Socialiai nejautrūs pinigai socialiai jautrioms reformoms

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/socialiai-n... 2018-11-04 22:38:48, skaitė 210, komentavo 2

Socialiai nejautrūs pinigai socialiai jautrioms reformoms

Socialiai jautri reforma (nuotrauka – iš interneto).

Seimo narė Dovilė Šakalienė, įvairios NVO, Vaikų teisių specialistai ir kiti „socialiai jautrūs“ subjektai vis garsiau dejuoja esą… mažai pinigų. Problemos su šeimų genocidu iškilo tik dėl to, kad valstybės ir savivaldybių biudžetai dar ne pakankamai atviri „socialiai jautrioms reformoms“ vykdyti.

Argi ne juokinga? Specialistai, uždirbantys mažiausiai kelis kartus daugiau nei tos šeimos, kurių problemas „sprendžia“, nesijaučia pakankamai socialiai aprūpinti ir saugūs. Iš esmės suvalgantis du ar tris dubenėlius sriubos aiškina esą suvalgęs tik vieną jau turėtų būti visiškai sotus! Tai bent „socialinis jautrumas“, tiesa?

Situacija nėra naujiena. Daugelyje Europos valstybių „socialiai jautrius“ klausimus „sprendžiančios“ organizacijos siurbia socialiai nejautrius pinigus. Pvz. Norvegijoje iš mamos gali atimti vaiką, nes jos pajamos – ne pakankamos jį išlaikyti, tačiau į globėjų pajamas niekas nežiūri, nes jie vien už globojamą vaiką gauna pakankamas pajamas.

Vienas mano klientas yra pasakęs auksinę frazę: „Nėra geresnio darbo nei vargšams duoną dalinti – niekados alkanu neliksi„.

Visokio rango „socialiai jautrūs“ specialistai lyg musės apie dvėseną sukasi apie biudžetą su savo „socialiai jautriomis“ problemomis, už kurias, tiesa, jiems sumokės ne kas kitas kaip tie „socialiai nejautrūs“ nelaimingieji, kurių problemomis jie minta (niekaip negaliu rašyti „sprendžia“).

Kuo daugiau visuomenėje „socialiai jautrių grupių“ – blogų tėvų, skriaudžiamų gėjų, diskriminuojamų moterų, lyties neatradusių vaikų ir kitokių „probleminių“ – tuo dosniau atsukamas biudžeto kranelis šioms „problemoms“ spręsti.

Visokios NVO lyg rykliai jūroje nardo valstybių biudžetuose, o kur dar visi tarnautojai? Dauguma „civilizuotų“ Vakarų Europos valstybių pasiekė tą lygį, kai jie moka tam, kad juos… prižiūrėtų. Raskite kalinį, kuris pats mokėtų prižiūrėtojui, kad šis jį užrakintų, tikrintų, baustų ir pan. Bet būtent tokiais kaliniais tapę dauguma europiečių! Jie savo sunkiai uždirbtus pinigus skiria tam, kad visokie „specialistai“ galėtų nuolatos mokyti, kaip gyventi – pradedant tuo, kaip mąstyti ir baigiant tuo, kaip auginti vaikus. Anglijoje – teko girdėti – gimus vaikui specialistas ateina į namus įvertinti aplinkos ir pamokyti, kaip vaiką migdyti ir pan. Po velnių, kaip tiek kartų užaugino vaikus be tų „specialistų“?! Ar dabar jau moterys tiek nubuko, kad be svetimo žmogaus pagalbos neužmigdys savo pačių vaikų?

Dėsninga, kad kuo daugiau „pagalbos“ socialiai „jautrioms“ grupėms, tuo daugiau socialiai „jautrių“ grupių, o jų „problemoms“ įžiūrėti kartais gali prireikti  net mikroskopo. Nieko – bus proga paprašyti daugiau pinigų iš biudžeto – sunkiai įžiūrimoms socialiai jautrių grupių problemoms „spręsti“!

Be galo džiaugiuosi, kad lietuviai dar nepraradę sveikos nuovokos ir kaunasi už tai, kad jie patys, o ne visokie „specialistai“ tvarkytų jų ir jų vaikų gyvenimus.

Tikiu šia Tauta – ne tada, kai ji kaip avių banda bliauna per valstybines šventes, ne tada, kai dalinasi pigia propaganda ar ruošiasi išsirinkti Prezidentu bankų klerką, o būtent tada, kai ji…. kaunasi. Už tai, už ką nedrįso kovoti dauguma europiečių, šiandien paverstų pampersiniais mokesčių mokėtojais be teisės į informaciją, privatumą, šeimą ir… žmogiškąjį orumą, kuris iš tikrųjų apibrėžia žmogaus gyvenimo ribas bei kokybę.

Orumas – nei perkamas, nei parduodamas. Jis gimsta iš laisvės ir apsisprendimo. Šia prasme orumas nesuderinamas su socialine diktatūra, kurios esmė, kad žmogaus gyvenimas ir sprendimai iš anksto nulemti „specialistų“, geriau žinančių, kaip jam elgtis netgi tokiose subtiliose srityse kaip intymumas ar šeimos gyvenimas.

„Specialistų“ normų apibrėžtas šeimos gyvenimas yra tas pats kalėjimas, tik… už jį dar reikia mokesčius mokėti.

Tad nieko nėra oriau nei kovoti už laisvę gyventi nepriklausomai nuo mūsų pačių pinigais finansuojamų „specialistų“.

Lietuviai šiandien atrodo oriai.