CŽV ir šaltasis kultūrinis karas

Versijos.lt
+ 2 - 0
Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/czv-ir-saltasis-kulturinis-karas-2/
2015-04-09, skaitė 2158
0

CŽV-ir-šaltasis-kultūrinis-karas-700x467.jpg

Ar teko girdėti apie tokią dailės kryptį kaip abstraktusis ekspresionizmas? Ne? O juk ji atsirado ir įgavo labai platų mastą Amerikoje, penktojo dešimtmečio pradžioje. Šiai mokyklai priklausantys dailininkai tapė sparčiai, ant didelių drobių, naudodami negeometrinius štrichus, didelius teptukus. Kartais, kad geriau išreikštų emocijas, tiesiog lašino ant drobės dažus. Daugelis amerikiečių laikė ją pražūtinga dailės kryptimi, meno išsigimimo požymiu. Jie nesuprato Marko Rotko, Vilemo de Kuningo ar Džeksono Poloko paveikslų. Tarp tokių amerikiečių buvo patys įvairiausi žmonės, nuo senatoriaus Makarčio iki laikraščių magnato Voljamo Hersto. O tuo tarpu tuo pačiu laikmečių, 1947 metais įkurta CŽV pradėjo slapta remti tokius dailininkus ir namuose, ir užsienyje.

NAUJAS ŠALTOJO KARO FRONTAS

Paremdama abstrakčius ekspresionistus, amerikiečių žvalgyba suvaidino svarbų vaidmenį viename iš labiausiai įsimintinų šaltojo karo prieš TSRS kultūrinio fronto epizode. Tuo pat metu ironiška, kad šia kryptimi dirbę slaptosios tarnybos darbuotojai netikėtai tapo bene pačiais įžvalgiausiais šiuolaikinės dailės kritikais. Jie geriau nei kiti susiję su menais žmonės ir kultūros veikėjai suprato ekspresionizmo tėkmes ir nemačiomis, tačiau aktyviai rėmė jų vystymąsi. Tuo pat metu labai didelę legalią ir viešą paramą dailininkams teikė Niujorko šiuolaikinio meno muziejus. Jo steigėjai, vadovaujami Nelsono Rokfelerio, irgi dalyvavo kultūrinėse operacijose savo fronto ruože.

Kaip savo knygoje „CŽV ir meno pasaulis: kultūrinis šaltojo karo frontas“ parašė britų žurnalistė ir režisierė dokumentalistė Frensė Stonor Sonders, 1953-1977 metais daugiausia ekspresionistų pritraukė tarptautinė Niujorko muziejaus parodų programa. Parodose dalyvavo visiškai skirtingi dailininkai. Parodų salėse lankytojai galėjo pamatyti ir Marko Rotko „gėlių laukus“, ir Vilemo de Kuningo iškraipytas moteriškas figūras, ir pilnas galingos energijos Džeksono Poloko drobes.

Parodos „Dvylika amerikiečių dailininkų ir skulptorių“ (1953) ir „Naujoji Amerikos tapyba“ (1957) tapo ženkliais kultūrinio gyvenimo įvykiais. Padedant ir lydint žmonėms iš Lenglio, parodos keliavo po užsienį, skelbdamos ir demonstruodamos JAV pranašumą meno srityje. Jos pristatė užsienyje naują neįprastai sudėtingą JAV įvaizdį, neturintį nieko bendro su oficialia politika. Parodose į pirmą planą buvo išstumti netradiciniai, neįprasti dailininkai. Jų kūryba buvo pristatoma kaip pats ryškiausias laisvojo pasaulio pasireiškimas.

KULTŪRINIO KARO KAREIVIAI

Netrukus po II Pasaulinio karo pabaigos Vašingtonas suprato, kad kova su TSRS nebus karine priešprieša. Ši nuomonė įsivyravo po to, kai paaiškėjo, jog Maskva turi atominį ginklą. Į pirmą planą išėjo kova kitose kryptyse. Labai svarbiu tapo kultūrinis frontas, kur buvo išsikeltas uždavinys neutralizuoti tarybinę įtaką.

Svarbiausia „kovinių veiksmų“ rūšimi tapo savo kultūros demonstravimas, turint tikslą įtvirtinti nuosavą prestižą ir diskredituoti priešą. Pradėta ieškoti „nepriklausomų“ intelektualų. Prireikė autoritetingų kūrybiškų žmonių, kurie pritartų reikalingoms idėjoms ir galėtų jas skleisti.

Strateginių tarnybų valdyba, o paskui ją pakeitusi CŽV pradėjo paslapčia ieškoti ir remti tinkamas kandidatūras intelektualų ir menininkų aplinkoje. Žvalgybos darbuotojai domėjosi visų pirma literatūra, muzika, tapyba, filosofija. Jiems reikėjo kūrybingų asmenybių, kurios nei viešai, nei privačiai nepalaikytų Vašingtono politikos. Ir tuo pat metu priklausomybė intelektualiniam elitui suteiktų joms galimybę skleisti idėjas apie kapitalistinio bloko pranašumą mene ir pasaulėžiūroje, tuo pat metu demaskuojant tarybinę sistemą. Ypač kruopščiai buvo ieškoma kandidatų tarp kairiųjų pažiūrų atstovų, kartais netgi buvusių komunistų. Kultūrų karui reikėjo žmonių, kurie nepripažintų kapitalizmo, tačiau visiškai atmestų ir stalinizmą, kaip kad 1950 metais miręs anglų rašytojas Džordžas Orvelas.

CŽV INTELEKTUALAI

CŽV-ir-šaltasis-kultūrinis-karas-1.jpg
Džeksonas Polokas

Abstraktusis ekspresionizmas pateko į CŽV akiratį tada, kai ir pačioje Amerikoje jį ne visi pripažino. Daugelis laikė jį netgi antiamerikietišku dailininkų sąjūdžiu. Aršiausi naujos pakraipos priešininkai netgi tvirtino, kad abstrakčiose drobėse esama slaptos informacijos apie JAV gynybines ir kitas valstybines paslaptis.

Tokiame fone visiškai kitaip elgėsi CŽV, kurioje dirbo labai daug Harvardo, Jeilio ir kitų universitetų absolventų. Ne vidutinio, o kur kas aukštesnio kultūros lygio žmonės, kurių dauguma kolekcionavo meno kūrinius – jie savo darbais palaikė idėją paversti JAV nauja kultūros supervalstybe. Jų nuomone, atėjo laikas perkelti kultūros židinį iš senosios Europos į jauną Ameriką. Paryžius, kuris iki II Pasaulinio karo buvo laikomas neabejotina meno sostinė, prarado pozicijas. O naujoje pasaulio sostinėje Niujorke tais metais, kai formavosi ši kultūrinė-strateginė idėja, atsirado ir susiformavo abstraktusis ekspresionizmas.

Atsirado jis, žinoma, ne pagal CŽV sumanymą. Judėjimas siekė visuomenės pripažinimo ir žinomumo ne vienerius pokario metus. Dailininkams ypatingai pagelbėjo skandalas, kai jie apkaltino Metropoliteno muziejų Niujorke tuo, kad jis sąmoningai ignoruoja jų drobes. Tada ekspresionistai padarė kolektyvinę nuotrauką žurnalui Life. Savaitraščio viršelyje įsiamžino Barnetas Niumenas, Markas Rotko, Viljamas Baziotis, Džeksonas Polokas, Robertas Mazervelas, Vilemas de Kuningas, Adolfas Gotlibas ir Edas Reinchardas.

Jie ir tapo amerikietiškų pasiekimų meno srityje veidais. Kaip po daugelio metų prisiminė CŽV darbuotojas Tomas Breidenas, kuris koordinavo operaciją, tais metais reikėjo sugriauti neigiamus stereotipus, viešpataujančius Europoje, ypač Prancūzijoje. Pirmiausiai tai pasakytina apie nuomonę, pagal kurią JAV neturi jokios kultūros.

Eksportui skirtai dailei prireikė dailininkų, niekaip nesusijusių su JAV isteblišmentu. Pastarasis buvo asocijuojamas su Valstybės departamento buku užsispyrimu ir jo primityvia propaganda, su senatoriaus Makarčio keliama isterija, su FTB šefo Edgaro Huverio antikomunistine paranoja. Naujiems dailininkams toks elgesys netiko. Tačiau tai dar ne viskas. Nepaisant šimtaprocentinio amerikanizmo, dailininkai neturėjo turėti nieko bendro su menkai išsilavinusia beisbolo ir hamburgerių rijikų šalimi (kompanija McDonalds atsirado 1940 metais ir 1948 metais išrado „greitą maistą“).

Į šitą dvilypį tipiško amerikiečio ir neįprasto genialaus dailininko paveikslą geriausiai įsipaišė Džeksonas Polokas: fermeris iš Vajomingo valstijos, vaidingas, netuščiažodžiaujantis mėgėjas išgerti, kaubojus, o ne persikėlėlis iš Europos. Kaip dailininkas jis įkūnijo unikalų ir šiuolaikinį tapybos stilių. Tačiau čia ne visa tiesa. Realybėje Polokas dar būdamas vaikas persikėlė į Niujorką ir niekada nejodinėjo, tačiau jo vyriška išvaizda ir paveikslais visada darė reikalingą įspūdį.

PINIGAI EKSPRESIONIZMUI

CŽV-ir-šaltasis-kultūrinis-karas-2.jpg
Stambus mecenatas ir asmeninis CŽV direktoriaus Aleno Daleso draugas milijardierius Nelsonas Rokfeleris

1950 metais šaltajam karui meno srityje vesti buvo sukurtas užsienio politikos sektorius. Jam vadovauti paskirtas jau minėtas Tomas Breidenas. Naujas padalinys numatydavo uždavinius, kūrė strategiją ir taktiką, paskirstė lėšas. Tuo pat metu CŽV globoje buvo sukurtas ir Kultūros laisvės kongresas, turintis padalinius 35-iose šalyse. Nauja organizacija turėjo nemažai leidinių, įvairiausių programų, nuo simpoziumų iki koncertų ir parodų. Kongreso generaliniu sekretoriumi tapo kompozitorius Nikolajus Nabokovas, garsaus rašytojo pusbrolis. Jis laikė abstraktų ekspresionizmą tikruoju amerikietiškos kultūros pasireiškimu.

Kad galėtų finansuoti dailininkus ir kultūros renginius, CŽV įsteigė naujus fondus arba naudojosi senais. Į juos buvo nukreipiamos valstybės lėšos. Stambiu mecenatu tapo ir asmeninis Aleno Daleso, CŽV direktoriaus, draugas, turintis išties subtilų skonį, milijardierius Nelsonas Rokfeleris. Jis ne be pagrindo laikė 1928 metais įkurtą Niujorko šiuolaikinio meno muziejų savo šeimos finansiniu-meniniu indėliu į Amerikos kultūrą. Muziejui buvo skirti nemenki šeimos pinigai. Vėliau Rokfelerių fondas tapo svarbiausiu muziejaus kreditoriumi. Jeigu Džeksoną Poloką pavertė simboliu revoliucijos, kuri turėjo pakylėti JAV iki dailės aukštumų, tai Niujorko muziejus tapo šios revoliucijos varikliu.

Rokfelerių fondas finansavo beveik visus dailininkus, kuriuos pasirinko CŽV ir Kultūros laisvės kongresas savo sumanymams realizuoti. 1952 metais buvo įsteigta kasmetinė 125 000 dolerių stipendija. Šie pinigai ir kiti įnašai buvo panaudoti 1953 metų parodos Paryžiuje organizavimui. Paroda išjudino Europos vaizduojamosios dailės pasaulį. 1957 metais amerikiečių dailininkų kūriniai vėl sujaudino Europą. Šią parodą lydėjo atskira Poloko ekspozicija. Autorius buvo jau miręs prieš metus iki parodos.

Beveik visi dailininkai, kuriuos CŽV ir Kongresas panaudojo savo kultūrinėms-parodų operacijoms, nemurmėdami taikstėsi su muziejaus globa. Jie neprieštaraudami vaidino JAV kultūros emisarų vaidmenis, nors netgi nežinodami apie CŽV veiklą negalėjo nepastebėti, kad dalyvauja apgalvotoje kampanijoje, kuri turi labai tolimus nuo meno tikslus.

Tiktai vienas iš dailininkų – Edas Reinhadtas ėmė piktintis ir atvirai pasisakė prieš. Jam šito neatleido. Septintame dešimtmetyje jis tapo dailės pasaulio atstumtuoju. 1967 metais dailininkas mirė.

www


Įvertink straipsnį: 2   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956