Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas: Bausti, negalima pasigailėti!

Autorius: Evaldas Lasys Šaltinis: https://minfo.lt/lietuva/strai... 2018-10-22 15:04:24, skaitė 2151, komentavo 5

Vakarykščius mūsų šeimos nuotykius užgožė nepažįstamos šeimos ir jos atimtų vaikų širdžių pagalbos šauksmas. Jų smurtininku tapo – pati Valstybė, tiksliau VTAT. Tenka teisintis, nepalaikau smurto. Žemiau aprašytoje ir kitose viešai portaluose paminėtuose istorijose matau išsigimusio autoritarinio rėžimo grimasas.

Sakot neaktualu? Daugelis mūsų esame laimingi sutuoktiniai, tėvai. Gyvename kasdieninius gyvenimus, didesnius ar mažesnius vargelius, švenčiame džiaugsmingas šeimos akimirkas. Deja realybė baugi! Pasirodo gali užtekti vienintelio „teisuolio budulio" skambučio, nelaimingo atvejo jūsų mažyliui ar mažylei buityje ir šeimos gyvenimas per kažkieno „pamanymą" ar VTAT darbuotojo „uolumą" taptų pragaru. Visam likusiam gyvenimui liktų sudaužytos svajonės, sužlugdyta ir suluošinta vaikystė, pamintas pasitikėjimas pačia Valstybe. Neišeina tylėti, nes kiekviena šeima, susilaukusi vaikų tampa potenciali vaiko teisių pažeidėja. Parodykite tobulą šeimą ir galėsite mesti į mus akmenį!

Kai kurių ministerijų vykdoma masinių draudimų politika pristatoma kaip pažanga. Nesipiktinsiu – jie neverti mūsų laiko. Tikros, konkrečias šeimas liečiančios istorijos kalba pačios už save. Akivaizdu – buvo pasinaudota visų mūsų emocijomis, naivumu skubotai priimant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Neabejoju, jog dar iki jo priėmimo buvo ne vienas atvejis, kuomet specialistai suteikė REALIĄ pagalbą tėvams, gelbėjo iš mirties bejėgius, tėvų pamirštus ir apleistus vaikus.

Skaitant p. D. Šakalienės viešus komentarus apie „veikiantį" įstatymą ir generuojantį ~500 atimtų vaikų per mėnesį apima siaubas. Ne kartą p. M. Majauskas paminėjo sistemos padarytas „klaidas". Šis atvejis dar viena klaida?! Kiek iš tiesų tėvų patyrė VTAT terorą? Akivaizdu, kad praktiškai daugumos tėvų lūpos yra kietai užčiauptos, nes jie bijo viešo kalbėjimo. Jie pribauginti, jog iš viso nebepamatys savo vaikų! Ar taip Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir VAIKYSTĘ? Ar taip, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas Lietuvos vaikams užtikrina teisę augti su savo tėvais?! Esamoje situacijoje suklydus, gal nuolat klystantiems tėvams juk pirmiausiai BAUDŽIAMI vaikai! Kokias emocijas vaikas turi patirti, kuomet nutraukiamas vienintelis, kad ir netobulas ryšys su gimdytojais? Į ką tuomet gali atsiremti bejėgis vaikas? Koks bus ateities Lietuvos pilietis, jei jo nelengvą vaikystės gyvenimą psichologiškai sugriovė pati Valstybė?

Ar dėl sudavimų vaikui per ranką adekvati bausmė yra vaikų atskyrimas?! Ar šie ir kiti atimtų vaikų tėvai turėjo galimybę pasitaisyti, jiems buvo suteikta tokia proga? Gerą patirtį savose šeimose turėję  dabartiniai tėvai elgsis kitaip nei tie, kurie tokios tėvystės pavyzdžių nematė. Ar Valstybė investuoja į ugdymą, prevenciją? Baikit juokus, yra „svarbesnių" darbų! 

Istoriniai tautos rezistentų pasakojimai moko, jog žudė, kankino ne sistema, o konkrečios pavardės. Skaičiai neramina! Kas verčia darbuotojus iš VTAT tapti uoliais šiuolaikiniais stribais? Atsakykit, kas atsakingas už šią istoriją? Kas atsakingas už nusižudžiusią mamą, kurią iki savižudybės privedė VTAT darbuotojų veiksmai, kuomet buvo atimtas jos vaikas? Kaip Valstybė užtikrins to vaiko pamatinę teisę augti bent su mama? Kas atsakingas už eilę „sistemos klaidų"?

Dalinuosi konkrečiais pasiūlymais:

1. Kaip galima greičiau turi būti peržiūrima ir iš naujo blaiviai vertinamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, poįstatyminiai aktai, procedūros ir t.t. Visa tai privalo būti peržiūrima konsultuojantis ir įvertinant esamą situaciją ne su lobistų pakištais „teisininkais" ar „psichologais", o su šeimas ir tėvus atstovaujančiomis NVO bei jų deleguotais psichologais ir teisininkais. Gal painūs ir dviprasmiškai suprantami teisės aktai skatina ar net verčia VTAT pareigūnus imtis kraštutinių veiksmų?;

2. Priimti nacionaliniu mastu pamatinę ir nekeičiamą nuostatą: be tėvų ir šeimų NVO viešo PRITARIMO sprendimai, liečiantys šeimas, tėvus, ypač vaikus, iš viso negali būti priimti ir įgyvendinami;

3. Sudaryti išorinę išplėstinę komisiją, kurioje būtų paskirti šeimų ir tėvų NVO patvirtinti psichologai, deleguoti tėvai. Komisija:

a. vertintų VTAT pareigūnų tinkamumą darbui;

b. tirtu visus be išimties vaikų paėmimo atvejus;

c. teiktų rekomendacijas poįstatyminiams aktams ir procedūroms.

4. VTAT pareigūnų darbas būtų prilyginamas ypač pavojingų darbų kategorijoje, kur dirbančių pareigūnų darbo trukmė būtų griežtai ribojama;

5. Realiai stiprinti tėvus ir šeimas atstovaujančias, krizių prevencijoje dirbančias NVO. Valstybė jų praktiškai tik imituoja jų paramą. Ar gali atstovauti tokios NVO tėvus ir šeimas? Ne.

6. Kelti tėvystės prestižą skatinant tėvystės ugdymo programas;

7. Ugdymas šeimos gyvenimui turėtų būti numatytas kaip švietimo sistemos vienas prioritetų nuo bent nuo 14 metų. UGDYMAS, o ne draudimai;

Tėvus ir šeimas atstovaujantiems NVO siūlau steigti viešą ir skaidrų visuomeninį fondą, kurio paskirtis – apmokėti teisininkams  už atstovavimą vaikams ir tėvams bylose keliant ieškinius Valstybei, atsakingoms tarnyboms ir konkretiems pareigūnams už Konstitucinius ir kitus nusižengimus.  Tikiu, tėvų ir šeimų NVO organizacijos gali susivienyti ir imtis tokio fondo steigimo darbu.  

Suklydome, tačiau ar toliau bus tęsiamos ir ignoruojamos „klaidos" apsimetant, kad viskas tvarkoje? Kas išdrįs ieškoti atsakymų? Šiuo metu situaciją vaiko teisių srityje tegaliu apibūdinti tik kaip: bausti, negalima pasigailėti!

Su viltimi!

Pagarbiai,
Evaldas Lasys
Gausios šeimos 5 vaikų tėvas.

P. S. Žemiau pateikiu neredaguotą istoriją rastą vienoje iš FB paskirų prašant pagalbos šiai šeimai.

---
Pridedu pilną Gintaro ir Eglės istorijos liudijimą. Liudijimas tikras. Atitinka juos apskundusio liudininko parodymus. Filmuotos medžiagos apie smurtą nėra. Vaikam smurtinių žymių nerasta.
Š. m. rugsėjo 29 d. apie 13 val. man, Gintarui Kručinskui, paskambina žmona Eglė Kručinskienė ir praneša, kad jai grasina ir persekioja kažkoks agresyviai nusiteikęs vyras. Per telefoną girdėjosi, kaip žmona sakė jam, kad tuo ateis mano vyras.

Eglės liudijimas:

Buvau išėjusi su dviem mažamečiais vaikais (2 ir 3 metų) pasivaikščioti Panemunės šile, Kaune. Berniukas (2 m.) pasileido bėgti miško takeliu į dviračių taką (tokia situacija paskutiniu metu kartodavosi) ir dingo iš akiračio. Kviesdama sūnų sugrįžti, bėgdama ir už rankos laikydama dukrą, bandžiau jį pasivyti. Matydama, kad nepavysiu, palikau dukrą ir puoliau vytis sūnaus. Pasivijusi pliaukštelėjau porą kartų per kombinezoną, bet vaikas nesuprato, juokėsi ir vėl norėjo bėgti. Sudaviau per rankytę – kad vaikas sureaguotų. Vedant jis vėl priešinosi ir ketino vėl pabėgti, tad vėl sudaviau ranka porą kartų per kombinezoną. Tuomet netoli nuo įvykio vietos su žmona ir vaikais buvęs nepažįstamas vyras pradėjo šaukti: „Kodėl muši vaiką?!" Pribėgęs prie manęs, jis ėmė filmuoti ir šaukti: „Ką darai?" Išsigandusi tokio riksmo ir agresijos, saugodama vaikus (nes jie labai išsigando to šauksmo ir telefono kišimo prie nugaros), kartu su vaikais sprukau nuo to vyro. To konflikto eigoje aš jam pasakiau: „Atstok, beproti, iškviesiu policiją".

Norėdama nuo jo pasprukti, sparčiai pasukau takeliu į miško tankmę, žmonių aplinkui nebuvo, ir jis, išjungęs telefoną, man pagrasino: „Dabar aš tave primušiu". Išsigandusi skambinau vyrui, kviesdama jį į pagalbą. Bėgdama mišku pasiklydau. Tas žmogus mane persekiojo. Mano vyras, sutikęs tą žmogų, klausė, kodėl persekioja mano žmoną, ir vyriškai, bet be smurto, pasikalbėjo.

Išėję į kelią, pamatėme policijos ekipažą. Pareigūnai mane, Eglę, suėmė – įsodino į policijos automobilį. Norėjo apklausti nufotografuoti ir vaikus, bet mes su vyru neleidome. Mane įsodino į automobilį, matant vaikams. Po to vyras sakė, kad vaikai verkė ir klausinėjo: „Kur mamą veža?", nes policijos automobilis lėtai sekė paskui einantį vyrą su vaikais. Po to policijos ekipažas, vežęs mane, stabtelėjo, ir susitarė su vyru susitikti prie mūsų namų ir kalbėtis namuose. 

Prie namų atvažiavo kitas ekipažas su vilkšuniu – į tą automobilį mane ir įsodino. Šuo labai lojo ir labai mane gąsdino (aš labai bijo didelių šunų). Nei vyrui, nei man nebuvo pranešta, kur mane veža. Tos pačios dienos apie 14 val. (laikrodžio aš neturėjau) buvau patalpina į tardymo izoliatorių.

Izoliatoriuje atliko kratą, atėmė telefoną, tikrino girtumą alkotesteriu. Nuvedė į vienutę, kur laikė apie 3 val. ar dar ilgiau (lauke jau pradėjo temti). Buvau valgiusi tik ryte, tad labai norėjau valgyti ir gerti, bet man nedavė, net vandens atsigerti. Kamera neatitiko elementarių higienos reikalavimų. Aš vartoju vaistus nuo aukšto spaudimo – ši problema išryškėjo pirmojo nėštumo metu, dėl to gimė neišnešiotas kūdikis.

Vėliau vakare, praėjus apžiūrą (pirštų antspaudų nuėmimas, DNR tyrimas, fotografavimas), buvau labai alkana ir silpna. Kai paprašiau pareigūno maisto, buvo pasakyta, kad valgyti gausiu tik ryte. Tą patį vakarą, kai vyras paskambino ir pasiteiravo, ar žmona bus pamaitinta ir ar ja bus pasirūpinta, buvo atsakyta: „Taip, ja pasirūpinta".

Naktį praleidau vienoj kameroj su girta moteriške. Ryte, šaukdami pažadino ir liepė eiti į koridorių – neleido net apsirengti. Pareigūnas garsiai šaukdamas liepė nusisukti veidu į sieną ir šaukiant vardą atsiliepti.

Per naktį man pakilo kraujo spaudimas, pasijutau blogai. Ryte, pamatavus spaudimą, jis buvo 170 / 110. Tik tuomet buvo suteikta medicininė pagalba.

Vaikų teisių atstovai vyrui pranešė, kad žmona bus laikoma tardymo izoliatoriuje iki 48 valandų. Man izoliatoriuje jokios tikslios informacijos, kada paleis, neteikė. Buvau nežinioje, o tai kėlė labai didelę įtampą.

Sekmadienį, rugsėjo 30 d., apie pietus, užrakinta už grotų buvau apklausta tyrėjo. 

Vyro liudijimas:

Man grįžus namo su vaikais, prie namų laukė policijos pareigūnai. Jie, apklausę apie tą įvykį, surašė protokolą (elgėsi profesionaliai). Siūlė vaiką vežti atlikti teismo ekspertizės. Kadangi berniukas labai bijo gydytojų, o tuo metu jis dar ir miegojo, nenorėjau, kad jis patirtų dar didesnį stresą (juk ir taip didelį stresą jau buvo patyręs), tuo metu atsisakiau vežti ekspertizei. Man pasakė, kad vaikas bet kuriuo atveju bus vežamas ekspertizei – arba su manimi, arba su VTAT pareigūnais. Atvažiavus VTAT pareigūnams, iš karto pajutau išankstinį priešišką nusistatymą. Šįkart buvo pasiūlyta jau abu vaikus vežti atlikti ekspertizės. Man atsisakius tuo momentu tai daryti, buvo paaiškinta, kad vis tiek juos išveš.

Žmona iš policijos ekipažo paskambino mūsų šeimos draugei ir paprašė pagalbos – ji skubiai atvyko į mūsų namus. VTAT pareigūnas gana priešiškai sutiko ir mūsų šeimos draugę. Man vis dėlto teko sutikti važiuoti atlikti sūnui ekspertizės, o dukrytė buvo palikta su šeimos drauge (žmona tuo metu jau buvo sulaikyta policijos).

Nuvažiavus į Kauno klinikas, man buvo pasiūlyta pasirašyti sutikimo atlikti med. apžiūrą lapą. Pasirašyti nesutikau. Atsakomybę už tai prisiėmė VTAT pareigūnai. Patikros metu medikai paprašė vaiką nurengti nuogai. Jis jų neprisileido, mušė juos per rankas ir iš baimės mykė. Nesusitvarkydamas su vaiku gydytojas pasakė, kad nenori būti esesininkas, ir liepė man laikyti vaiko rankas. Aš atsisakiau, įvardindamas tai, kaip smurtą prieš vaiką. Tuomet buvo iškviesta dar viena gydytoja, kuri pareiškė: „Arba tėvas laiko vaiko rankas, arba bus išvestas iš kabineto, ir jie susitvarkys patys". Gydytoja įdėjo vaiko rankas į mano rankas. Taip aš buvau priverstas laikyti vaiką, nes nenorėjau palikto jo vieno. Jaučiausi labai pažemintas. Jokių smurto žymių ant sūnaus kūno nebuvo rasta. Tuomet aš paklausiau: „Ką radote, kad šitaip reikėjo elgtis su vaiku?" Į tai VTAT psichologas atsakė, kad yra buvęs atvejis, kai tėvas vaikui ant galvos šokinėjo.

Tikėjausi, kad atlikus ekspertizę galėsime ramiai grįžti namo. Važiuojant namo pareigūnai pasakė, kad reikės pildyti dokumentus aplinkos grėsmingumo lygiui nustatyti ir dėl suteiktos pagalbos. Atsakiau, kad aš jūsų pagalbos neprašiau. Pareigūnai atsakė: „Jei nepriimsi mūsų pagalbos, atimsime vaikus ir išvešime į „Pastogę". Tu pats varai save į kampą". Sūnus pradėjo kėdutėje muistyti, verkti, inkšti, prašyti mano pagalbos. Norėdamas nuraminti verkiantį vaiką, paėmiau jį ant rankų. Pareigūnai griežtai reikalavo sodinti vaiką atgal į kėdutę, nes kyla pavojus vaiko gyvybei. Aš bandžiau jį sodinti į kėdutę, bet jis nesidavė. Tuo metu man pačiam pasidarė labai bloga (vaikystėje turėjau problemų su širdimi ir streso metu man būna bloga), vaikas pradėjo rėkti, kad nori išlipti. Automobilis sustojo. Pareigūnai užrakino visas automobilio dureles. Man trūko oro, tad atidariau duris ir su vaiku išlipau iš mašinos. Tai vyko „Lidl" parduotuvės stovėjimo aikštelėje (Žemuosiuose Šančiuose). Pareigūnai pradėjo garsiai šaukti, reikalaudami grįžti į automobilį. Pasakiau, kad man reikia įkvėpti gryno oro ir paprašiau palaukti. Pareigūnai, neatsižvelgė į mano prašymą ir paaiškinimą, vėl pareikalavo grįžti į mašiną. Tuomet aš, pasijutęs bejėgis ir užspaustas į kampą, pradėjau šauktis pagalbos ir su vaiku judėti prie kelio, prie pėsčiųjų perėjos, tikėdamasis žmonių pagalbos. Pareigūnai prieš mane su vaiku pradėjo naudoti smurtą. Vaikas pradėjo spiegti. Žmonės aplinkui pradėjo lipti iš automobilių, domėdamiesi, kas čia vyksta. Du vyrai liepė pareigūnams mane paleisti, o man nusiraminti, sakydami: „Ką jūs darote? Pažiūrėkite į vaiką, į jo akis..." Viena moteris sakė, jog paliudys mačiusi, kaip pareigūnai naudojo jėgą. Ji užsirašė mano telefono numerį. Buvo iškviestas dar vienas policijos ekipažas, bet jis nespėjo atvažiuoti. Po šio įvykio pareigūnų elgesys pasikeitė – kai grįžome į namus, jie buvo paslaugūs ir geranoriški.

Užpildžius dokumentus, prieš tai išgyvenęs didžiulį stresą, buvau paprašytas juos pasirašyti, jų neperskaitęs. Kai paklausiau pareigūno, ar visa pateikta informacija yra teisinga ir nešališka, buvau patikintas, kad tai tik formalumas.

Šiuo metu mūsų su žmona, tėvų, teisės matyti vaikus apribotos. Oficiali laikina globa patikėta Ritai Lukošienei, minėtai šeimos draugei. Mums su vaikais matytis draudžiama.

Vaikai spalio 12 d. perduoti į vaikų gerovės centrą „Pastogė". Spalio 15 d. vaikai perduoti laikinai globėjai.

2018 spalio 16 d. Šiandien vyko posėdis dėl tolimesnio šeimos likimo. Jie išdėstė pažangą, stengimąsi tėvo. „Pastogės" direktorė pranešė, kad tėvas rūpinosi, bet gal „persistengė" beklausdamas. Dabar vaikų negali atiduoti dėl tėvų emocinės būklės. Trūksta tėvui tėvystės įgūdžių, nes nepraėjo jokių kursų. Tėvui negali atiduoti, nes gyvena su žmona, ir su mama vaikai negali matytis.

Dar tėvui reikia turėti pastovaus darbo (nors dirba su verslo liudijimu). Vaikus privalės užregistruoti į vaikų darželį, nors tėvai neplanavo.

Posėdyje globėja pasakojo, kad mergaitė kritinėje būklėje. Lovytėje įlindusi ir niekur neišeina, berniukas nuolat klykia. Vaikus planuoja atiduoti į darželį, nes nesusitvarko globėja. Posėdžio nutarimas: jie pratęsia vaikų laikymą „Pastogėje" arba pas globėjus dar 2 mėnesiams.

„Pastogėje" bandė nuslėpti, kad mergaitė krito iš lovytės. Kai tėvas pasakė, kad įrašė telefoninį pokalbį, tada pripažino ir įrašė į dokumentus. Dar papasakojo, kad mergaitė bėgo, krito, ant alkūnės teko uždėti ledo. Ir dabar nebeaišku, kokia jų abiejų būklė. „Pastogė" planuoja sudaryti tėvų susitikimo su vaikais grafiką. Tėvai nežino, ką daryti, nes vaikams bus dar didesnė trauma, jie tik pamatę verks, nenorės išsiskirti.