Laisvos visuomenės instituto atsakymas ministrui L. Kukuraičiui (0)

Anonimusas
+ 7 - 0
Autorius: LVI
Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/lai...
7536-11-08 (2018 m.), skaitė 240
0

Laisvos visuomenės instituto (toliau – LVI) įsitikinimu, tik laisva visuomenė atitinka žmogaus prigimtį ir gali sudaryti sąlygas pilnaverčiam žmogaus atsiskleidimui. Akivaizdu, kad pertekliniai, nepagrįsti ribojimai mažina visuomenės laisvę. Atrodo paradoksalu, tačiau laisvę taip pat mažina perdėtas susikoncentravimas į „žmogaus teisių“ apsaugą. Taip yra todėl, kad teisės ir laisvės visuomenėje yra atvirkščiai proporcingos. Jei vienų asmenų teisės yra plečiamos, tai atitinkamai kitų asmenų laisvės yra ribojamos. Kitaip tariant, valstybė negali garantuoti nebūtinų teisių bei taikyti neadekvačių jų užtikrinimo priemonių, nes tai nepagrįstai apriboja kitų asmenų laisvę. Pastaruoju metu tokią situaciją stebime vaiko teisių apsaugos srityje. Aklas susikoncentravimas į vaiko teisių apsaugą, pertekliniai reikalavimai ir ribojimai tėvams, skundimo prievolė, beribės tarnybų galimybės kištis į šeimos privatų gyvenimą ir be realios būtinybės taikyti drastiškas sankcijas kuria policinę valstybę Lietuvoje, kurioje nebelieka vietos tėvų ir visos visuomenės laisvei. Nuo to neišvengiamai nukenčia vaikai.

Todėl LVI siekia, kad vaiko teisių apsaugoje realiai galiotų proporcingumo principas. Iš jo kyla adekvatus teisių, laisvių ir pareigų balansas bei atsakomybių paskirstymas. Proporcingumo principas turi būti taikomas tiek šeimai, tiek institucijoms. Į privatų šeimos gyvenimą, kuris yra saugomas  visuose pagrindiniuose žmogaus teisių dokumentuose, galima kištis tik remiantis proporcingumo principu.

LVI veikla teisėkūroje, viešojoje erdvėje ir rengiant visuomenines akcijas sulaukia daug palaikymo, tačiau kartais matome ir tam tikrą susirūpinimą. Štai neseniai į viešąją erdvę pateko LR socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio laiškas draugams. Jame ministras pateikia paaiškinimus dėl iškilusių vaiko teisių apsaugos reformos problemų. Viso laiško neaptarinėsime, bet norime atsakyti į su LVI veikla susijusias pastabas.

Ministras savo laiške rašo: „Neprisiimama atsakomybė už savo veiksmus: citata iš LVI kvietimo į mitingą: Smurtas naujajame įstatyme suvokiamas per plačiai ir tai atveria kelią absurdiškiems ir nužmogintiems sprendimams. Smurto apibrėžimas yra visų pusių ilgas kompromisinis darbas (išdiskutuojant kiekvieną žodį), kuriame vieną didžiausių vaidmenų vaidino LVI ir LVK teisininkai.

Iš tiesų LVI labai stipriai dirbo, kad pataisytų itin plačius, neaiškius ir ideologizuotus Seimo narių D. Šakalienės ir M. Majausko registruotus smurto prieš vaiką apibrėžimus. Tačiau LVI atstovų buvo tik 3 iš maždaug 30 darbo grupės narių. Darbo grupėje padarėme maksimumą, kiek buvo įmanoma suderėti buvusioje politinio ir žiniasklaidos spaudimo situacijoje – kartu su šeimai palankiais Seimo nariais ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais pasiekėme, kad smurto apibrėžimai būtų pataisyti bent iš dalies. Tačiau jie tikrai nėra tokie, kokius būtume suformulavę, jei turėtume atitinkamus įgaliojimus. Iki protingų ir teisingų smurto apibrėžimų dar toli.

Pavyzdžiui, teisine prasme itin neaiškus psichologinio smurto apibrėžimas (nors ir konkretesnis nei siūlė D. Šakalienė su M. Majausku): „psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena (veiksmai ar neveikimas), dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas”.

Ar ministras galėtų atsakyti, kur yra riba, koks elgesys įeina į šį apibrėžimą, o koks neįeina? Kas dar nepažeidžia vaiko orumo, o kas jau pažeidžia? Jei tėvai rizikuoja būti paskelbti smurtautojais ir dėl smurto netekti savo vaikų, jie turi konkrečiai žinoti, koks bendravimas su vaiku jau yra psichologinis smurtas, o kas dar gali būti atleistina kaip nuovargio ar įtampos pasekmė.

Tiek formuluojant apibrėžimus, tiek vėliau svarstant naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) projektą vaiko teisių sistemos atstovai ramino, kad specialistai vadovausis „sveiku protu“ ir be reikalo vaikų neatiminės. Tačiau ir iš žiniasklaidoje nuskambėjusių, ir iš neviešintų, bet mums žinomų atvejų, matome, kad sveiko proto sistemoje stinga. Kaip yra geresnių ir blogesnių tėvų, taip egzistuoja gerų ir blogų biurokratų. Todėl situacijose, kuriose sprendžiamas šeimos likimas ir rizikuojama sugriauti vaiko psichologinį pasaulį, negalima palikti vietos interpretacijoms, savivalei, o kartais – ir galios demonstravimui prieš silpnesnes ar tiesiog neįtikusias šeimas. Klaidos vertinant, ar tėvai smurtauja prieš vaiką, pačiam vaikui kainuoja per daug, kad jas būtų galima toleruoti. Nepaisant to, kad anksčiau esame sutarę dėl kompromisinių smurto apibrėžimų, pamatę, kad pažadai vadovautis sveiku protu netesimi, ir toliau sieksime, kad apibrėžimai būtų sukonkretinti, o visame VTAPĮ būtų sudėti saugikliai, užkertantys kelią perteklinėms ir vaikus bei jų šeimas žalojančioms tarnybų priemonėms.

Visgi pastebime, kad ne mažiau blogybių nei VTAPĮ yra ir ministro įsakymuose, kurie buvo rengiami LVI visiškai nedalyvaujant. Kai kurios ministro įsakymų nuostatos tiesiogiai prieštarauja VTAPĮ, JT Vaiko teisių konvencijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinai bei sukuria sąlygas nepagrįstai paimti vaikus iš šeimos dėl ydingo grėsmių visumos vertinimo. Labai svarbus momentas, kurį jau išsakėme ministrui, yra tas, kad vaiko paėmimas iš šeimos, kaip nustato VTAPĮ, galimas tik būtinojo reikalingumo atvejais. Tačiau ministro patvirtinta tvarka numato, kad vaiko paėmimas iš šeimos galimas ir tiesiog nustačius II grėsmės vaikui lygį, net jei nėra būtinio reikalingumo – realaus pavojaus vaiko gyvybei ir sveikatai. Grėsmės lygio vertinimo anketa turėtų kurti bendrą vertinimo standartą, tačiau ji yra sudaryta iš daug įvairaus pobūdžio abstrakčių ir vienas su kitu nesusijusių kriterijų, kurių padrika visuma nebūtinai reiškia, jog vaikui šeimoje yra pavojinga. Vien formalus požiūris į sudėtingą šeimos situaciją, sužymint anketoje varneles, sudaro prielaidas itin skaudžioms specialistų klaidoms ir gali stipriai traumuoti „gelbėjamą“ vaiką. Apie tai diskutuosime su ministru ir bendromis jėgomis sieksime tobulinti teisės aktus.

Laiške ministras taip pat rašo: „Remiamasi tik vienos pusės argumentais ir tyrimais – sisteminio smurto šeimoje žala lygiai taip pat yra išnagrinėta, tačiau vienpusės pozicijos atstovų niekada nebus cituojami ar reflektuojami.“ LVI nekvestionuoja smurto žalos vaikui ir tokios informacijos neskelbia tik todėl, kad viešoje erdvėje jos yra labai daug. Reformos iniciatoriai, vykdytojai ir juos konsultuojantys psichologai nuolat kalba apie šią žalą – nėra tikslo jiems dar kartą priminti. Diskutuojame apie tai, kad vaiko, prieš kurį galimai smurtavo tėvai, negalima dar kartą bausti smurtu, kurį prieš vaiką taiko valstybė. Tai nėra vienpusė pozicija, tai – siekis subalansuoti valdžios taikomas priemones šeimos atžvilgiu taip, kad jos dar labiau nežalotų nuskriaustų vaikų.

Mūsų nuomone, ginant vaiko teises yra pamiršta ši argumentų pusė – prigimtinė ir nepaneigiama tiesa, kad, išskyrus retas išimtis, niekas taip nemyli vaikų kaip jų tėvai ir nieko taip vaikams nereikia kaip jų tėvų. Tėvai vaikams duoda gyvybę, augina nuo pirmų dienų, kasdien ir kasnakt jais rūpinasi, maitina, rengia, slaugo, auklėja… Dažnai netobulai. Bet kaip sako Popiežius Pranciškus, „Yra klaidų, kurias leistina daryti tik tėvams, nes jie gali kompensuoti jas tais būdais, kurie niekam kitam neįmanomi“. Todėl negali būti vienodų standartų epizodiškai vaiko gyvenime pasirodantiems pareigūnams ir savo gyvenimą iš meilės vaikams aukojantiems tėvams. Reikalavimai valstybės vardu atliekamiems veiksmams turi būti daug aukštesni, bet šiuo metu yra atvirkščiai – iš tėvų reikalaujama visiško neklystamumo, o tarnybų klaidos nurašomos „nepakankamam pasirengimui vaiko teisių apsaugos reformai“.

Suprantame, kad vaiko teisų apsauga yra ypač svarbi, kad reforma yra reikalinga ir daug specialistų atsidavę dirba kilnų darbą. Tačiau esame susipažinę su itin skaudžiomis istorijomis, kuriose teisės aktais formaliai vadovaudamiesi specialistai tėvų ir vaikų atžvilgiu elgėsi nežmoniškai bei aklu „gelbėjimu“ padarė didžiulės žalos. Manome, kad ir pats ministras žino ne visas tokių istorijų detales, nes sau „nepatogių“ aspektų specialistai nefiksuoja. Taip, dalis šių istorijų yra prasidėjusios iki VTAPĮ įsigaliojimo liepos mėnesį, bet jos tęsiasi toliau. Be to, faktiškai pokyčiai sistemoje prasidėjo dar iki oficialaus įstatymo įsigaliojimo, kuriuo pradėta reforma. Pavyzdžiui, smurto apibrėžimai priimti prieš pusantrų metų.

Tikime ministro siekiu, jog sistema veiktų maksimaliai žmogiškai. Tačiau siekiant šio tikslo, pirmiausia reikia pripažinti esmines ir gilias problemas. Tik jas pripažinus galima tikėtis, jog bus imtasi reikiamų sprendimų. Tik matant, jog ne visi sistemos darbuotojai yra pakankamai kompetentingi ir geranoriški, teisės aktuose galima sudėti saugiklius, kurie neleistų formalaus požiūrio į jautriausius žmonių gyvenimo klausimus, proceso vilkinimo, tuščių procedūrų, perteklinių priemonių taikymo, ir iš tiesų įpareigotų dirbti vaikų ir šeimų labui.

Ir nėra ko stebėtis – vaikų apsaugos srityje dėl kiekvienos sistemos klaidos didelis visuomenės sujudimas yra neišvengiamas. Visuomenė dėl vaikų kovos iki galo – gins juos ne tik nuo smurtaujančių tėvų, bet ir nuo smurtauti įgalintų specialistų. Šalia darbo teisėkūroje LVI ir toliau viešins sistemos problemas ir organizuos visuomenės akcijas. Net jeigu politikams toks sujudimas nemalonus, jis yra labai reikalingas, kad vyktų šeimai ir vaikui palankūs pokyčiai; kad vaikų, tėvų ir specialistų teisės ir laisvės būtų teisingai subalansuotos; kad šeima būtų matoma ne kaip grėsmės šaltinis, bet palankiausia vieta vaikui augti. Kad pagalbos šeimai prioritetas atsispindėtų ne vien gražiose politikų kalbose, laiškuose, bet ir realiame gyvenime.

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
7   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Po R.Pakso susitikimo su V.Putinu “pratrydo“ J.Razma (2)
Mokytojų masiniame proteste visas politinis šiukšlynas ir idiotiški reikalavimai (3)
Mokytojų mitingas „Paskutinis skambutis“ – įspūdingiausia mitingo kalba
Iškilo jau antra grėsmė Skvernelio ministrų kabinetui (1)
Dainius Paukštė: „Migracijos paktas atitinka ne žmonių, o tarptautinių korporacijų interesus“
LR Seimas ragins pasaulio bendruomenę iš esmės keisti Vakarų strategiją Rusijos agresijos sulaikymo atžvilgiu
Vaikų grobikų išsaugojimo kaina – 3 ministrai ir suklaidinti mokytojai
Akimirkos iš Laisvosios Rusijos forumo, vykusio Vilniuje, prieigų (1)
Guldydama vaiką šalia savęs mama kelia jam grėsmę, – tvirtina VTAT (5)
Algimantas Rusteika: Prieitas liepto galas (1)
Profsąjungų organizuojamas mokytojų mitingas Vilniuje „Paskutinis skambutis“
Europos Taryba ragina Lietuvą atkurti Pakso teisę dalyvauti rinkimuose (1)
Lietuvai atėjo metas slėptis — nuo šalčių ir Rusijos dujų
Skambinimas varpeliais
Pilietinės organizacijos reikalauja panaikinti vaikų atiminėjimo įstatymą (1)
Mindaugas Puidokas: ,,Kodėl Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?"
Kreipimasis: 10 klausimų L. Kukuraičiui ir A. Jakavonienei (1)
Kęstutis. K.Urba: Svarbiausia gyvenimo pamoka
Alvydas Butkus. Tarptautinė migracija ir Seimo rezoliucija
Kas stumia lietuvius po guminėmis policijos kulkomis?
Vytautas Rubavičius. Kas ta „Kremliaus ranka“ ir kodėl ji „verčia“ Vyriausybę? (2)
Paremsime mokytojus, paremsime save! (1)
“Žaliųjų“ laidotuvės, arba kaip rusofobai valdžia dalinasi (4)
A. Daunys. Opozicija dabar ploja iš džiaugsmo, matydama, kaip Tapinas sėkmingai, žingsnis po žingsnio, perima vadovavimo pedagogų protestui vadeles (2)

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI