Kaip toliau skatinti blaivybę

Autorius: Aurimas Guoga Šaltinis: https://minfo.lt/sveikatinguma... 2018-08-27 18:05:11, skaitė 539, komentavo 0

Praėjusieji metai buvo labai sėkmingi blaivybės judėjimui. Seimas priėmė svarbias alkoholio kontrolės pataisas, kurios uždraudė reklamą, sutrumpino alkoholio prekybos laiką, taip pat pakėlė amžiaus ribą nuo kurios galima įsigyti alkoholio.

Tokių svarbių priemonių priėmimas apmaldė blaivybės judėjimo įkarštį, nes svarbiausi tikslai buvo pasiekti, o papildomai ramybės į aktyvistų gretas įnešė tai, kad priemonės pasiteisino - maždaug dešimtadaliu sumažino suvartojamo alkoholio kiekį šalyje. Tai kelia klausimą kuo toliau užsiimti blaivybės judėjimui. Žinoma, galima raginti Seimą priimti specializuotų parduotuvių įstatymą, kad atėję pirkti maisto žmonės nebūtų gundomi tuo pačiu į krepšelį įsimesti ir svaigalų. Tačiau ties tuo ribojimų politikos galimybės ir išsisemtų. Jeigu norime ir toliau mažinti girtavimą, teks imtis kitokio pobūdžio priemonių.

Kokios šios priemonės galėtų būti? Tam galėtume pasitelkti dvi priemones – švietimą ir visuomenės spaudimą.

Švietimo priemonė visiems gana suprantama, tik galėtų taikoma veiksmingiau. Straipsniai ir reportažai, skirti skatinti blaivybę neretai gana nuspėjami, todėl nuspėjamas ir jų poveikis – tie, kurie ir taip už blaivumą, džiaugiasi kad pasirodo „teigiamos medžiagos“, o tie, kurie blaivybe bjaurisi, nekreipia į šiuos straipsnius dėmesio. Taigi švietimo priemonės turi tapti kur kas kūrybingesnės.

Štai neseniai visi skaitėme apie piktnaudžiavimus Pravieniškių kalėjime. Jeigu atkreipėte dėmesį, dauguma rimtesnių piktnaudžiavimų susiję su kvaišalais – įsigijimu, prekyba ir vartojimu. Sužinojome, kad kalėjimo „vierchai“ organizuoja narkotikų prekybą, įtraukia į tai dūchus (vidurinė kalinių grandis, kuriai tenka nemokamai tarnauti vierchams). Kaliniai veržte veržiasi įsigyti kvaišalų, todėl vierchai susitarė su kalėjimo vadovybe, kad ši praleistų narkotikų siuntas ir „nematytų“ prekybos kalėjimo teritorijoje.

O dabar grįžkime į laisvę ir pažiūrėkime kaip į svaigalų ribojimą reaguoja plačioji visuomenė. Matysime praktiškai tų pačių procesų atkartojimą. Gera dalis laisvų žmonių veržte veržiasi įsigyti svaigalų, negali pakęsti minties apie nors kokį apribojimą. Blaivinimo priemonių diegėjus, tokius kaip A.Verygą ar R.Karbauskį, vertina kaip kaliniai kalėjimo vadovybę, kuri jiems trukdo permetinėti narkotikus per kalėjimo sieną. Grasina, kad jeigu vyriausybė įdiegs nors kokias alkoholio ribojimo priemones, jie gaminsis svaigalus patys arba važiuos, eis ar netgi šliauš į Latviją ar Lenkiją. Kuo ne kaip kalėjime? Matau tik vieną skirtumą: zekai veržiasi įsigyti nelegalių kvaišalų, o alkašai grumiasi už „laimę“ svaigintis legaliais.

Jeigu zekų ir alkašų elgesys tiek jau panašus, leiskite paklausti – o gal šie du visuomeniniai reiškiniai yra tarpusavyje susiję, veikia vienas kitą? Gal pasigilinę atrasime, kad „kultūringo gėrimo kultūra“ skatina nusikalstamumą ir veikia kalinių „kultūrą“?

Antra tema. Niekas iš tėvų nelinki, kad jų vaikas užaugęs prasigertų. Tačiau visi puikiai žinome, kad labiausiai vaikai reaguoja į tėvų pavyzdį. Tie, kurie nekenčia Verygos ir minties, kad alkoholyje laimės nėra, geria savo mažamečių vaikų akivaizdoje nesusimąstydami apie to poveikį jų nesusitupėjusioms smegenėlėms.

O tai reiškia ne daugiau ir ne mažiau, o tėvų skleidžiama žinia, kad alkoholis teikia daug laimės, tačiau šios laimės tau, mažyli, neduosime. Ši palaima skirta tik suaugusiems. Kai užaugsi, galėsi ir pats jos truktelėti, o kol kas sėdėk sausas ir lauk kada ateis tavo eilė.

Taip alkoholis vaikui tampa uždraustu vaisiu, paslaptinga priemone į laimę, kuria jo brangiausieji su juo nesidalina. Kadangi šis požiūris susiformuoja tokiame ankstyvame amžiuje, jis tampa tvirtas kaip cementas, todėl suaugęs toks žmogus iš paskutiniųjų veržiasi ieškoti laimės alkoholyje ir jokios kalbos ar kliūtys jo nestabdo. Matome, kad iš tiesų dėl šio jaunuolio prasigėrimo kalti apie tokius dalykus nesusimąstę tėvai ir artimieji.

Jeigu tokius dalykus – panašumai į kalinių elgesį ir tėvų vaidmuo tempiant vaikus į alkoholizmą – papasakosime visuomenei, girtavimo patrauklumas neišvengiamai mažės.

Be švietimo priemonių, tiksliau pasakius, veiksmingesnio jų taikymo, dar galime pasitelkti ir visuomenės spaudimą. Jeigu stebi, kaip kas nors girdo kitą, jeigu matai, kad tėvai geria vaikų akivaizdoje, tačiau abejingai tyli – reiškia tapai besirutuliojančios tragedijos dalimi. Vienintelis būdas išvengti akmens ant savo sąžinės – tai garsiai paprieštarauti. Visai nereikia kelti bangų ir draskyti žmonėms akis – pakaks, kad pasivedėtumėte žmogų į šalį ir mandagiai išsakyti ką apie tai galvojate. Paprastai to pakaks, kad destruktyvus elgesys liautųsi ar bent jau gerokai sumažėtų. Tačiau svarbiausia tai, kad jeigu nors ką padarėte, kad užkirstumėte kelią blogiems dalykams, už tolesnius padarinius.

Kaip matote, reikia savyje įveikti vieną didžiausių lietuviškų ydų – abejingumą.

Kas laukia toliau, jeigu imsitės viešai netoleruoti blogybių? Kaip rodo disidentų patirtis, tokiems sumažėja draugų, tačiau tie draugai būna vertingesni. Jeigu neatlyšite, ilgainiui jūsų įtaka augs, kol pasieksite kritinę ribą ir jūsų nuomonę aplinkiniai gan vieningai perims.  Taip kad ir vienas žmogus, jeigu bus ryžtingas, gali išgyvendinti alkoholį iš savo aplinkos. Nepersistenkite, neverskite žmonių elgtis kaip jūs norite, tačiau ir duokite jiems labiau nei aiškiai suprasti, kad jų elgesiui nepritariate. Dažniausia to pakanka, kad jie anksčiau ar vėliau susimąstytų ir bent jau prie jūsų nuo perteklinio alkoholio arba nuo vartojimo prie vaikų susiturėtų.

O tiems, kurie siekia atsikratyti priklausomybės, tačiau nėra tikri ar pajėgs išsilaikyti, geriausia išeitis - prisijungti prie blaivybės propaguotojų. Nors priklausomybė iš pažiūros atrodo fiziologinė, tačiau po tuo slypi mentalinė priklausomybė – įsitikinimų paketas, kuris veda prie to, kad svaigalai – tai patikimas kelias į laimę. Jeigu žmogus pradės viešai propaguoti, kad svaigalai veda tik į nelaimę, poveikis bus tas, kad toliau svaigintis jam bus nekomfortiška tiek prieš save, tiek prieš aplinkinius. Blaivybės propaguotojai tampa prisiekusiais blaivininkais visam likusiam gyvenimui, tokiems atkritimas negresia.