Rugsėjo 11-oji – tragedija, kurią norima užmiršti (0)

Anonimusas
+ 9 - 1
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com...
7536-09-11 (2018 m.), skaitė 361
0

Kaip keista bepasirodytų, čia nekalbėsime apie septyniolikos metų senumo įvykius Niujorke. Juos, tiksliau – oficiozinį jų aiškinimą, žino kone kiekvienas. Čia kalbėsime apie visai ką kita. Ne apie JAV tariamai nuskriaudusį išpuolį, bet tiek nuo Jungtinių Valstijų, tiek vietinių parazitų jungo išsivaduoti siekusios šalies ir tragišką jos tikrųjų patriotų dramą. Apie prieš 45-eris metus, 1973-iųjų rugsėjo 11-ąją Čilėje įvykusį fašistinį perversmą ir žuvusį raudonąjį prezidentą – Salvadorą Aljendę.


Iki 1970-ųjų Čilės būta nors gamtiniais ištekliais turtingos, bet užsienio kapitalistų stekenamos Andų kalnų šalies. Ypač gausios vario atsargos (3 pagrindinės šachtos) priklausė JAV „Anakondos kompanijai“. Kol jų produkciją savinosi jankių buržujai kartu su vietiniais pakalikais, darbo žmonėms tekdavę apgailėtini trupiniai.

 

Tad nenuostabu, kad liaudies sluoksniuose kilo bei augo judėjimas už šachtų nacionalizaciją bei apskritai antikapitalistinės nuotaikos. Dar 1969-aisiais paaštrėjusi klasių kova privertė tuometę Čilės vyriausybę imtis žingsnių bent link dalinės, kad ir parodomosios nacionalizacijos. Tačiau kartu stiprėjo kairiųjų jėgų – klasinių profsąjungų, socialistų ir komunistų pozicijos.
Socialinį pakilimą įkūnijo tais pat 1969-ais metais susikūrusi „Liaudies vienybė“ – sąjunga tarp Čilės komunistų, socialistų bei kairiųjų socialdemokratų. Susivienijimo veidu tapęs S. Aljendė draugų buvo iškeltas Liaudies vienybės kandidatu 1970-ųjų prezidentiniams rinkimams, kuriuose pasirodė su radikalių permainų reikalavusia programa.
 
Aljendė ir jo bendražygiai reikalavo žemės reformos (eksproprijuojant stambiųjų žemvaldžių nuosavybę), pagrindinių pramonės objektų (tekstilės, plieno ir kt. gamyklų), šachtų (vario, geležies, nitratų, anglies) ir bankų nacionalizacijos. Kartu tai reiškė antiimperialistinę poziciją, stojimą prieš JAV interesus Pietų Amerikos regione atsiveriant draugystei su Tarybų Sąjunga ir tuomete „realiojo socializmo“ sistema.
Masinį palaikymą įgijęs ir tokius siekius deklaravęs judėjimas netruko atsirasti tiek Čilės kapitalistų, tiek JAV imperializmo agentūrų (CŽV) taikiklyje. Jie ėmėsi ne tik Aljendės priešininkų (dešiniųjų reakcionierių J. Alesandri ir R. Tomiciaus) rėmimo, bet ir šmeižimo kampanijos prieš kairiųjų kandidatą ir socializmą-komunizmą apskritai. Esą jų visų būta Čilės išdavikų, užsienio (skaityk: TSRS) įtakos agentų, kurių tikrasis tikslas – neva paversti šalį vienu dideliu konclageriu...
Tuo tarpu patys melagingų antikomunistinių mitų kalviai bei skleidėjai buvo dosniai šeriami JAV bei čilietiškųjų oligarchų pinigais. Apie tuomet Čilėje vykusią CŽV politinės (dez) informacijos kampaniją nebetrūksta net viešų dokumentų. Tačiau 1970-aisiais reakcijos jėgoms laimėti nebuvo lemta.
 
Sutelkęs sveikųjų Čilės visuomenės sluoksnių – profsąjungose organizuotų darbininkų, vargingųjų valstiečių, kūrybinės inteligentijos bei patriotiško jaunimo palaikymą, Aljendė laimėjo rinkimus, surinkdamas 36,61% balsų (jo kandidatūrą absoliučia 153-ių prieš 35-ių balsų dauguma patvirtino parlamentas). Taip nuo 1958-ųjų revoliucijos Kuboje, Lotynų Amerikoje pirmąsyk į valdžią atėjo socializmo šalininkai.
Tiesa, perėjimą į naująją visuomenę Aljendė, priešingai Fideliui su Če Gevara, įsivaizdavo esant įmanomą taikiu buržuazinio parlamentarizmo keliu. Dar daugiau, tų pačių 70-ųjų lapkričio 3-ią Aljendė pasirašė garantiją, kad savo prezidentavimu nesikėsinsiąs į ligtolinę (buržuazinę) Čilės konstituciją, t. y. liksiąs jos apibrėžtuose teisiniuose rėmuose.
 
Kad ir tokiomis sąlygomis, prasidėjo stambiojo kapitalo nacionalizacija sutikdama tiek viršūnių, tiek nemenkos dalies smulkiaburžuazinio elemento pasipriešinimo. Nuo 1970-ųjų iki 1971-ųjų infliacija nukrito nuo 36,1% iki 22,1%, realus vidutinis atlyginimas pakilo 22,3%, o minimalus – 56%.
Tuo tarpu JAV imperialistai, kaip ir jų remiami čiliečių reakcionieriai nesnaudė. Tais pačiais 1970-aisiais Jungtinių Valstijų sprendimu prieš Čilę pradėtas ekonominė blokada. Dargi „Anakondos“ bei kitų korporacijų skatinami, prezidentas R. Niksonas kartu su patarėju H. Kisindžeriu ėmė ieškoti jėgų Čilės viduje perversmui prieš Aljendę įvykdyti.
 
Liaudies vienybės blokui nepajėgus laimėti absoliučios daugumos 1973-ųjų parlamento rinkimuose (tik 42% balsų), situacija tapo kritinė. Prasidėjo dešiniųjų, smulkiaburžuazinių (krautuvininkų, fašistuojančių studentų ir kt.) antivyriausybiniai protestai. Formavosi ginkluotos grupuotės. Dar daugiau, ilgamečiu antikomunizmo lizdu buvusioje Čilės kariuomenėje brendo planai Aljendei nuversti. Vykdytoju tapo tiesiogiai su CŽV savo veiksmus koordinavęs generolas A. Pinočetas – ilgametis karininkas, 1973-ųjų rugpjūtį pačio Aljendės patvirtintas kariuomenės vadu.
Lemiami įvykiai sekė tų pat metų rugsėjo 11-ąją dieną. Kuruojami JAV spec. tarnybų, reakciniai Čilės karininkai, koordinuodami veiksmus su dešiniąja parlamentine grupuote, pradėjo karinį perversmą prieš Aljendę ir jo vyriausybę. Į Santjago gatves su tankais įžengė kariniai daliniai.
 
Organizuoto Liaudies vienybės bloko pasipriešinimo perversmininkai nesutiko. Viskas įvyko kruvinai, bet greitai išžudant arba įkalinant lyderius bei artimiausius jų pasekėjus. Tą pačią dieną pasiduoti atsisakęs Aljendė žuvo priešų apsupty. Ar jis nusižudęs, ar visgi buvęs nužudytas – iki šiol susilaukia prieštaringų versijų. Tačiau pagrindiniai įvykiai bei procesai aiškiai žinomi.
 
1973-ųjų rugsėjo 11-osios pučą sekė ne tik pažangiųjų Aljendės reformų atšaukimas, bet ir elementariausių buržuazinių demokratinių laisvių bei teisių panaikinimas. Įvesta atvira, fašistinė kapitalistų diktatūra, kurios vadeiva ir tapo Pinočetas. Iki 1980-ųjų siautusios politinės represijos pražudė tūkstančius doriausių Čilės liaudies sūnų bei dukrų. Dešimtys tūkstančių pateko į fašistinius konclagerius. Visa tai – su pasaulio policininkės, Jungtinių Valstijų, palaima, po „TSRS grėsmės“ baubu atvedant valdžion paprasčiausią fašistinių banditų chuntą.
Demokratija netruko virsti fašizmu, kai tik buržujams ji nustojo buvus naudinga. Tas buvo 1922-aisiais Italijoje, 1933-iaisias Vokietijoje, o 1926-aisiais – mūsų Lietuvoje. Tas pat nutiko Čilėje nuvertus Aljendę. Fašizmas ir buržuazinė demokratija – dvi vienos kapitalizmo monetos pusės. Dvi alternatyvios kapitalizmo politinės valdžios formos. Paviršius skirtingas, esmė – viena ir ta pati.
Marksizmo klasikai tai puikiai suprato. Ypač iš pirmosios pasauly socialistinės revoliucijos, 1871-ųjų Paryžiaus Komunos patyrimo. Prancūzų revoliucionieriai neperėmė ir juolab negalėjo perimti ligtolinio, buržuazinio valstybės aparato. Jie privalėjo jį sudaužyti – ką ir padarė. Nes kiekviena valstybė yra ne kas kita, kaip įteisintos prievartos aparatas valdančiosios klasės rankose. Žodžiu, diktatūra. Vienintelis klausimas – kieno. Arba buržuazijos, arba proletariato.
 

Todėl dar iki 1917-ųjų Spalio revoliucijos Leninas įspėjo, kad kalbos apie „gryną“, nuo klasinių santykių nepriklausomą demokratiją tegali būti liberalų apgaulė. Teorija apie taikų, laipsnišką perėjimą iš kapitalizmo į socializmą, kokios laikęsis Aljendė, to nesuprato.
 

Kad ir imdama valdžią rinkimais, proletarinė partija turėsianti panaikinti ligtolinę buržuazinę teisę (taigi, konstituciją), priešingu atveju jos lauksiąs neišvengiamas pralaimėjimas. Kokio ir būta Čilėje, kurios socialistų valdžia su Aljende priešaky net besiartinusio fašistinio pučo akivaizdoje 1973-aisiais nesiėmė pačiam savo politiniam išlikimui būtino ginkluotų liaudies būrių, kaip alternatyvos reguliariajai kariuomenei, kūrimo. 

Klaida, įprastai daroma marksizmo mokymo apie valstybę deramai nesupratusių socialistų, narsiesiems čiliečiams kainavo ypač brangiai. Liko dar viena pamoka, kad jokiais buržuaziniais įstatymais konstitucija ar juolab „demokratija“ pasitikėti negalima. Kad fašizmas – jos brolis dvynys. Todėl apie 1973-ųjų rugsėjo 11-ąją ir iki šiol nepopuliaru kalbėti šiaudiniu demokratizmu žongliruojančioje Vakarų žiniasklaidoje.
 
Kartu 1970-aisiais užgimusi raudonoji Čilė, nepaisant rimtų jos lyderių klaidų, lieka garbingu pavyzdžiu kovoje už geresnę visuomenę. Kad ir kiek ją kraujuose paskandinusių išsigimėlių įpėdiniai bei politiniai palikuonys to benorėtų, prezidentas Aljendė ir jo bendražygiai neišdildomai įėjo į pasaulinę istoriją.
Tragiškas, bet didvyriškas jų gyvenimas kartu ir įkvepia, ir įpareigoja mus, naujuosius 21-ojo amžiaus komunistus dirbti ir kovoti iki galutinio laimėjimo. Kuriuo niekad nenustojo tikėti tikrieji liaudies sūnūs, tarp kurių buvo ir čiliečių poetas komunistas Pablas Neruda, netrukus po 1973-ųjų perversmo (tų pačių metų rugsėjo 23-ią) nužudytas kraujo ištroškusių Čilės fašistų. Atminkime kritusius kovotojus poeto eilėmis:
 
„Tegu šią aikštę batai dilina ir šimtmečius,
bet kritusiųjų kraujo nenutrins čionai praeiviai.
 
Ir amžinybėje nedings ta valanda, kai žuvot jūs,
nors tūkstančiai balsų susikryžiuotų šioj tyloj.
Užėję liūtys paskandins šią aikštę,
bet jūs vardų ugninių jos neužgesins.
 
Ir tūkstančiai naktų čia atplasnos juodais sparnais,
bet neuždengs dienos, kurios jūs laukiat.
 
Mes laukiam – tiek žmonių visam plačiam pasauly!
Visi mes laukiam tos dienos, kai baigsis kančios.
 
Mes laukiam teisingumo, kovoje laimėto.
O kritę broliai, jūs tylėdami pakilsit
ir būsit su mumis drauge tą begalinę valandą,
kai paskutinis mūšis bus laimėtas.“*
 
* P. Neruda. – Amžinai. Poezija, V., 1979, p. 59.
90% Plius 90% Plus
10% Minus 10% Minus
9   1
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
A. Guoga: Didžiausia visų laikų afera
Kosovo armija - nauja grėsmė Balkanams / Армия Косова – новая опасность для Балкан и Европы
Nelegalai Romoje surengė demonstraciją prieš Salvinį. Salvini jiems atsakė Feisbuke
Algimantas Lebionka. Globalus valdomas chaosas: vykdytojai, tikslai, organizatoriai
Trampas perstato savo aparato vadovus / Трамп тасует руководство своего аппарата
Brazilija atmes JT migracijos paktą, sako ateinantis užsienio reikalų ministras
Neįtikėtinos permainos Jungtinėse Tautose – JAV-ų pastangos panaikinti abortus remiančias sąvokas
Trampui nieko neatleidžia / Трампу не прощают ничего
D. Trumpas išpuolį Strasbūre pateikė kaip argumentą sienos Meksikos pasienyje statymui
Žiniasklaida: V. Putinas turėjo „Stasi“ pažymėjimą
Australija nusprendė pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine
Tai, ką SpaceX padarė praėjusią savaitę, yra išskirtiniai pasiekimai (1)
JAV medikai: Dėl pornografijos įtakos itin dažnėja vaikų seksualinė prievarta prieš kitus vaikus
Gallup duomenimis emigruoti nori 750 milijonų žmonių
Pasaulis su įtampa žiūri į Rusiją – mirtinas šokis prasideda, reikia ruoštis branduoliniam karui (2)
Globalaus migracijos pakto nepasirašys ir Čilė (3)
Eurazijos Sąjunga plečia tarptautinius ryšius / ЕАЭС расширяет международные связи
„Pažangiosios“ Japonijos realybė: protu nesuvokiamas išsigimimas (6)
Didžiausiame Ispanijos regione rinkimus laimėjo už žmogaus gyvybę kovojanti partija
Venesuela sudėtingoje situcijoje kreipėsi į Rusiją / Венесуэла в сложной ситуации обратилась к России
Pirmasis žodis - Ateizmas / Первое Слово - Атеизм
Valstybės vykdomas vaikų grobimas iš šeimos – tai globaliai veikianti sistema?
Vašingtonas ir Pekinas skelbia paliaubas / Вашингтон и Пекин заключили перемирие
„SpaceX“ sausį išbandys naują daugkartinio naudojimo erdvėlaivį: jei viskas pavyks, JAV prasidės nauja kosmonautikos era (2)

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI