Aleksandras Buzgalinas. Komunizmas ir vartotojiškumas (interviu: 3/12)

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-10-21 11:30:28, skaitė 114, komentavo 0

Aleksandras Buzgalinas. Komunizmas ir vartotojiškumas (interviu: 3/12)

Trečiojoje interviu su rusų politekonomijos profesoriumi Aleksandru Buzgalinu dalyje aptariamas prekinio fetišizmo, vartotojiškumo veiksnys visuomenės gyvenime, jo priešingumas komunistų tikslams. Tarybų Sąjungos žlugimas siejamas ne su išorine įtaka (pvz., spectarnybomis, išdavyste, ar karu Afganistane), o vidiniais prieštaravimais, ypač išsikerojusia privilegijuota biurokratija (video anglų kalba; žemiau pateikiamas lietuviškas pokalbio vertimas).

Polas Džėjus.: Sveiki sugrįžę į laidą „Tikrovė pasitvirtina“ per „Tikrųjų žinių kanalą“. Aš Polas Džėjus ir mes tęsiame diskusiją su Aleksandru Buzgalinu. Ačiū, kad vėl esate su mumis.

Aleksandras Buzgalinas: Taip, labai malonu.

P. DŽ.: Taigi, dar kartą – A. Buzgalinas yra politinės ekonomijos profesorius ir Šiuolaikinių marksistinių studijų centro direktorius Maskvos valstybiniame universitete. Mes kaip ir pakalbėjome bendrais bruožais apie tai, kodėl socializmas Tarybų Sąjungoje tapo toks biurokratiškas. Tuomet, aišku, buvo masinis karas, trisdešimties milijonų rusų mirtis, didžiulės šalies dalies sunaikinimas. Jūs gimėte 1954aisiais, kaip sakėme, metais po Stalino mirties. Tikriausiai prieinate kažkokios politinės sąmonės būdamas dešimties, vienuolikos, dvylikos, penkiolikos metų amžiaus. Papasakokite, kaip tada matėte pasaulį – ir kaip kito jūsų pasaulėžiūra.

A. B.: Labai sunku būnant šešiasdešimties kalbėti apie tai, kaip matei pasaulį būdamas dvylikos, trylikos, keturiolikos metų. Pamėginsiu atsakyti kaip galėdamas tiksliau. Pirmiausiai, pasaulis buvo padalytas – ir mes aiškiai žinojome, kad būta pažangios ir regresyvios pasaulio dalies. Ir mes, Tarybų Sąjunga, nors ir su visomis mūsų biurokratų neigiamybėmis, priklausėme pažangiajam žmonijos judėjimui. Tuo tarpu komunistai, kovotojai už laisvę buvo mūsų bendražygiai šiame pažangiame judėjime.

Džiaugėmės, kai į valdžią Čilėje atėjo Aljendė – netrukus po to aš jau buvau studentas; paskui, su Jungtinių Valstijų pagalba, Pinočetas suorganizavo pučą ir Aljendė su savo draugais buvo nužudytas. Ir mums tai buvo asmeninė tragedija – tiesa, ne visiems Rusijoje. Vėlgi, kaip sakiau, dauguma buvo normalūs piliečiai, konformistai, norėję labai paprastų dalykų – ir jiems svajonė apie supermarketus buvo svarbesnė nei svajonė apie komunizmą. Tačiau žymiai mažumai, tikrai buvo taip. Manau, kad net absoliuti dauguma žmonių suprato, kad gyvena pažangioje šalyje, mėginančioje ginti vietnamiečius bei remti kairįjį judėjimą pasaulyje.

P. DŽ.: Tame tarpe nacionalinio išsivadavimo judėjimus Afrikoje.

A. B.: Nacionalinio išsivadavimo judėjimus Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir kt. Padėti vargdieniams Jungtinėse Valstijose taip pat. Tarp kitko, per mūsų televiziją eidavo neblogi dokumentiniai filmai apie Jungtines Valstijas, kuriuose būdavo parodomas tiek klestėjimas – Taims skveras, Volstritas ir t. t., tiek skurdieji Jungtinių Valstijų regionai. Ir kai kurie tuo netikėdavo – jie manė, kad tai išgalvota, esą skurdo vaizdai padirbti, nes JAV negali būti tokio baisaus gyvenimo. Kai pirmąkart atvykau į JAV 1991-aisiais ir nuvykau į tuos kraštus – supratau, kad tai ne propaganda, o pačios turtingiausios pasaulio šalies tikrovė, taip? Taip buvo juntamas gyvenimas.

P. DŽ.: Tad jūs augote, kur ir televizija, ir kultūra, ir simpatijos nacionalinio išsivadavimo judėjimams pasaulyje, arba, kaip minite, Aljendės išrinkimas Čilėje, viskas apie išsivadavimą ir laisvę, bet vidiniam gyvenime ne tiek jau daug to išsivadavimo bei laisvės. Juk tai prieštaravimas. Kada jūs, bręsdamas per paauglystę, pradėjote suvokti, kad „čia kažkas ne taip“?

A. B.: Tai tiesa. Galbūt kokiais 1969-aisiais ar 1970-aisiais – tiksliai nepamenu – dar būdamas mokyklinuku. Tai buvo devintieji mokslo metai (turėjome dešimt klasių). Į mūsų mokyklą atvyko studentai iš Maskvos valstybinio universiteto ekonomikos fakulteto ir pasisakė rengią specialius seminarus bei paskaitas moksleiviams, norintiems studijuoti jų universitete, aišku, nemokamai. Jos vyksiančios vakare. Jei norite, prašom ateiti. Tad paklausiau savo motinos – ir ji pasakė, kad tai labai svarbu ir turėčiau ten eiti. Pradžioje svajojau būti žurnalistu – tarp kitko, dabar ir esu ne vien profesorius, o ir žurnalistas – bet tai tikriausiai gyvenimo pokštas.

Tad atėjau ir pirmoji paskaita, paremta Karlo Markso „Kapitalu“, parodė, kaip marksizmas aiškina, ką reiškia rinka. Tai reiškia, kad viešpataus rinkos fetišizmas, prekinis fetišizmas. Ir aš supratau, kodėl žmonės ieško gerų prekių ir daiktų, o ne svajoja apie komunizmą. Aš supratau ką reiškia išnaudojimas ir kodėl tai ne šiaip pikta buržuazijos valia, bet objektyvus sistemos dėsnis. Ir ši sistema išauga iš rinkos, iš gamintojų diferenciacijos. Tad gavau vaizdą, kuris su mokslu, su teorija paaiškina pasaulį, paaiškina tikrovę. Paskui pradėjau studijuoti Maskvos valstybiniame universitete, tarp kitko, be jokio ypatingo pasiruošimo – tik baigęs vidurinę. Aš nebuvau geriausiu mokiniu, bet tai nebuvo kažkas neįprasto. Aišku, be pinigų. O universitete ypač išryškėjo prieštaravimai tarp biurokratinio, formalistinio visuomenės gyvenimo organizavimo ir marksistinės teorijos turinio bei romantinių svajonių apie komunizmą.

P. DŽ.: Leiskite man pasikartoti, nes šiek tiek apie tai kalbėjome praeitoje [diskusijos] dalyje – bet turėdamas omeny „svajones apie komunizmą“ kalbate ne apie vakarietiškus stereotipus.

A. B.: Taip, apie marksistinį šito supratimą.

P. DŽ.: Kas reiškia iš kiekvieno pagal darbą, kiekvienam pagal poreikius.

A. B.: Taip, mums komunizmas reiškė visuomenę – pasikartosiu, nes tai labai svarbu – kurioje mėgsti savo darbą, nes šis darbas yra kūrybinis; ar tai būtų mokytojo, gydytojo, menininko, inžinieriaus, ar kt. – bet darbas mėgstamas.

P. DŽ.: Ir produktas priklauso visiems.

A. B.: Reikalas ne tame, kad produktas tiesiog priklausysiąs visiems, o tame, kad tuomet turėsi nebe konkurentus, o draugus, su kuriais kursi, pvz., naują miestą, naują idėją, naują kiną. Jūs dirbsite kartu kaip kolegos, kaip draugai, kaip būsimųjų kultūrinių vertybių bendrakūrėjai.

P. DŽ.: Taigi, kaip minėjote, prieštaravimas tarp šios vizijos ir tikrovės tapo labai ryškus.

A. B.: Taip, labai ryškūs ir matomi. Vienas įdomus pavyzdys – turėjome privalomą TSKP istorijos kursą. Ir dauguma studentų jo tiesiog neapkęsdavo. Pirmame semestre turėjome siaubingai biurokratišką, dogmatišką dėstytoją – ir tai buvo tiesiog nepakenčiama. Buvo privaloma mintinai mokytis suvažiavimų rezoliucijas ir pan. Labai kvaila. Bet tada, kitus du semestrus turėjome kitą moterišką. Prisimenu jos pavardę – Kuzmič. Savotiška pavardė. Jinai pristatė Kompartijos istoriją lyg įdomiausią detektyvą žmonijos istorijoje. Kaip dvidešimt-trisdešimt jaunuolių – Leninas pradėjo veiklą būdamas dvidešimt penkerių metų amžiaus – sugebėjo pakeisti pasaulį. O mes, tuo tarpu, 1970-aisiais gyvenome pasaulyje, kur trisdešimt procentų žmonijos žengė socialistine kryptimi.

Kaip per mažiau kaip šimtą metų galėjo taip smarkiai pasikeisti pasaulis? Kodėl? Nes buvo gera teorija. Ji rodo kryptį. Tai lyg lėktuvas. Žmonės žinojo, kad skristi neįmanoma. Skristi negali, juk esi žmogus, o ne paukštis. Ką galima padaryti? Nieko. Kapitalizmas amžinas, rinka amžina, nelygybė taip pat amžina. Niekas negali pasikeisti. Bet tada atėjo vyrai ir pasakė, kad yra ypatinga teorija, kuri įgalins mus skristi. Aišku, pirmieji lėktuvai buvo siaubingi ir buvo daug avarijų. Bet dabar – tikiuosi – skrendame saugiai į JAV ir atgal. Tas pat su socializmo statyba. Ir teorija ta, kad įmanoma skristi, įmanoma pereiti į laisvą visuomenę su laisvu asmenybės vystymusi, kaip pagrindiniu tikslu. Tai labai svarbu.

P. DŽ.: Bet dabar manoma, kad toji teorija klaidinga.

A. B.: O aš dabar visiškai įsitikinęs, kad ji teisinga. Kaip minėjau antrojoje [diskusijos] dalyje – nesitikėjau, kad bus toks įdomus dialogas. Ką galėjai žinoti? Gal bus įdomu ir klausytojams. Tai, kaip sakiau, istorija nejuda tiese. Ji yra nelinijinis perėjimas nuo būtinumo viešpatijos feodaliniame bei kapitalistiniame gamybos būduose link komunizmo, kaip pozityviosios laisvės erdvės. Ir tai lyg zigzagais einanti upė. Kaip sakiau apie Misisipę, einančią nuo šiaurės į pietus, bet kartais pakrypstančią šiaurėn. Tas pat, beje, ir su Volga Rusijoje.

Dabar mes gyvename tokiu istorijos laikotarpiu, kuomet einama atgal. Išgyvename regreso procesą.

P. DŽ.: Tad jūs išgyvenote Tarybų Sąjungos žlugimo laikotarpį ir iš šio proceso išėjote tikriausiai dar didesniu marksistu, nei buvote jaunystėje. Bet su dauguma dabartinės Rusijos žmonių buvo kitaip. Kas gyvenime jus prie to privedė?

A. B.: Pirmiausiai tapau daugmaž gerai teoriškai pasikausčiusiu marksistu, nes turėjau komunistinio gyvenimo praktikos. Mano tėvai, kaip ir jų bičiuliai labai sunkiai dirbo dėl šalies. Žinoma, pinigai buvo svarbūs. Aišku, jie norėjo įsigyti naują televizorių, bet tai nebuvo svarbiausiu dalyku. Turėjau labai gerus santykius pionierių organizacijose. Turėjau puikius mokytojus, kuriems šitoks romantinis gyvenimas taip pat buvo gyvenimo tikslas. Jie mokytojavo – ir darbas nebuvo itin gerai apmokamas, bet jie džiaugėsi galėdami didžiąją dalį laiko praleisti su vaikais. Nei devyniasdešimt, nei šimtas procentų gyvenimo Tarybų Sąjungoje toks nebuvo. Gal kokie trisdešimt, gal dvidešimt procentų. Bet man teko laimė dalyvauti šiame procese.

Ir įgijęs teorinį įrodymą, kad tai nėra kažkas išskirtinio, bet kad šitaip privalo būti, tapau, taip sakant, kritiniu komunistu. Mat būdamas studentu su savo bičiuliais parašėme darbą, kuriame smarkiai kritikavome tarybinę sistemą. Parašytoji disertacija buvo labai tiksli, bet už jos slypėjo tarybinės sistemos kritika, kritika planavimo, kaip biurokratinės sistemos su privilegijomis biurokratijai, su nelygybe ir žmonių atitrūkimu nuo realios valdžios ir nuosavybės. Gindamasis disertaciją apie tai kalbėjausi su kolegomis ir, nors su problemomis, bet ją apsigyniau. Ji buvo skirta planavimo prieštaravimams. Tema buvo provokuojanti.

Bet paskui pradėjau dėstyti Maskvos valstybiniame universitete. Man pasisakė, kad visą gyvenimą jame ir praleidau. Suorganizavau seminarą skirtą realiojo socializmo prieštaravimams aptarti, tai vadinosi išsivysčiusio socializmo prieštaravimai. Ir mes diskutuodavome, nors labai specifiška, gan abstrakčia, teorine kalba, bet apie realius mūsų gyvenimo prieštaravimus. Ir man tai buvo labai svarbu. Kai prasidėjo Gorbačiovo Perestroika, mes buvome jai pasiruošę.

P. DŽ.: Kiek jums tada buvo metų?

A. B.: Tada man buvo kokie trisdešimt metų, trisdešimt vienas, ar du. Maždaug tiek. Taip, 85-ieji.

P. DŽ.: Ar tada jau ėjote aukštas pareigas partijoje?

A. B.: Ne, aš partijai nepriklausiau.

P. DŽ.: Tada dar nebuvote nariu?

A. B.: Aš nebuvau partijos nariu. Tuomet dėstytojavau Maskvos valstybinio universiteto Ekonomikos fakultete, bet partijos nariu nebuvau.

P. DŽ.: Kodėl nestojote į partiją?

A. B.: Tuo laiku ji buvo per daug biurokratiška. O kada gavome galimybę daugmaž laisvai šnekėti, pradėjome rašyti straipsnius, knygą skirtą šiems prieštaravimams, biurokratizacijai, organizavome įvairius klubus, susirinkimus. Ir tuomet, 1987-aisiais, 1988-aisiais atsirado neformalus visuomeninis gyvenimas, gal tiksliau tariant, neformali pilietinė visuomenė. Tuo laiku ir tapau nariu, kai ji tapo laisvesne ir su opozicija kompartijos viduje.

P. DŽ.: Jungtinėse Valstijose milijonus žmonių suformavo ir politizavo Vietnamo karas. Jis nulėmė, kaip ištisa karta žvelgė į pasaulį. Ar Afganistanas turėjo tokią reikšmę Rusijoje?

A. B.: Nieko panašaus. Iš tiesų tik po Perestroikos laikotarpio, ar jo metu – per paskutinius du Tarybų Sąjungos metus, 1989-uosiuos ir 1990-uosius, gavome informacijos dėl šios problemos pasekmių. Vis dėlto tarybinių žmonių sąmonėje Afganistano karas nesisieja su Vietnamo karu ir Jungtinėmis Valstijomis, pagrinde todėl, kad Vietname buvo regima opozicija, kuri dabar jau kuria palyginti neblogą šalį. O Afganistane – sunku pasakyti. Yra daug žmonių iš Afganistano, kurie sako, kad Tarybų Sąjungai išėjus įvyko daugybė tragedijų ir jokios stabilizacijos. Vien pažvelgę į centrinės Azijos šalis, buvusias Tarybų Sąjungos respublikas – matome labai menką gyvenimo stabilizaciją.

P. DŽ.: Žinote, Zbignevas Bžežinskis, būdamas prezidento Karterio patarėju nacionalinio saugumo klausimais, suplanavo džihadistų apginklavimą kaimuose, kad šie kariautų prieš Tarybų Sąjungą. Ir jie tai laiko vienu iš tarybinę sistemą sužlugdyti padėjusių veiksnių. Jie tai laiko didele pergale, net jei ji ir privedė prie Bin Ladeno ir Alkaidos iškilimo, ar netgi 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių (esu ėmęs interviu iš Bzežinskio, kuriame jis tai pripažino). Ir visgi jis mano, kad tai buvo didelis laimėjimas – pasinaudojant Afganistano karu sunaikinti Tarybų Sąjungą. Ar tai turėjo tokią reikšmę?

A. B.: Nemanau, kad Afganistano karas buvo svarbus veiksnys Tarybų Sąjungos sunaikinime. Tai nebuvo pagrindinis dalykas - prieštaravimai buvo vidiniai. Bet, žinoma, daug reikšmės turėjo ir nepertraukiamas išorės spaudimas, nors tai ir nebuvo pagrindiniu veiksniu. Sakyčiau, septyniasdešimt-aštuoniasdešimt procentų lėmė vidiniai prieštaravimai, o tik dvidešimt-trisdešimt – išorinė įtaka. Ir Afganistano karas tikriausiai tesudarė keletą procentų tos įtakos. Aišku, juokinga duoti procentus tokiems veiksniams, na, bet tai sakau paprastumo dėlei.

P. DŽ.: Bet vidinė biurokratizacija...

A. B.: Biurokratizacija ir konsumerizacija. Noriu pabrėžti, kad manau, jog pagrindinis komunizmo priešas – tiek mano, tiek Markso laisvos visuomenės su laisvu asmenybės vystymosi supratimu – yra netgi ne tiek kapitalas ar privatinė nuosavybė... Pagrindinis priešas yra rinkos, pinigų ir kapitalo vergais esančių žmonių konformistinis gyvenimo būdas. Buvimas marionete rinkos rankose – netgi ne kažkokio didelio boso, prezidento ar diktatoriaus, bet tiesiog rinkos marionetėmis.

P. DŽ.: Mūsuose tai vadinama laisve.

A. B.: Taip taip – laisve. Bet jei būtų proga, aš paaiškinčiau tiksliau, kaip Tarybų Sąjungoje net Stalino diktatūros laikotarpiu buvo neįmanoma priversti žmones visą savaitgalį tekalbėti apie komunizmą. Bet rinka gali kone visus nuvaryti į prekybcentrius, kad ten jie praleistų visą savaitgalį apsipirkinėdami ar ieškodami kažkokių prekių. Rinka yra labiau totalitarinė, jos priespauda didesnė nei bet kurios diktatorinės politinės sistemos. Devyniasdešimt procentų žmonių Kinijoje, šių laikų Rusijoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje yra prekinio fetišizmo vergai. Ir tai yra galingesnė bei labiau pavergianti jėga už bet kokią totalitarinę ideologiją.

P. DŽ.: Gerai, pratęsime diskusiją vėliau. Prašome prisijungti prie sekančios diskusijos dalies su Aleksandru Buzgalinu.

(Bus daugiau!)

Vertė: Bolševikas

Skaitykite:

Aleksandras Buzgalinas. Interviu. Užaugau TSRS (1/12)
Aleksandras Buzgalinas. Interviu. Tarybų Sąjungos laimėjimai ir mutacijos (2/12)