Rasa Balockaitė. Vienintelis dalykas, kuris man padėjo išbristi iš skurdo, yra tai, kad aš tuo metu nieko nežinojau apie marksizmą

Autorius: Rasa Balockaitė Šaltinis: https://www.facebook.com/rasa.... 2018-09-30 09:24:48, skaitė 411, komentavo 1

Nuotrauka daryta sankryžoje, degant raudonam šviesoforo signalui.

Studijų metais, vienas pažįstamas nusivežė traukiniu pas save į Peterburgą. Kai grįžau, kambariokė paklausė, kas man Peterburge labiausiai patiko. Atsakiau - tai, kad galėjau normaliai po karštu dušu nusiprausti. 

Kitą vasarą įsidarbinau nedidelėje įmonėje Kauno rajone. Jie, greta kitų veiklų, turėjo nedidelį pravažiuojantiems furistams skirtą viešbutį. Tai buvo nenusakoma pagunda - kasdien kamavo mintis, kad reikia ištaikyti momentą, kai niekas nemato, įsmukti į dušą, ir normaliai po karštu vandeniu nusiprausti. Arba paprašyti vadovo, kad leistų. Bet kartu buvo siaubinga gėda, ir per visą tą laiką, kol dirbau, nepaprašiau.

Nestudijavau užsienyje. Niekada nebuvau stažuotėse. Studijų metais visą laiką dirbau, nebent per atostogas nuvažiuodavau į kokią summerschool. Pirmąkart išvykau į stažuotę, kai 2011 m. gavau Fulbrightą ir išvykau į Berkeley. Tada, jau buvau laimėjusi keletą tarptautinių projektų, įskaitant vieną reikšmingą, finansuotą World Bank, ir turėjau bent keletą ISI publikacijų.

Neseniai Šiaurės Atėnuose pasirodė tekstas, Klasiniai sužalojimai https://goo.gl/eZ7rGU. 

Anglų kalba, tai vadinama "hidden injuries of class". Tai reiškia, kad patekus į kitą, aukštesnę, akademinę aplinką, tavo patirtis bus nevertinga, gėdinga, ir niekam neįdomi, tai, kad tu turėsi prisitaikyti prie tų žmonių, tačiau tie žmonės neketina ir jie prie tavęs niekada nesitaikys. Tokią mintį, savo nuoširdžiame, autobiografiniame išsakė profesorė Judith Nies, knygos "The Girl I left Behind" autorė.

Gramsci sakė - intelektualai žino, bet nejaučia. Aš buvau abiejose barikadų pusėse, todėl aš ne tik žinau, bet ir jaučiu. 

Net ir po tiek metų, mane vis dar apima panika, jei bent trumpam nėra karšto vandens, Net ir po tiek metų, nuvažiavusi skaityti paskaitų į geriausius pasaulio universitetus, sveikinuosi ir šnekučiuojuosi su valytojomis ir kambarinėmis, kaip su sau lygioms, man atrodo, kad mano vieta čia, tarp jų, ir aš neverta eiti skaityti paskaitos į universitetą.

Kartą vienas žmogus, būdamas kažko supykęs, pasakė, "gali išvaryti mergaitę iš bendrabučio, bet bendrabučio iš mergaitės neišvarysi." Tuose žodžiuose buvo tiek daug tiesos, kad mano susižavėjimas nuslopino ir nusvėrė mano pyktį. Tada, kažkur pasąmonėje, šmėkštelėjo Gijomo Apolinero citata, - kada nors "atsidursime viename guolyje, brangioji." Prireikė kelių metų, bet galiausiai taip ir atsitiko.

Ir žinot, koks buvo vienas dalykas, kuris man padėjo išbristi iš viso to skurdo? Tai, kad aš tuo metu nieko nežinojau apie marksizmą. Jei būčiau žinojusi, būčiau taip ir likusi tėvų ar vyro išlaikoma, o gal barake gyvenanti moterėlė, besitrinanti visokiuose užstaliuose, rezganti sąmokslo teorijas, protestuojanti ir "negalinti gventi oriai."

Ir žinot, kas yra skaudžiausia visame tame? Skaudžiausia yra tai, kad dabar, šiandien, matydami mano laimėjimus, žmonės mane kaltina arogancija, už visų mano laimėjimų mato įtakingus pažįstamus ir sąmokslo teorijas, aiškina, kad aš turiu pernelyg daug galių ir privilegijų, ir atsisakau panaudoti jas "kovai su diskriminacinėmis struktūromis."

Šitas pseudo intelektualinis weltschmerz ir yra baisiausia diskriminacinė struktūra, valią paralyžuojanti galia, blogesnė už kapitalistinį išnaudojimą ir kapitalistinę konkurenciją. Žinot kodėl? Todėl, kad kapitalistiniame žaidime žmogus bent jau turi šansą, bent jau teorinį, išeiti kaip nugalėtojas. Bet pseudo intelektualiniame virkavime nugalėtojų nėra, - nugalėtojai tampa demonais, tampa blogio inkarnacija. Šitas pseudo intelektualinis weltschmerz yra kaip tas Anne Marie Roviello aprašytas "sąmonę persmelkiantis klaidinantis tirštas rūkas, kaip tamsus vamduo, kuriame žmogus bando kapanotis, bet - tuščiai."