Švietimo spindesys ir skurdas

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/svietimo-sp... 2018-09-10 09:33:06, skaitė 239, komentavo 2

Švietimo spindesys ir skurdas

Šios – o, deja, ir kitų – valstybės pagrindinė problema ta, kad varguoliui švietimas įdomus tik kaina.

Kuo pigiau – tuo geriau.

Todėl dauguma tėvų kasmet išgyvena dėl brangių uniformų ar pratybų, tačiau ne dėl to, ko tie jų vaikai mokomi. Ir sakau tai be pasmerkimo, puikiai suvokdama priežastis. Dauguma mažesnes pajamas gaunančių žmonių patys yra gana prastai išsilavinę, tad apskritai nesuvokia mokslo svarbos. Jiems diplomas yra ne daugiau kaip  darbo rinkai reikalingas instrumentas.

Be to, dauguma mažesnes pajamas gaunančių tėvų – net jei patys gana gerai išsilavinę – neturi laiko domėtis vaiko mokslais, yra pervargę nuo darbų bei kitų pareigų. Mokykla jiems ne tiek žinių kalvė kiek… vaiko priežiūros įstaiga. Iš to natūralūs prioritetai, kad būtų arti ir pamokos tęstųsi kuo ilgiau (ypač valstybei reikalaujant nepalikti vaikų vienų). Ką tas vaikas veiks visą dieną mokykloje, yra antraeilis klausimas.

Vėlgi – be jokio pasmerkimo. Valstybėje, kurioje daugumos žmonių pajamos yra tokios, kad viena alga skiriama nuomai, o kita – maistui, reta šeima gali gyventi iš vieno suaugusiojo uždarbio, tad natūralu – reikia įstaigos, kur palikti vaikus, kol tėveliai bus darbuose. Geriausia, kad – vėlgi natūralu – tokia įstaiga kainuotų kuo mažiau arba būtų išvis nemokama.

Ir tam mes turime valstybinius darželius bei mokyklas, kurie yra gana pigūs – ir tai esminis jų privalumas.

Kadangi švietimas kaip toks senokai nebėra iš valstybės prioritetų, o geras išsilavinimas tampa tik turtingiesiems prieinama privilegija, tai lyg žolės iš po lietaus dygsta privačios mokyklos ir darželiai, kur labiau sėkmės apdovanoti tėveliai veda savo vaikus, išimdami juos iš valstybinės ugdymo sistemos.

Turtingų tėvų vaikams nebelankant valstybinių ugdymo įstaigų, mokymo lygis jose krenta dar žemiau – juk valstybės reikalus tvarko būtent turtingieji. Kokį išsilavinimą gaus „geto vaikai“, šiems menkai įdomu.

Vienas iš būdų sutaupyti valstybinei ugdymo sistemai – atsisakyti specializuotų mokyklų psichiškai neįgaliems vaikams ir leisti juos mokytis kartu su „geto vaikais“, nesigilinant, kaip tai paveiks pastarųjų ugdymo kokybę, nes psichiškai neįgalus vaikas kaip žinia reikalaus daugiau mokytojų dėmesio. Negana to, psichiškai neįgalus vaikas arba išvis nesupras, ką jis veikia tose pamokose (nes ugdymo programa ir tempas nėra pritaikyti jo gabumams), arba sveiki vaikai bus mokomi pagal… neįgaliajam adaptuotą programą.

Čia panašiai kaip sveikų ir luošo bėgimas – arba luošas liks toli gale, arba sveikieji turės bėgti vilkdami kojas.

Nieko nežeidžia, kad neįgalieji turi atskiras Olimpines (Parolimpines) žaidynes, tualetus, jiems pritaikytus liftus ir įvairius kitus dalykus, orientuotus būtent į jų galimybes.

Bet va mokymasis atskirose mokymo įstaigose nežinia (o tiksliau – žinia) kodėl tampa „diskriminacija“ ir „netolerancija“. Neva neįgaliesiems reikia „socializuotis“.

Savaime suprantama, reikia ir būtina, bet ar… pamokų metu? Ar vaikai lyg šunys į dresūros pamokas leidžiami tam, kad „socializuotųsi“, ar tam, kad įgytų kokybišką, įvairiapusišką, jų protines galimybes atitinkantį išsilavinimą?

Ir štai čia mes grįžtame į pradžią – varguoliui mokykla  išties labiau „socializacijos“ nei intelektualinio ugdymo įstaiga. Jis vaiką veda į ją ne todėl, kad to nori, supranta to prasmę, siekia kažkokių konkrečių rezultatų, o tiesiog todėl, kad taip reikia pagal įstatymus, tai leidžia grįžti į darbo rinką, valstybė didžiajai daliai dienos nuima vaiką nuo galvos – patogu.

Ir esant tokiam požiūriui, kad mokyklos esminė paskirtis – užimti (ne mokyti, bet užimti) vaiką, kol jo tėvai darbuose, ir suteikti vaikui galimybę ateityje įsidarbinti, pamokų tempas, turinys, įgytų žinių kiekis ir kokybė tampa… antraeiliais. Tuomet luošas gali bėgti su sveikaisiais ir niekas neįžvelgia problemos – rezultatai nedomina.

Tiesa, varguoliams. Elitas, kaip jau minėta, leidžia vaikus į atskiras ugdymo įstaigas, kur greičiausiai rūpinamasi ne tik tų vaikų užėmimu, bet ir mokymu.

Esant tokiai visuotinai prieinamo švietimo devalvacijai, įsigali idėja, kad psichiškai neįgalūs vaikai turi mokytis su psichiškai sveikais vaikais. Nors objektyviai tai kenkia abiejų interesams – specialių poreikių turintis mokinys negauna jam pritaikyto, jo gabumus atitinkančio lavinimo, o sveikieji vaikai turi vilktis kartu su juo „koja už kojos“.

Nes pamokos vyksta būtent taip – viena mokytoja moko dvidešimties – trisdešimties mokinių klasę, pamokos tempas ir mokymo būdas turi kiek įmanoma atitikti kiekvieno iš tų mokinių lygį.

Ir čia tik viena iš problemų , nekalbant apie tokias problemas kaip elementariai… vertinimo sistema. Ar neįgalusis turi būti vertinamas pagal sveikųjų programos reikalavimus? O gal sveikieji pagal… neįgaliojo?

Vienoje klasėje mokyti vaikų pagal visiškai skirtingas programas objektyviai neįmanoma, bet akivaizdu, kad mokant pagal vieną programą kažkuri pusė neišvengiamai nukentės.

Tai kodėl gi taip propaguojamas tas mokymas „bendrose mokyklose“?

Vėlgi grįžkim į pradžią – pigumas. Mokyklų uždarinėjimo eroje steigti specialias neįgaliųjų mokyklas, kuriose dirbtų ne tik pedagogai, bet ir psichiatrai, psichologai, kiti specialistai, sudaryti toms mokykloms specialias mokymo programas, išleisti pritaikytus vadovėlius ir visa tai dėl grupės, iš kurios tikimasi… mažiausiai, tiesiog neapsimoka.

O ir tėveliams būtų nepatogu, nes toli nuo namų.

Taigi, tiek valstybė, tiek neįgaliųjų tėvai suinteresuoti mokyti tuos vaikus kuo mažesniais kaštais. Ir niekam neįdomu, kaip tai atrodys praktikoje. Tiesiog… užimk varguolio vaiką, mokytojau.