Užburtas kovos su „Irako ir Levanto islamo valstybe“ ratas

Autorius: Justina Poškevičiūtė Šaltinis: http://geopolitika.lt/index.ph... 2015-04-04 07:28:04, skaitė 5286, komentavo 0

Užburtas kovos su „Irako ir Levanto islamo valstybe“ ratas

LDiena.lt: visiems skaitytojams rekomenduojama pirma susipažinti su analitika, nagrinėjančia gilumines islamo demonizavimo vakarų civilizacijos akyse: Ilgalaikė biblinio projekto vadeivų strategija kaip įveikti koraninį islamą.

Tai padės geriau suprasti tiek ir tai, "kam tai naudinga", tiek ir tai, kodėl būtent taip vakaroidiniai politikos apžvalgininkai, vertina islamo pasaulyje vykstančius (o tiksliau - vykdomus) procesus.
---

Šių metų vasario pradžioje, praėjus jau pusmečiui po JAV karinių veiksmų Irako ir Sirijos teritorijose, užimtose „Irako ir Levanto islamo valstybės“ grupuotės pajėgų, arba tiesiog „Islamo valstybės“ (LDiena.lt - tai labai neteisingas apipendrinimas, nes šitas "tiesiog" kategoriškai suplaka islamo religiją su "naująja blogio imperija" ir demonizuoja islamą viso pasaulio akyse. Todėl politikos apžvalgininkai turėtų būti korektiški ir atskirti ILIV - valstybinė darinį nuo musulmonų tikėjimo. Toliau tekste abriaviatūra visur pataisyta), pradžios, JAV prezidentas Barackas Obama pristatė Senatui įstatymą, kurio patvirtinimas leistų išplėsti karinius veiksmus prieš ILIV neapibrėžiant šių veiksmų geografinės plotmės. Atrodo, kad JAV ir jos sąjungininkių kova su ILIV pereina į ilgalaikį karą, o pati JAV vyriausybė planuoja įgauti dar daugiau galių imtis karinių veiksmų užjūryje. Ir nors ILIV veiksmų brutalumo negalima nei pateisinti, nei menkinti, būtina kelti keletą svarbių klausimų dėl JAV veiksmų regione. Kol šiandieninėje žiniasklaidoje daugiausia kalbama apie karinį ILIV problemos sprendimą, Artimųjų Rytų, terorizmo bei radikalizacijos ekspertai kreipia dėmesį į struktūrinius/esminius šitokio sprendimo – ypač jo pristatymo kaip vienintelės išeities – trūkumus. Žinoma, apžvelgti jų visų neįmanoma, tačiau viena kritikos sritis yra esminė: kokie veiksniai prisideda prie naujų ILIV kovotojų verbavimo sėkmės?

Radikalizacijos fenomenas

Terorizmo ekspertai vardija keletą dominuojančių veiksnių, įgalinančių ir skatinančių tam tikrų grupių narius prisidėti prie teroristinės veiklos. Stanfordo universiteto profesorė Martha Crenshaw, politologė ir terorizmo studijų ekspertė, išskiria tris pažeidžiamumo sritis, kuriose atsidūrę individai yra labiau linkę pateisinti smurtą ar jo griebtis. Viena šių sričių – tai individo suvokiama neteisybė ar pažeminimas, padedantys teroristiniams judėjimams įtvirtinti „mes prieš juos“ naratyvą. Politologė taip pat išskiria motyvuojančias ir įžiebiančias sąlygas – Jungtinės Karalystės užsienio politiką (karą Irake bei Afganistane) galima laikyti būtent įžiebiančia Londono 2005 metų sprogdinimų sąlyga, kaip tai įvardijo vienas šių atakų vykdytojų. Taip pat prancūzų profesorius sociologas Farhadas Khosrokhavaras teigia, kad radikalizaciją skatina ne tik skurdas ir jausmas, jog „modernizacijos“ nešama nauda nėra lygi visoms grupėms, bet ir diskriminacija bei socialinė segregacija paskirstant modernizacijos atnešamas geroves, kas gali paveikti ir viduriniosios klasės atstovus.

Didelį indėlį į radikalizacijos tyrimą įdėjo ir teismo psichiatras bei buvęs CŽV pareigūnas Marcas Sagemanas. Norint geriau pažinti radikalizmo priežastis buvo analizuojama per 500 radikalių pažiūrų musulmonų gyvenimo aprašymų, o išvadose teigiama, jog radikalizacijos procesą sudaro keturios nebūtinai iš eilės einančios stadijos. Viena jų, pristatoma kaip labiau tikėtina pirmoji stadija, yra moralinis pasipiktinimas, kurį kelia musulmonų kančios pasaulyje. Kita stadija – tai šių kančių interpretacija kaip kylančių dėl Vakarų politikos šiose šalyse. Trečioje stadijoje individas papildo šią interpretaciją savo asmenine negatyvia patirtimi (diskriminacija, socialinė nelygybė ir t. t.) Vakarų šalyse, o ketvirtoji, paskutinė stadija yra sprendimas prisijungti prie teroristinės organizacijos. Tiek M. Sagemanas, tiek anksčiau minėtų akademikų išvados papildo vienos kitas, paneigdamos stereotipą, kad prie teroristinių organizacijų (ypač Vakaruose) jungiasi mažiau išsilavinę ar mažiau racionalūs žmonės.

„Irako ir Levanto islamo valstybė“, JAV karinė agresija ir kas sieja šiuos du reiškinius

Bent iš dalies žinant terorizmo ir radikalizacijos teorijas, reikia klausti: kaip jos veikia Vakarų kovos su ILIV kontekste?

Visų pirma, čia būtina paminėti trumpą, bet itin svarbią JAV karinių veiksmų istoriją. Nuo 1980-ųjų JAV kariuomenė – ir su JT Saugumo Tarybos sprendimu, ir be jo – okupavo, bombardavo ar įsiveržė į keturiolika musulmoniškų valstybių, o vien B. Obamos prezidentavimo laikotarpiu bombardavimai vykdyti septyniose musulmoniškose šalyse. Kitaip sakant, invazija į Iraką, karas Afganistane, politinio nebaudžiamumo pavyzdžiais tapusios nepilotuojamų lėktuvų atakos Pakistane, Jemene, Somalyje bei kitose šalyse, finansinė ir karinė parama įvairiausioms sukilėlių grupėms Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje bei kiti JAV ir jų sąjungininkių veiksmai (ir kaip atsakas į islamo teroristų atakas) yra tas kontekstas, be kurio jokios rimtesnės ILIV veiklos, karinės sėkmės ir išskirtinio brutalumo analizės negali būti.

Antra, reikia susieti šį kontekstą su (vienų vadinamo islamiško) ekstremizmo apraiškomis. Tą puikiai padaro Matthew Alexanderis, buvęs JAV karo tardytojų grupės Irake vadovas, viename interviu, duotame prieš kelerius metus. „Būdamas Irake, prižiūrėjau „Al Qaedos“ užsienio kovotojų tardymus. Dauguma jų teigė, jog priežastis, dėl kurios jie atvyko kovoti į Iraką, yra matyti suimtųjų kankinimai ir smurtas Abu Graibo ir Gvantanamo įlankos kalėjimuose. Ir tai nėra mano nuomonė – Gynybos departamentas sekė šią statistiką. Kiekvienas čia, į Iraką, atvykęs tardytojas buvo informuotas, kad kankinimai ir kitoks žmonių išnaudojimas buvo pagrindinis „Al Qaedos“ naujų narių verbavimo šaltinis.“ Žinoma, ILIV nėra „Al Qaeda“ (nors iki 2014-ųjų pradžios buvo jos Irako padalinys), tačiau sunku įsivaizduoti, kodėl ILIV turėtų atsisakyti tokios efektyvios potencialių kovotojų verbavimo priemonės. AnotLondono kolegijos Tarptautinio radikalizacijos ir politinio smurto studijų centro, nuo praėjusių metų, kai JAV pradėjo ILIV pozicijų Sirijoje ir Irake bombardavimą, šios teroristinės grupuotės gretos tik augo, o jų užsienio kovotojų skaičius siekia 20 tūkstančių. Išeina, kad ir kokios būtų, ILIV verbavimo priemonės veikia gana našiai.

Išvados, kurias lengviau užgožti bombardavimais

„Kokia yra mūsų ilgalaikė nacionalinio saugumo strategija? – klausia M. Alexanderis. – Tai ne teroro išpuolių stabdymas. Mes negalime nugalėti „Al Qaedos“, negalime nugalėti brutalaus ekstremizmo stabdydami pačius teroro išpuolius. <...> Užuot tam skyrę visas jėgas, mes turime stabdyti teroristų verbavimą. Tai – vienintelis kelias siekiant užbaigti „Al Qaedos“ egzistavimą, kad ji nebegalėtų gauti naujų kovotojų. Taip subyrėjo daugybė teroristinių organizacijų.“ O dėl Irako ir Sirijos, tai šiandieną aišku, jog pačių JAV bei jų sąjungininkių veiksmai regione yra tas faktorius, kurį propagandos tikslais sėkmingai naudoja teroristinės organizacijos (ir ne tik ILIV) verbuodamos naujus kovotojus, taip užsukamas groteskiškas užburtas ratas, kurį didesne karine galia sustabdyti vargu ar pavyks.

Taigi, nors negalima vienareikšmiškai paaiškinti, kokie veiksniai veda nuo radikalių pažiūrų prie brutalių veiksmų, negalima žvelgti į idėjinę radikalizaciją kaip į šaknų neturintį reiškinį, o į ILIV – kaip į vakuume egzistuojančią grupę: be to, kad „Al Qaedai“ atsirasti prieš keletą dešimtmečių padėjo JAV finansinė parama Afganistano modžahedams, kovojantiems prieš Rusijos okupacines pajėgas, susikurti ir įsigalėti „Islamo valstybei“ JAV padėjo visų pirma vykdydamos radikalizaciją įgalinančią karinę agresiją. Nepainiojant sąvokų „paaiškinti“ ir „pateisinti“, svarbu įvardyti, kokie Vakarų valstybių užsienio politikos veiksmai veda tų valstybių musulmonus link galimo prisijungimo prie teroristų grupuočių ir kokios sąlygos Vakarų valstybių visuomenėse (socialinė ar tautinė diskriminacija, islamofobija, socialinė atskirtis, pačių musulmonų bendrijų nenoras integruotis į tų valstybių visuomenę ir t .t.) musulmonų jaunimą skatina pereiti nuo radikalių minčių prie radikalių veiksmų. Nekalbėti apie šį sąryšį reiškia pereiti į ilgalaikį gynybinį karą, ką oficialiai įteisinti B. Obama visiškai neseniai ir paprašė Kongreso.