yra tas pats kas važiuoti dvasingumo į Hitlerinę Vokietiją. Ir ten jo daugiau būtų, nes Vokietijos fašizmas lyginant su Indijos fašizmu – daigeliai, kurie taip ir nespėjo normaliai sudygti.

Baisiausia, kas gali nutikti Europai, o jau iš dalies ir vyksta, tai įsikeroti Indijos praktika, kai žmonės skirstomi į rūšis. Nebūtinai į kastas, tiesiog į „kokybiškus“ ir „nekokybiškus“, laikant, kad padorios gyvenimo sąlygos reikalingos tik „kokybiškiems“, o tie kiti gali nors ir gatvėse stipti.

Tingi dirbti“, „geria", „patys kalti", „mokytis reikėjo“ – bendriniai žodžiai, kuriais apibūdami skurstantys žmonės. Nesigilinant nei į priežastis, nei į pasekmes.

Tik toks tas „dvasingumas“ iš Indijos – išnaudojimo kultūra ir abejingumas kenčiantiems.

Bet… spėju, kad patys keliautojai manosi pasiekę kitokio „dvasingumo"?