David Solway. Marksizmas ir santuoka

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-08-29 12:40:39, skaitė 312, komentavo 2

David Solway. Marksizmas ir santuoka

Savo ilgus amžius trukusiose pastangose išardyti tradicinės ir klasikinės visuomenės pamatus, marksistinė dogma įvairiose savo formose – komunizme, socializme, neomarksizme, kultūriniame marksizme – pradėjo nuo tvirtos kampanijos susilpninti ir galiausiai panaikinti santuokos instituciją, tokią, kokia ji buvo suprantama nuo seniausių laikų. Santuokos, kaip kontrakto tarp vyro ir moters, įsipareigojusių kurti šeimą ir pripažinti iš to kylančias atsakomybes, šmeižimas ar išardymas yra būtina sąlyga revoliucinei socialistinei valstybei, kurioje esminė individų ištikimybė priklauso suvereniam kolektyvui, ne šeimai.

Propaganda ir įstatymai, kurie skaldo intymią meilę tarp vyro ir moters, kurie atima iš vaikų vyro ir moters kaip tėvų pavyzdžius, kurie sukompromituoja šeimos nedalomumą ir panaikina santuokos kaip kultūrinio gyvavimo garanto tikslą, yra svarbiausios stategijos, reikalingos norint įgyvendinti didįjį kairiųjų planą. Nurašant šeimos ląstelę kaip archajišką ir represyvų darinį, kurio laikas praėjo, valstybė tuomet funkcionuoja in loco parentis (lot. vietoje tėvų).

Problema, iškylanti kairei, yra faktas, kad šeima yra tradicinė varomoji jėga, kuri gyvuoja prieš autoritarinės valstybės iškylimą, ir kuri lieka po jo. Ne vien dėl to, kad ji skatina ištikimybę praeičiai, tačiau dėl to, kad ji įgalina palikimo ir turto teisių išsaugojimą konkrečioje kartoje. Tai yra galvos skausmas marksistinėms – istoriko Jacobo Talmono frazę tariant, „visas gėrybes valdančios valstybės“ – „politinio mesianizmo funkcionavimo“ (knyga „Totalitarinės demokratijos kilmė“) vizijoms. Marksistų išpuolis prieš šeimą iš dalies gali būti vertinamas ir kaip ideologinė įmonės valdymo perėmimo versija.

Pats Marksas vedė savo vaikystės meilę Jenny von Westphalen ir liko susituokęs su ja, nors jo politinės pažiūros neatspindėjo jo gyvenimo šeimyniško pobūdžio. Savo „Komunistų Partijos manifeste“ ir „Vokiečių ideologijoje“ Marksas apibrėžė santuoką kaip legalizuotą prostituciją ir moters vergystės formą. Faktas, kad jis, kaip rodo įspūdinga Mary Gabriel studija apie Marksą „Meilė ir kapitalas“, buvo tragiškai netaupus ir nenusimanė ekonomikoje, nesulaikė Markso nuo plačių hipotezių kūrimo, neparemtų nei jo elgesiu, nei jo asmenine patirtimi.

Nepaisant jo vidinių prieštaravimų, jis neginčijamai buvo svarbiausia figūra įprastos visuomenės pamatų griovime, taip pat ir santuokos bei šeimos. Friedrichas Engelsas, Markso bendradarbis ir globėjas, knygoje „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ visiškai aiškiai išdėstė kairės darbotvarkę, kalbėdamas apie „sujungtas šeimas ir įdiegtą monogamiją“ kaip „vangių nuobodybių bendruomenę“ ir klasės bei vyriškumo dominuojamos visuomenės modus operandi (lot. veikimo būdą). Tai turėjo būti sunaikinta.

Efektyvus būdas sugriauti santuoką ir šeimą buvo pasiūlytas komunisto teoretiko Georgo Lukácso, kuris pristatė „kultūrinio terorizmo“ koncepciją, apimančią religijos, monogamijos ir neva vyro dominuojamos šeimos panaikinimą. Lukácsas pasisakė už laisvos meilės, seksualinio išsilaisvinimo ir Froido aptartų seksualinių nukrypimų kursų dėstymą mokyklose, ką jis manė esant revoliucine būtinybe. Beje, 1919 m., būdamas Béla Kuno vadovaujamos Vengrijos Bolševikų vyriausybės ministru, jis tai ir padarė.

Šiandien matome šios žalingos įtakos atgarsius kultūriniame pamišime dėl sekso, užsidegime dėl taip vadinamo sekso pervertinimo ir šalto „lyčių“ įvardžių dauginimo iki begalybės (Kanados Aukščiausiojo Teismo pritarimas lytiškam santykiavimui su gyvuliais  yra vienas iš šios beprotybės variantų). Tai taip pat yra ir svarbi vertybė švietime, pavyzdžiui, mano gimtojoje Ontarijo provincijoje, kur valdant buvusiai ministrei pirmininkei Kathleen Wynne, prisiekusiai lesbietei, lytiškumo pamokų metu maži vaikai buvo supažindinti su galybe seksualinių praktikų, gerokai pralenkiančių jų emocinio išsivystymo lygį.

Leftizmas mėgina išardyti įprastą visuomenę paleidžiant daugiasluoksnį puolimą prieš ją, tame tarpe perrašant istoriją, griaunant religinį kultą, pakertant tradicinę moralę. Tai programa, tyliai skatinama pseudo-mokslo – kritinės teorijos. Ši smulkmeniška ir pretenzinga schema buvo pradėta svetainės provokatorių klikos, žinomos kaip Frankfurto mokykla, siekiant išvystyti tai, ką jie vadino „socialinės emancipacijos strategijomis“. Jie buvo atsakymas į retorinį klausimą, Lukácso užduotą savo 1916-ųjų metų studijoje: „Kas išgelbės mus nuo Vakarų civilizacijos?“

Tokiu būdu Frankfurto tyrėjo Theodoro Adorno įtakingame darbe „Autoritarinė asmenybė“ atsisakyta standartinių lyties vaidmenų ir lyties įpročių kaip „socialinių prietarų“, „psichologinės disfunkcijos“ ir „fašizmo katalizatoriaus“. Populiari frankfurtiečio Herberto Marcuse' ės knyga „Erotas ir civilizacija“ rėmė nevaržomą seksualumą ir visokių formų nukrypimus nuo tradicinių seksualinių ir šeimos padorumo normų. Wilhelmas Reichas, kuris, sakoma, įtvirtino frazę „seksualinė revoliucija“, sukūrė orgono dėžę, kaip viskam skirtą terapinį įrenginį ir spinduliavimą skleidžiantį akumuliatorių, naudotiną seksualinės energijos atstatymui ir stimuliavimui. Kiti žymūs vardai, susiję su mokykla ir vykdantys jos pragaištingą ideologiją, yra Maxas Horkheimeris, instituto direktorius, psichoanalitikas Erichas Frommas, sociologas Jürgenas Habermasas ir filosofė Agnes Heller. Sukaupta intelektualinė jėga yra didžiulė, tačiau ji visiškai stokoja suvokimo ir sveiko proto.

Iš tiesų, kaip pažymi PJ Media autorė Sarah Hoyt, žinome, kad „tik gavęs valdžios svertus, kiekvienas leftistinis režimas yra seksualiai represyvus“, tačiau tai ateina vėliau, kai revoliucija pasisekė ar buvo pradėtas nacionalinio lygmens despotizmas. Galima nesunkiai pastebėti ir aiškius prieštaravimus leftistų seksualinėje politikoje, kuri pašėlsta dėl prievartavimų studentų miestelyje ir surengia kovą prieš vyrus, ypač heteroseksualius baltuosius vyrus, ir tuo pačiu metu moko pradinukus apie seksualinius nukrypimus, apmoko naudotis apsauga nuo oralinio sekso metu plintančių ligų, latekso aksesuarais ir sekso žaislais. Kairės tikslas yra panaikinti vyro ir moters ryšį. Vyrai pradeda vengti vesti, moterims vis sunkiau tapti geromis žmonomis ir motinomis. Tos pačios lyties santykiai tampa vis labiau įprasti ir valstybės prie to prisideda, leisdamos tos pačios lyties poroms vadinti save „susituokusiomis“ jau 26 šalyse.

Tariamai apsišvietęs Ericas Andersonas, akademikas, dėstantis Sporto, vyriškumo ir seksualumo kursą Winčesterio univesitete (JK), vertina šį vystymąsį kaip besikeičiančio vyriškumo manifestaciją ir kultūrinio jautrumo evoliuciją. Jis ypatingai didžiuojasi tariamu „glamonėjimosi“ fenomenu tarp šios kartos vyrų, kurie neturi nieko prieš bučiuotis su kitais vyrais, ir sulipdė apgailėtiną statistikos mišrainę, norėdamas paremti šį savo teiginį. Andersonas ir Kimmel yra geri pavyzdžiai, kaip erotinio pobūdžio tyliai veikianti grupė stumia savo idėjas, užsimaskavę tariamai atviru nusiteikimu ir išmanymu. Šie tariami vizionieriai sėkmingai prisideda prie kairės politikos tikslų įgyvendinimo.

Kaip pažymėta, kairė turi daug ginklų savo arsenale, tačiau tikriausiai skaudžiausiai kertantis šiame kare prieš tradicinę šeimą yra įsiskverbimas į santuokos instituciją ir jos pakeitimas baisia pirminio tikslo karikatūra. Taigi jos pseudo-santuokų skatinimas nėra jokia staigmena. Tiesa, kad kažkuriuo metu komunizmas valė gėjus ir, kaip Hoyt teigia, darys tai ir vėl, tačiau jo įššūkis šeimos struktūrai seniai įšoko į naujo šeimos apibrėžimo traukinį. Kaip Paul Kengor rašo knygoje „Išardymas: nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“: „Kol tradicinė šeima yra slopinama, marksizmas eina į priekį“. „Naujas santuokos apibrėžimas“, tęsia Kengor, „yra idealus, patogus įrankis sugriauti šeimą“.

Kad nebūtų blogai suprasta, aš neskatinu pilietinių suvaržymų ar homoseksualų represijų. Kol egzistuoja įprasta teisė (turiu omenyje, pavyzdžiui, už įstatymo ribų paliekanti pedofiliją ar poligamiją), poros turėtų jaustis laisvos sekti savo norus ir aistras. Jos yra laisvos džiaugtis seksu dėl malonumo ar su tuo, su kuo jie nori. Kaip sakė buvęs Kanados ministras pirmininkas Pierre Trudeau, „valstybei nėra vietos tautiečių miegamuosiuose“. Tačiau kai tos pačios lyties poros uzurpuoja ekonomines ir teisines produktyvių ir rūpestingų šeimų privilegijas, ir tuo labiau kai teisė tuoktis gali būti skelbiama bet kokios kategorijos asmenų ir bet kokios grupės, kurios, tradiciniu Vakarų civilizacijos supratimu, tam neturi jokio pagrindo, tai tikrai lems socialinių normų ir praktikų dezintegraciją. Engelsas ir kompanija žinojo, kad santuoka ir šeima apima ir kovos lauką, kuriame kova vyksta aršiausiai.

Apsiginklavusi tiek įgauto teorinio, tiek praktinio pritarimo jėga, kairė dabar atrodo nepaliečiama ir užtikrinta savimi. Jos kampanija prieš santuokos instituciją atrodo beveik laimėta. Neturėtų būti abejojama, kad kai tradicinė santuokos institucija ar netgi su ja susiję įpareigojantys įstatymai tarp heteroseksualių porų, yra naikinami, kai seksualiniai nukrypimai yra skatinami, kai vyrai nebeįsipareigoja santuokai ir šeimai, moterys įvardijamos taip vadinamos „patriarchalinės šeimos“ aukomis, o iškreiptas santuokos apibrėžimas priimamamas kaip normalus, marksizmo dialektika gali triumfuoti.

Versta iš americanthinker.com.