Pribaltika jau nesiorientuoja tarptautinėje realybėje

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2018-09-07 18:52:07, skaitė 1109, komentavo 4

Pribaltika jau nesiorientuoja tarptautinėje realybėje

Paskutinieji Pribaltikos politikų ir valdininkų veiksmai išduoda jų dezorientaciją tarptautinėje erdvėje. Pribaltikoje jau nebesuprantama kas vyksta pasaulyje. Jų paprasto ir suprantamo juodai - balto pasaulio, kuriame yra tik Vakarai ir likusieji, jau nebėra, o naujojo daugiapoliarinio pasaulio sudėtingumo Lietuvos, Latvijos ir Estijos šūdelitis nepajėgia suprasti dėl savo primityvios politinės sąmonės.

 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina padėti Turkijai sudėtingoje ekonominėje situacijoje. Susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mavliutu Čavušoglu Grybauskaitė pareiškė, kad yra būtina "ieškoti sprendimų, kurie gali padėti šiai šaliai, kuri įneša strateginį indėlį į procesus susijusius su terorizmo ir migracijos grėsmės pašalinimu Europoje ."

Sunkią ekonominę padėtį Turkijoje sukėlė JAV ekonominiai apribojimai. Turkijos lira pranešimų apie sankcijų įvedimą fone smuko perpus; šalyje kilo finansinė krizė. Šiandien Ankaroje ir Stambule demonstratyviai degina dolerius, mindo Amerikos vėliavas ir daužo "iPhone", o prezidentas Erdoganas vadina visa tai agresijos aktu prieš jo šalį.

Ir kada viso to vykstančio fone proamerikietiška iki plaukų šaknų Dalia Grybauskaitė siūlo susimesti dėl pagalbos Turkijai , tai atrodo absurdo teatru.

Ar Lietuvos prezidentė bent jau supranta, kas sukėlė ekonomikos krizę šioje šalyje? o jei supranta ir ragina paremti Turkiją sunkią valandą, tai ar nereiškia, kad ji pasisako prieš amerikonišką politiką?

Tarp kitko, kaip Vilnius atsižvelgia į tai, kad JAV įvedė sankcijas prieš NATO sąjungininką? Kada Lietuva stojo į NATO , Lietuvos politikai įrodinėjo visuomenei, kad šis žingsnis užtikrins Lietuvos saugumą visiems laikams. Dabar gi sukurtas precedentas, kai viena NATO šalis nubausti kitą NATO šalį sankcijomis. Kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija nekomentuoja šios naujos realybės, tarsi liežuvį prarijo?

Juk taip galų gale Jungtinės Valstijos gali taikyti sankcijas ir kitoms sąjungininkėms, įskaitant ir Lietuvą.

Bent jau už holokausto bendrininkų herojizavimą.

Tačiau ką ten "gali įvesti" - jau įvedinėja. "Apsaugantieji muitai" importuojamam į JAV plienui ir aliuminiui iš Jevrosojūzo - tai tos pačios sankcijos, tik pavadintos nacionalinio gamintojo apsaugojimu. Dabar tokią pačią "apsauga" Vašingtonas nori pritaikyti "Reno" ir "Mercedes", jeigu turtinga Vakarų Europa nepadidins išlaidų gynybai. O juk yra dar JAV sankcijos Europos kompanijoms, kurios oficialiai taip ir vadinamos sankcijomis

Prezidentas Donaldas Trampas viešai priskiria Jevrosojūzą prie priešų ir sistemingai dirba jo ekonominiam silpninimui. Jo artimiausias bendražygis Styvas Benonas kuria Europoje dešiniųjų populistų palaikymo sistemą, kurie raginimą savo šalis

išeiti Jevrosojūzo.

Kada esant tokiai situacijai, Estijos žvalgybos departamento direktorius tarptautinėje saugumo konferencijoje pasakoja JAV spec. tarnybų pareigūnams, kad blogasis Putinas nori sugriauti Jevrosojūzą ir prašo nuo jo apginti, tai gali sukelti tik homerišką juoką.

Paskutinį ketvirtį amžiaus Pribaltika tarptautinėje erdvėje orientavosi pagal principą - the West and the Rest: yra Vakarai ir yra visa kita. Vakarai yra stipresni už visus kitus, todėl būtina bet kokiais būdais tapti jo dalimi. Jie siekia globalios plėtros: visas pasaulis netrukus taps Vakarais (tai vadinama globalizacija). Todėl būtina remti bet kokius integracijos procesus, taip pat tų "likusiųjų" sunaikinimo, kurie jiems prieštarauja.

Tuo Pribaltikos šalys ir užsiėminėjo 27 metus, lokalizavę savo lygmenyje vakarų-centristinę tarptautinės politikos formulę Rusijos atžvilgiu "visi kiti", kurie nepriklauso Vakarams ir priešinasi jų ekspansijai, todėl turi būti nugalėti.

 

Šiandien Estija, Latvija ir Lietuva laikosi šio požiūrio iš inercijos, nesuvokdami, kad pasaulis, į kurį jos įstojo žlugus TSRS , išnyksta. Vakarai kaip kolektyvinis geopolitinis žaidėjas atsirado tik šaltojo karo pradžioje 1945 metais - tai kodėl Pribaltikoje nusprendė, kad jis egzistuos amžinai? Kultūriniu ir istoriniu požiūriu Amerika, Europa ir Europos šalys išlieka viena visuma, tačiau jie jau pradeda ginčytis tarpusavyje, kaip kad visada tą darė.

Kada Pribaltikos lyderiai priiminėja pas save Kinijos Komunistų partijos centrinio komiteto pirmuosius asmenis, nusispjaudami į savas ideologines dogmas, dėl savo šalių dalyvavimo "Naujame šilko kelyje", jie nesupranta, kad Kinijos projektas - tai ne ta ekonominė globalizacija prie kurios jie siekė prisijungti 1990-siais metais. Tai taip pat atviros sienos, vieninga ekonominė erdvė, transnacionaliniai infrastruktūriniai projektai, tačiau visa tai - nėra vakarietiška, o alternatyva Vakarų globalizacijai.

Amerika šiandien atsisako nuo globalizacijos protekcionizmo naudai. Kad išlaikyti slystanti iš rankų pasaulinį viešpatavimą, Vašingtonas kelia prekybinius karus su visais iš eilės ir apdeda sankcijomis visus, įskaitant ir oficialius sąjungininkus.

Kada Vilniuje, Rygoje ir Taline deramasi su kiniečiais dėl dalyvavimo "Naujasis šilko kelias", jie prieštarauja savo užatlantiniam patronui ir vykdo iš esmės antiamerikietišką politiką.

Tik jie nuoširdžiai šito nesupranta. Pasaulyje vykstantys pokyčiai yra tokie spartūs, kad Pribaltikos politikai paskui juos nespėja ir dėlto krečia kvailystes vieną po kitos. Patys ištikimiausi amerikiečių sąjungininkai nori dalyvauti strateginiame pagrindinio globalinio Amerikos konkurento projekte.

Jie "susirūpine" dėl transatlantinio solidarumo, kurio jau nebėra, dėl europietiškos vienybės, kurią sąmoningai klibina JAV prezidentas Donaldas Trampas. Jungtinėse Tautose balsuoja prieš JAV rezoliuciją pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, kartu su visais NATO sąjungininkais, o po to teisinasi prieš amerikiečius lvos ne tuo, kad  supainiojo mygtukus.

Pribaltika nebesiorientuoja tarptautinėje ralybėje: jos atstovai nesugeba suprasti naujo, sudėtingo ir daugialypio pasaulio dėl savo juodai-baltos politinės sąmonės primityvumo.

Vienintelis ramus užutekis, kuriame vis dar galima prisiglausti yra Rusijos "atgrąsimas". Bet ir čia viskas nustoja būti aišku ir ryšku.

Koks gali būti susivienijimas prieš bendrą priešą, kada JAV prezidentas pasiekia susitikimo su Rusijos prezidentu ir kalbasi su juo, aplenkiant europietiškus sąjungininkus, arba Vokietijos kanclerė pasikviečia Vladimirą Putiną į savo rezidenciją daugelį valandų trūkusiam pokalbiui be pašalinių ? O dabar dar ir Prancūzijos prezidentas siūlo toliau ne dėti viltis į JAV ir derinti strateginį bendradarbiavimą su Rusija.

Tai, kas vyksta, netelpa Pribaltikos veikėjų galvose.

Tarptautinių santykių teorijos, kurios gana prieinamai paaiškina, kodėl Vakarai skyla į Ameriką ir Europą, o Rusija tapo vienu iš daugiapoliarinio pasaulio centrų, su kuriuo ieško kontaktų kiti stambūs žaidėjai, jiems nežinomos. Dėl to kyla neurozės, sąmokslo teorijų priepuoliai, paranoja ir kankinanti nuojauta dėl užslenkančios ant Pribaltikos "zrados".

"Zrada" (ukr.) - atitikmuo "šiderstvo" (tarmiškai)