Vytautas Radžvilas: „Rinkimų preliudija nieko gero nežada“ (0)

Anonimusas
+ 9 - 0
Autorius: LRT.lt
Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0...
7536-09-18 (2018 m.), skaitė 241
0

Populiariausias kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda buvo užsienio bankų tarnautojas, o tai yra problemiška. Tuo metu buvę ambasadoriai – Vygaudas Ušackas ir Žygimantas Pavilionis – priskiriami žmonėms, kurie bendraudami su galingųjų pasaulio valstybių atstovais išsiugdė paklusnumo ir nuolankumo įpročius, o tai visiškai netinka būsimajam Lietuvos prezidentui. Premjero Sauliaus Skvernelio gyvenimiška ir profesinė patirtis yra labai ribojantis ir reikšmingas veiksnys. Taip kandidatus į šalies vadovo postą duodamas interviu LRT.lt įvertino Vilniaus universiteto filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas.

Anot filosofo, būsimajam Lietuvos prezidentui gyvenimas bus nepalyginamai sunkesnis negu visiems ankstesniems.

„Mes rėmėmės prielaida, kad, įstoję į transatlantines struktūras, beveik dešimtmečiams įplaukėme į saugų uostą. Aš galiu atvirai pasakyti, kad galutinai supratau, jog viskas baigta jau po Rusijos–Gruzijos karo, kuriame Gruzija iš esmės buvo palikta likimo valiai. Jei būtų tvirta intencija ginti Baltijos šalis bet kuriuo atveju, čia mes turėtume milžiniškas pajėgas, o ne simbolinius batalionus. Tikėkimės ir vilkimės, kad sąjungininkai padės, bet dabar padėtis tokia, kad turime vadovautis filosofija: skęstančiųjų gelbėjimas – pirmiausia pačių skęstančiųjų reikalas“, – sako V. Radžvilas.

Kritiškai jis įvertino ir abi prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas. Kaip teigia filosofas, D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpis nebus vertinamas kaip Lietuvos pažangos, klestėjimo ir stiprėjimo laikas.

„Iš esmės abi jos kadencijos yra nuviliančios. Faktas tas, kad per jas Lietuva prarado nepaprastai daug savo piliečių. Nepaisant to, kad prezidentė tiesiogiai nėra atsakinga už ekonominę ir socialinę politiką, neabejotinai ji galėjo turėti pakankamai įtakos vien pasinaudodama savo autoritetu, kad Lietuvoje kas nors keistųsi į gerąją pusę. Bet, manau, prezidentės valdymas turi daug bruožų, kurie buvo būdingi sovietinės Lietuvos administracijos vykdytam valdymui.“

– Praėjusių metų parlamento rinkimai Austrijoje, kur pirmą vietą vietą užėmė Liaudies partija (OeVP), o antrą – dešiniojo sparno euroskeptikai Laisvės partija (FPOe), taip pat praėjusių metų parlamento rinkimai Vokietijoje, kur trečią vietą užėmė „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir galiausiai – dabartiniai rinkimai Švedijoje, kur Švedijos demokratų partija (SD) taip pat laimėjo daugiau vietų parlamente, nei turėjo 2014-aisiais, rodo, kad naujosios dešinės pergalės būdingos ne tik postsovietinėms šalims, bet ir Vakarų Europos valstybėms. Kokias išvadas iš to galima daryti?

– Šie rinkimų rezultatai ES šalyse rodo, kad vyksta tektoniniai politinės sistemos pokyčiai, kurie jau greitai neatpažįstamai pakeis šių sistemų vaizdą. Jų jokiu būdu negalime laikyti atsitiktiniais – jas lemia gelminės priežastys. O kalbant apie šitų pokyčių esmę, reikia pasakyti, kad realiai vyksta tautinio ir valstybinio atgimimo procesas, kurio priežastis – gilus nepasitenkinimas dabartine ES būkle.

Reikalo esmė ta, kad vis dėlto ES pasirodė esantis negyvybingas procesas. Tokiu pavidalu, kokiu jis šiandien egzistuoja, o tas negyvybingumas pasireiškia požymiais, kurie jau buvo matyti ir Sovietų Sąjungoje, tai yra, neturint aiškios ateities vizijos, tikslo ir prasmės sampratos. Labai subiurokratinta struktūra, kuri be to dar ir neefektyvi ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Todėl manyti, kad šie rinkimai yra nežinia iš kur išdygusių ES griovėjų ar paslaptingų populistų poveikio Europos šalių visuomenėms rezultatas būtų ne tik klaidinga, bet ir pavojinga.

Tokio mąsto pokyčiai visada turi objektyvias priežastis ir kelia klausimą, ar tai atveria galimybę mėginti kažką keisti ir gelbėti situaciją, ar toliau likti ideologinėse vizijose, manant, kad problemos išsispręs savaime. Viena aišku – šie rezultati rodo, kad ES reikalinga esminė pertvarka ir jokie kosmetiniai pokyčiai neišgelbės.

– Vis tik nors Švedijoje kraštutiniai dešinieji džiaugėsi rekordine sėkme, bet didžiosios partijos negavo pakankamai balsų, kad suformuotų daugumos vyriausybę. SD, nors ir gavo daugiau nei ankstesniuose rinkimuose, bet ne tiek, kiek buvo prognozuota ar tikėjosi. Vokietijoje taip pat AfD taip pat neparodė stebuklo. Todėl norėčiau paklausti, ar šios naujos politinės jėgos nepajėgios gauti tiek visuomenės paramos, kiek reikėtų norint valdyti šalį? Ar nėra taip, kad tos jėgos jau pasiekė „lubas“, o dabar gali ateiti smukimas, nes nauja politinė srovė nepateisins vilčių?

– Aš tokių rezultatų ir laukiau, jie kitokie negalėjo būti. Niekam ne paslaptis, kad vadinamosioms dešiniosioms, o iš tikrųjų tautinėms jėgoms veikti labai sunku. Galiu nesvyruodamas pasakyti, kad čia ne tik nepasiektos lubos, bet tai – tik pradžia. Vienintelis būdas sustabdyti šias jėgas jau yra išmėgintas, ir jį pritaikė kai kurios Vakarų Europos šalys, pavyzdžiui, Olandija arba Austrija. Jos paprasčiausiai pripažįsta, kad naujųjų politinių jėgų keliamos problemos yra realios ir aktualios, priimama darbotvarkė ir imamasi jas spręsti. Priešingu atveju takoskyros tik gilės ir visuomenė vis labiau radikalizuosis, nes neįmanoma tokio mąsto problemų išspręsti tik žolelėmis.

Todėl reikia kalbėti apie bendrą tendenciją – ES, kuri yra globalaus ekonominio valdymo sistema ir sukonstruota taip, kad pirmiausia vis dėlto tarnautų transnacionalinių korporacijų interesams, projektas iš esmės nukrypo nuo pradinio. Ji tiesiog kelia natūralų Europos visų šalių žmonių nepasitenkinimą. Natūralu, kad tas nepasitenkinimas vis stiprėja, nes į jį reaguojama visiškai neadekvačiai. Juk, pavyzdžiui, įvykiai, kaip kad nevykusi Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude`o Junckerio kalba arba EP sprendimas dėl Vengrijos paprasčiausiai tik stiprina tą nepasitenkinimą ir tampa Europą toliau skaldančiu ir griaunančiu veiksmu. Reikalingas kitoks atsakas, nes Europa šia prasme turės būti pertvarkyta arba žlugs.

– Sakote, kad šie rinkimų rezultatai – tik pradžia. O ko dar galima tikėtis?

– Nesunkiai galiu prognozuoti. Kol kas viskas, ką matau ES, kelia didelį nerimą, nes tai, ką matėme prieš 30 metų, tiesiog mechaniškai kartojasi. Pavyzdžiui, šią savaitę padaryta milžiniška kvailystė dėl Vengrijos. Lygiai taip pat neadekvačiai Sovietų Sąjungos vadovybė reagavo į tautinius judėjimus, užuot gilinusis į aplinkybes. Galima smerkti ir kritikuoti Viktorą Orbaną už neva žiaurią imigracijos politiką, bet akivaizdu, kad po kelerių metų patyčių ir pašaipų visa ES turi pripažinti, kad galiausiai reikia saugoti savo sienas. Tai šitokios bausmės, be jokios abejonės, diskredituoja pačią Sąjungą.

Kitas dalykas, kuris neišvengiamai įvyks – lapkričio 11 d. referendumas Lenkijoje. Išmanantiems Sovietų Sąjungos žlugimo istoriją iš karto galiu pasakyti, kad tai bus neįsivaizduojamas naujas iššūkis ES projektui.

– Kodėl?

– Nes lenkai referendume greičiausiai pasakys, kad Lenkijos įstatymai viršesni už ES įstatymus ir taisykles. Sovietų imperijos griūtis prasidėjo nuo iš pažiūros menko ir nekalto įvykio, kai estai paskelbė savo įstatymo viršenybę prieš sovietinius įstatymus. Kitaip tariant, yra tokie dalykai kaip politinių sistemų tipologija ir struktūriniai panašumai. Būtų kvaila įrodinėti, kad ES ir Sovietų Sąjunga – visiškai panašios, bet, jeigu santvarkas grindžia panašios idėjos, gelminiai struktūriniai panašumai yra, į kuriuos žvelgiant istoriniu ir politologiniu požiūriu lengvai supranti, kad tai jau matyta.

– Kokio jėgų balanso galima tikėtis kitų metų Europos Parlamento (EP) rinkimuose?

– Balansas radikaliai pasikeis. Galiu pasakyti, kaip atrodys naujasis EP – jis atrodys labai panašiai kaip po 1989 m. kovo mėnesio rinkimų atrodė Sovietų Sąjunga ir Liaudies deputatų suvažiavimas. Iki to suvažiavimo Aukščiausioje Taryboje (AT) absoliučiai vyravo komunistų partijos atstovai – viena ideologija, viena tiesa. 1989 m. AT pasirodė vadinamųjų nacionalinių respublikų deputatai, tokie, kaip Sąjūdžio atstovai. Ir tada, prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, Sovietų Sąjungos parlamentas milžinišku mastu sudemokratėjo, tapo tikru parlamentu.

Tai štai EP pirmą kartą pradės panašėti į tikrą parlamentą, kuriame bus tikra idėjų kova, nes koks ES modelis gali būti gyvybingas? Arba ES bus pertvarkoma nacionalinių valstybių konsensuso pagrindu, arba aklai einama į federalizaciją. Tai yra beviltiškas projektas, ir tai bus pagrindinis politinis konfliktas. Negalima švaistytis žodžiais, kad kažkas griauna Europos vienybę ar pačią Europą – tokio dalyko nėra. Tai, kas šiandien vyksta Europoje, yra sukilimas prieš neadekvačią, neefektyvią ekonominę, socialinę ir politinę ES santvarką. Žmonės nori kitokios Europos, o ne ją sugriauti. Todėl EP pirmą kartą taps įdomia vieta.

– Kitąmet Lietuvoje įvyks treji rinkimai – EP, savivaldybių tarybų bei prezidento. Ką prognozuojate?

– Rinkimų preliudija nieko gero nežada. Ji primena pigią politinę muilo operetę. Šalis, norėdama išsirinkti tinkamą prezidentą, pirmiausia turi žinoti, kokio prezidento jai reikia. Mano manymu, gyvename ypatingu tarpsniu, kai artimiausiais metais spręsis vienintelis – Lietuvos valstybės išlikimo – klausimas. Mums reikalingas prezidentas, turintis dvi savybes. Pirmiausia – tai turi būti tikras politikas. Politikas, kuris save vadina politiku, automatiškai juo netampa. Nes politikas yra tas, kuris sugeba politiškai mąstyti, o tai – be galo sunku, nes politinis mąstymas dažnai klaidingai tapatinamas su ūkiniu ar administraciniu mąstymu. Mums reikia ne ūkininkų ir administratorių, o politiko, vizionieriaus, kuris turėtų atitinkamą išsilavinimą ir savo vaizduotėje sugebėtų pamatyti, kokia Lietuva turi būti geriausiu atveju po keliasdešimt, bent jau po 10 metų. Kitaip tariant, jis turi turėti valstybės viziją. Vienintelis bandymas sukurti valstybės viziją buvo 1988-aisias. Tikra valstybės vizija buvo Sąjūdžio programa. Paskui politinių idėjų plotmėje mes nepažengėme nė per žingsnelį.

– Jau turime pirmuosius kandidatus į prezidentus arba minimas pavardes, kurios galėtų atsidurti balsavimo biuleteniuose. Iš jūsų atsakymų suprantu, kad tarp jų nematote kandidato į šalies vadovo postą.

– Būsiu visiškai atviras – ne. Šalia gebėjimų giliai politiškai mąstyti kandidatas turi turėti dar kitą bruožą – suvokti, kad, jei valstybei gresia tokie iššūkiai, jis turi jai būti besąlygiškai ištikimu. Kitaip tariant, mūsų politinės klasės yda yra ta, kad dar nuo priklausomybės Sovietų Sąjungai laikų faktiškai neturime politikų, kurie sugebėtų mąstyti ir viską vertinti iš Lietuvos taško. Tikras politinis vadovas ir teritorijos administratorius nėra visai tas pats. Kalbant apie mūsų politikus, turime daugybę pavyzdžių tarp esamų vadovų, kurie faktiškai pirmiausia rūpinasi savo asmenine karjera. Taigi mums reikia tikro politiko, toliaregiškai mąstančio ir be galo pasiaukojusio Lietuvai prezidento.

– Ar toks kandidatas dar gali atsirasti?

– Hipotetiškai tokia galimybė yra, bet, net jei prezidentui išrinkus situacija rutuliosis taip, kaip kalbame, o mano prognozės itin retai neišsipildo, tokio prezidento neadekvatumas bus akivaizdus. Ir arba, tokiu atveju, jis turės savyje valios ir jėgos remtis visuomene ir atkakliai ieškoti žmonių, kurie jam padėtų plaukti per šitas pavojingas uolas, arba nutiks taip, kaip nutiko 1988-aisiais, kai kompartijos pirmasis sekretorius Rimgaudas Songaila buvo paprašytas pasitraukti kaip visiškai atitolęs ir atitrūkęs nuo tuomečių politinių realijų.

Dabartiniam prezidentui gyvenimas bus nepalyginamai sunkesnis negu visiems ankstesniems. Mes rėmėmės prielaida, kad, įstoję į transatlantines struktūras, beveik dešimtmečiams įplaukėme į saugų uostą. Aš galiu atvirai pasakyti, kad galutinai supratau, jog viskas baigta jau po Rusijos–Gruzijos karo, kuriame Gruzija iš esmės buvo palikta likimo valiai. Jei būtų tvirta intencija ginti Baltijos šalis bet kuriuo atveju, čia mes turėtume milžiniškas pajėgas, o ne simbolinius batalionus. Tikėkimės ir vilkimės, kad sąjungininkai padės, bet dabar padėtis tokia, kad turime vadovautis filosofija: skęstančiųjų gelbėjimas – pirmiausia pačių skęstančiųjų reikalas.

Kalbant apie prezidento rinkimus, kandidatų atsiradimas ar neatsiradimas visiškai priklauso nuo visuomenės būklės. Esmė ta, kad, žiūrint koks yra galios santykis ir kokios visuomenėje vyrauja socialinės ir politinės grupės, jos kontroliuoja ir kandidatų iškėlimo galimybes, taigi ir kandidatų pasirinkimo lauką. Mūsų patirtis skandalinga ir „MG Baltic“ istorija rodo, kad vis dėlto mes neturime nei tvirtos politinės partinės sistemos, kuri leistų skaidriai kelti kandidatus. Mes apskritai neturime saugiklių, kurie neleistų į rinkimus patekti nežinia kieno remiamiems ir kam atstovaujantiems kandidatams. Rimtai alternatyvai atsirasti galimybės yra labai menkos. Vienintelis įmanomas atvejis būtų tas, jei visuomenėje bręstant nepasitenkinimui ir stiprėjant pokyčių poreikiui galbūt iki pavasario per keletą mėnesių kažkas galėtų pasikeisti esmingiau. Tada atsirastų tautos kandidatai. Kitaip tariant, Sąjūdžio patirtis parodė, kad tada, kai keičiasi politinė situacija ir iniciatyvą į savo rankas paima piliečiai, jie iškelia ir lyderius, bet kol kas tokia tikimybė yra menka.

– Politikos filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis prezidento rinkimų fone tarp kandidatų pasigenda tų, kurie galėtų būti laikomi autoritetais. Filosofas šiuo metu Lietuvoje tokio autoriteto nemato. Jo teigimu, dabar mes šalies vadovą rinksime neturėdami autoriteto.

– Viena didžiųjų Lietuvos tragedijų ta, kad mes sąmoningai naikiname autoritetus, nes didieji klasikiniai politikos teoretikai, kurie kritiškai vertino demokratiją, pirmiausia vertino taip todėl, kad demokratinis lygybės idealas, iš pažiūros būdamas labai patrauklus, iš tikrųjų politiškai pirmiausia griauna autoritetą. O kodėl politikui autoritetas svarbus? Todėl, kad politikos esmė yra valdymas ir įtikinėjimas. Valdyti galima tik dviem būdais – arba priverčiant, arba patraukiant paskui save. Tai – autoriteto galia. Tai reiškia, kad kuo visuomenėje mažiau autoritetų, tuo daugiau reikia nuogos grubios fizinės prievartos. Dabartiniai rinkimai rodo, kad Lietuva autoritetų neturi, todėl tie rinkimai bus brutali kova dėl galios, o tai reiškia, kad jų baigtį lems ne Lietuvai gyvybiškai svarbios idėjos, o mesti resursai, kuriant su tikrove nieko bendro neturinčius kanalus ir plaunant visuomenei smegenis.

– Premjeras S. Skvernelis, ekonomistas G. Nausėda, diplomatai Ž. Pavilionis ir V. Ušackas – kodėl jie nebūtų tinkami kandidatai?

– Kandidatams reikalingos savybės jau buvo paminėtos, taigi jei kalbame apie buvusius ambasadorius, jie vis dėlto priskirtini žmonėms, kurie, bendraudami su galingųjų pasaulio valstybių atstovais vis dėlto išsiugdė tam tikrus paklusnumo ir nuolankumo įpročius, kurie visiškai netinka būsimajam Lietuvos prezidentui šioje sudėtingoje situacijoje. Prezidentas visų pirma privalo galvoti apie savo tautą, valstybę, o ne taip, kaip įtikti kitiems ar rūpintis tolesnės karjeros galimybėmis.

Kalbant apie S. Skvernelį, be jokios abejonės, jo gyvenimiška ir profesinė patirtis yra labai ribojantis ir reikšmingas veiksnys – demokratinėse valstybėse nėra įprasta praktika, kai aukščiausius politinius postus užima asmenys iš vadinamųjų vidaus struktūrų. Taip yra todėl, kad tokio tipo struktūros yra organizuotos hierarchijos ir pavaldumo pagrindu, ten svarbiausias bendravimo būdas vis dėlto yra įsakinėjimas. Tuo metu tikrosios politikos prigimtis yra dialogiška, politikos esmė – pokalbio būdu įtikinti kitus pritarti tavo siekiams ir tikslams, o ne įsakinėti. Laisvų žmonių visuomenė negali būti grindžiami brutalia išorine fizine prievarta: reikalinga autoriteto ir įtikinėjimo galia. Todėl premjerui, atėjus iš tokios aplinkos, demokratinės šalies prezidento funkcijas vykdyti būtų sunku.

Populiariausias kandidatas dabar yra ponas Gitanas Nausėda. Bet jau tai, kad jis buvo užsienio bankų tarnautojas, yra problemiška. Šis žmogus nuoširdžiai mus įtikinėjo, kad euras neturės jokių padarinių Lietuvai. Nors tie, kurie turėjo bent minimalių žinių, suprato, kad tai Lietuvą dar labiau nuskurdins, ir neatsitiktinai kaimynai jo nepaskubėjo įsivesti. Jei žmogus padarė taip kartą, mėginkime įsivaizduoti, kaip jis elgtųsi rimtų politinių iššūkių akivaizdoje.

– Bet JAV prezidentu išrinko verslininką, kauniečiai į mero postą taip pat išrinko verslo atstovą. Gal todėl ir populiariausias G. Nausėda, nes žmonės tikisi, kad, išmanydamas ekonomiką, sugebės sutvarkyti ir jų gyvenimą?

– Bet tai klasikinė klaida, kai nesuvokiama, kad ekonomika ir politika – visiškai skirtingos veiklos sritys. Jos grindžiamos visiškai kitokiais mąstymo principais. Ir todėl geras verslininkas tam tikromis aplinkybėmis, be abejo, gali tapti politiku, bet reikia nepaprastai lavintis ir sugebėti juo tapti, reikia pakeisti mąstymą. O iš to, ką matome, nepanašu, kad taip galėtų būti.

– Jei vis tik rinksimės iš šių pavardžių, kas, prognozuojate, pateks į antrą rinkimų turą?

– Manau, kad G. Nausėda, o visų kitų kandidatų galimybės yra apylygės. Toliau viską lems nematomų rėmėjų įtaka. Kai šalyje nėra skaidrios politinės sistemos, tada rinkimų procesas turi daug povandeninių aspektų. Be jokios abejonės, tokiomis sąlygomis daugiausia lemia finansiniai ir informaciniai resursai, kurie atveria galimybes įpiršti rinkėjams šiek tiek gražesnį, patrauklesnį savojo kandidato įvaizdį nei kitų. Todėl viską lems veiksniai, kurių įtaką numatyti galima tik žinant, koks yra jų mastas.

– Kaip jūs apskritai vertinate prezidento instituciją Lietuvoje?

– Prezidento institucija Lietuvoje, kaip ir bet kurioje šalyje, yra reikšminga ir reikalinga, bet, kita vertus, ją vertinant reikia atsižvelgti į tai, ką ši institucija gali duoti šaliai. Manau, kad Lietuvos prezidentas vis dėlto turi dideles galias, kurių pagrindinis šaltinis pirmiausia yra jo moralinis ir politinis autoritetas. Todėl prezidento institucijos reikšmė Lietuvai visiškai priklauso nuo to, kokiu turiniu šita institucija užpildo einantis pareigas asmuo. Lietuva, be abejo, išgyvena autoritetų krizę, mūsų pokalbis apie tai, kad ir šiandien labai sunku rasti atitinkantį aukštus reikalavimus kandidatą savaime perša mintį, kad, jei toliau padėtis nesikeis, galbūt būtų tikslinga kažkiek keisti prezidento institucijos galias visiškai jos nenaikinant. Galbūt įmanoma dar labiau eiti link parlamentinio valdymo, kad prezidentas atliktų grynai simbolines funkcijas, o gal net būtų renkamas parlamente, kaip yra kai kuriose kitose šalyse.

Manyčiau, kad dabartinė Lietuvos valstybės vidaus krizė smarkiai lems ir prezidento institucijos ateitį. Nuo išrinkto prezidento priklausys, kokia bus tos institucijos ateitis. Viena aišku – tokia padėtis, kokia yra šiandien, negalės išlikti.

– Jūs kalbate apie parlamentinio valdymo stiprinimą, o valdantieji nori sumažinti parlamentarų skaičių ir per Seimo rinkimus rinkti mažiau politikų – sumažinti Seimą iki 101 parlamentaro.

– Parlamentarų skaičiaus sumažinimas – absoliučiai populistinė ir rizikinga idėja. Nes įsigilinus paaiškėja, kad lėšų sutaupoma labai mažai, o demokratinis valstybės valdymas turi būti toks – kuo daugiau akių mato valdančiųjų veiksmus, tuo visiems geriau. Jei bus mažiau Seimo narių, bus lengviau susitvarkyti siauresniame draugų būryje. Tai – labai naivi idėja.

– Kaip jūs įvertintumėte dvi prezidentės D. Grybauskaitės kadencijas šalies vadovo poste?

– Manau, kad abi prezidentės kadencijos iš esmės yra nuviliančios. Faktas tas, kad per jas Lietuva prarado nepaprastai daug savo piliečių. Nepaisant to, kad prezidentė tiesiogiai nėra atsakinga už ekonominę ir socialinę politiką, neabejotinai ji galėjo turėti pakankamai įtakos vien pasinaudodama savo autoritetu, kad Lietuvoje kas nors keistųsi į gerąją pusę. Bet, manau, prezidentės valdymas turi daug bruožų, kurie buvo būdingi sovietinės Lietuvos administracijos vykdytam valdymui.

Prezidentei, kaip ir tų laikų administracijai, trūko besąlygiško įsipareigojimo savo tautai ir valstybei. Šie žmonės visada tarsi sėdėjo ant dviejų kėdžių – jie norėjo padaryti ką nors gero Lietuvai, bet, kita vertus, norėjo įtikti ir tiems, kurie Lietuvą kontroliavo: rūpinosi savo asmeniniu išlikimu bei karjeros perspektyvomis. Todėl jų veiksmai negalėjo būti nuoseklūs ir ryžtingi, skaidrūs. Visi šie bruožai būdingi ir dabartinės prezidentės veiklai, nes aukščiausias Lietuvos vertinimas yra šalies būklė, kurią tu palieki išeidamas iš prezidento posto. Prezidentė Lietuvą vis dėlto palieka gana apverktinoje būklėje, ir tai savaime lems, kad jos prezidentavimo laikotarpis nebus vertinamas kaip Lietuvos pažangos, klestėjimo ir stiprėjimo laikas.

– Bet ji buvo perrinkta Lietuvos žmonių antrai kadencijai, taigi daug kam jos valdymas buvo priimtinas.

– Matote, jei kalbame apie pretendentus ir apskritai keliame klausimą, ar gali būti kitokių kandidatų, reikia turėti omenyje, kad pati politinė sistema iš esmės lemia, kokio tipo žmonės iškyla. Kandidatas negali nukristi iš dangaus. Po „MG Baltic“ skandalo akivaizdžiai pamatėme tai, ką visi jautėme ir žinojome – kad Lietuvą faktiškai valdo neįsivardijusios suinteresuotos grupės, kurių rankose yra visa galia ir valdymo svertai. Tokioje aplinkoje negali iškilti joks prezidentas. Kol visuomenė neįgali, bejėgė, ji nepajėgi iškelti prezidento.

Kalbino Vytenis Radžiūnas.

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
9   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Klaipėdoje įvyko mitingas „Už šeimą“ – dalyvavo apie 500 žmonių (2)
Kiek dar teisėjų paaukosi, Magnolija?
Kiek kartų reikia kartoti melą, kad šis taptų tiesa (1)
Kristina Sulikienė. Mirė iš Eugenijaus Pukėno 2 vaikus atėmusi teisėja Zoja Monid (1)
Socialdemokratė R. Šalaševičiūtė apie atiminėjamus iš šeimų vaikus: jų dar bus, čia nepabaiga tų pamokų (2)
Rūta Janutienė. Vaikų teisių apsauga buvo parduota savotiškame tarptautiniame aukcione, kurį laimėjo norvegų socialiniai inžinieriai. (1)
Tėvams atgauti vaikus padedanti advokatė R.Visočnik: Su mumis daromas gyvas eksperimentas (2)
"Vilniaus moterų namai" reikalauja apginti išgamą ir moralinę degradę Dovilę Šakalienę nuo "žiniasklaidos smurto" (3)
"Konservatoriais" nūnai vadinasi tie, kas žygiuoja gėjų paraduose pirmose gretose ir aktyviai ragina atiminėti kuo daugiau vaikų iš Lietuvos šeimų (3)
Antanas Venclova. Salomėja Nėris mūsų gyvenime (1)
Gabrielius Landsbergis konservatorius, kurie protestuoja prieš VAIKŲ GROBIMĄ oficialiai paskelbė KREMLIAUS ĮRANKIAIS. O visą partiją - idiotais (7)
Rūta Visocnik. Apie tinkamus ir netinkamus (leidžiamus ir neleidžiamus) vaikų auklėjimo ir drausminimo būdus (2)
Šakalienės sponsorius Norvegija - pedofilų ir Barnevern rojus. Pedofilijos religinės šaknys (1)
Arvydas Daunys. Šeima prieš „Vaikų teisių“ įstatymą – arba – įstatymas prieš šeimą (1)
Lietuvos konservatorių atsakymai į portalo alfa.lt žurnalisto Viliaus Petkausko klausimus
Daugiau kaip 100 Lietuvos mokyklų prisijungė prie streiko
Nusavintas ir palaidotas „Snoras“
Rusijos Federacijos URM pranešė, kad JAV-os iš "izoliuotos" Rusijos nupirko jau trečią suskystintų dujų tanklaivį
Replika Ainiui Gurevičiui. Kriminalinių naujienų redaktoriui (1)
Lietuvos policija paskelbė karą šeimoms su vaikais (1)
Gėjų "santuokų" norintis ministras Eimutis Misiūnas grasina Lietuvai baudomis
„Turniai lietufiai“ – ką yra?! (4)
Rolandas ir jo anti svajoklių gretos (2)
Laimonas Jakas. Ar D. Grybauskaitė stos krūtine už karius?

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI