Lidžita Kolosauskaitė. Parazitinė ekonomika vs. naudingumo ekonomika (4)

Anonimusas
+ 12 - 0
Autorius: Lidžita Kolosauskaitė
Šaltinis: https://lidzita.lt/parazitine-...
7536-11-11 (2018 m.), skaitė 160
4

Kalbant apie kapitalizmą arba ekonomiką kaip jo dedamąją, dažniausiai vartojami žodžiai „kapitalas“, „darbo jėga“, „žmogiškieji ištekliai’, „pridėtinė vertė“, „pelnas“, „pajamos“ ir pan., tačiau niekados neatskleidžiama tikslas – pačios ekonominės sistemos (arba tiesiog ekonomikos) tikslas.

Neabejoju, kad jau dabar jaučiatės kiek sutrikę, nes apie ekonomikos tikslus viešojoje erdvėje nekalbama. Iš esmės pati ekonomika pristatoma kaip tikslas.

Bet ar iš tikrųjų veikla gali būti tikslu? Bet kokia valinga, protinga veikla siekiama kažkokio tikslo, pvz. eidamas žmogus ketina kur nors nueiti, miegodamas tikisi pailsėti, valgydamas – gauti naudingų medžiagų ir pan. Tik vaikas arba beprotis užsiima veikla dėl veiklos, tarkim, jis gali statyti ir griauti smėlio pilis be tikslo jas kaip nors įamžinti ar jomis pasidžiaugti, jis gali vaikščioti ratais, nė nemąstydamas, kodėl taip daro, ir pan.

Tačiau nekalbant apie valios stokojančius subjektus kaip išimtis, protingi žmonės įprastai turi kažkokį tikslą. Be abejo, eilinis dirbantysis gali turėti tik kelis labai elementarius tikslus – pragyventi, nusipirkti. Tačiau, kai kalbame apie korporacijų savininkus, jų tikslai… negali būti tokie primityvūs. Šių asmenų galimybės šviesmečiais aplenkę įprastinio vartojimo normas. Tad… Koks jų tikslas? Neabejoju, kad jie tą tikslą žino. Bet ar jį žino jų darbuotojai bei pirkėjai?  Vargu.

Blogiausia, kad darbuotojai ar pirkėjai ne tik nežino, bet net nebando šio tikslo atspėti, užčiuopti, kaip nors prie jo priartėti ir suprasti, prie kokios sistemos kūrimo prisideda – kam skiria savo laiką bei pinigus.

Vienas pažįstamas pasakojo, kad didelės kompanijos sugalvoja kokius nors veiklos „tikslus“ kaip darbuotojų motyvacinę priemonę. Įdomiausia, kad, pasak jo, tie tikslai neturi būti realūs ar apskritai kažkaip derantys su kompanijos veikla. Užtenka, jog būtų deklaruojami. Toks tikslas gali būti pvz. „už taiką pasaulyje“. Ir jokio skirtumo, kad ta korporacija prie taikos neprisideda. Darbuotojams esą užtenka, kad yra kažkoks „didis tikslas“, dėl kurio verta sėdėti viršvalandžius ir kuriuo galima didžiuotis. Skamba nelogiškai? Tikrai taip, bet… Juk žmonės dažnai gyvena deklaracijomis, nesugretinamomis su realybe.

Visa ekonomika yra deklaracija be kažkokio aiškaus tikslo. Mums siūloma dirbti, kad pirkti, o pirkti, kad augtų vartojimas. Tačiau niekas nė puse lūpų nekelia klausimo, kaip nesibaigiantis vartojimas dera su deklaruojamomis ekologinėmis problemomis? Kaip itin didelis užimtumas darbe veikia šeimos santykius? Kaip dirbimo-pirkimo koncepcija veikia žmonių psichiką? Ko apskritai siekiama „dirbk-pirk“ ekonomikos skatinimu – laimingų žmonių ar… dar didesnio antidepresantų kiekio pardavimo? Ko žmogus turėtų siekti ir kuo didžiuotis? Ar ekonomikos „augimas“ (kad ir kaip jį suvokti) turėtų būti… asmeninis kiekvieno tikslas? Ar žmogus gali turėti tikslų, svarbesnių  už ekonomikos „augimą“ (vėlgi – nesvarbu, kaip jį suvokiant)?

Keliant tokius klausimus,  ekonomika, besiremianti koncepcija „dirbk-pirk“, nebeatrodo savaiminė vertybė. Juolab tampa neaišku, koks galutinis tikslas ir kada bus pasiektas „užaugimas“ – ar kai visi turės po trijų šimtų kvadratų namą ir naują BMW?  Ir kodėl tada žmonių, turinčių tokius namus ar naujus BMW, tik mažėja?

Išties ekonomikos „augimas“ labai primena Sizifo darbą – auga, auga ir pyst – krachas. Žmonės lieka be darbų, santaupų – visko, kam daugelį metų skyrė savo pastangas, o tada… vėl augimas – iki naujo kracho.

Kadangi kiekvienoje kartoje būna bent po vieną didesnį krachą, tai išsaugoti sunkiai uždirbtus pinigus palikuonims – sunkiai įvydoma užduotis. Vaikai užauga tokie pat neturtingi kaip jų tėvai jaunystėje ir vėl tas pats ratas – dirbi, dirbi, taupai, taupai – pyst ir nėra.

Taigi, kam reikalinga ekonomika, kuri… daro žmones nelaimingais? Kam reikalinga ekonomika, kuri nesukuria nieko patvaraus?

Ir štai čia radau stulbinantį atsakymą – ekonomika kaip tokia gali būti grįsta naudingumu (naudingumo ekonomika) arba tiesiog… parazitavimu (parazitavimo ekonomika).

Naudingumo ekonomika turėtų pasižymėti tuo, kad ji būtų naudinga, t.y. tokios ekonomikas tikslas nėra „augimas iki kitos krizės“. Be to, ji turėtų būti orientuota į žmogaus gyvenimo kokybės gerinimą, kas reiškia, kad vienas iš tikslų turėtų būti „mažiau darbo – daugiau pinigų“. Esant tokiai ekonominei santvarkai, kiekvienas dirbantysis būtų orientuotas į tai, kad sukurti kažką vertingo, o kiekvienas darbdavys – į tai, kad jo darbuotojai kuo mažiau laiko praleistų darbe ir, nepaisant to, galėtų komfortiškai gyventi.

Mano minima ekonomika negalėtų būti grįsta pertekliumi, veikiau priešingai – naudingumo ekonomikos pagrindinis matas turėtų būti… saikas. Saikingai dirbti ir saikingai ilsėtis. Saikingai pirkti.

Kuo daugiau apie tokią ekonomiką mąstau, tuo ji atrodo logiškesnė – žmonės mažiau dirbtų, jaustų savo veiklos prasmingumą, sumažėtų aplinkos tarša. Ekonomika pagaliau taptų įrankiu, aptarnauti žmones.

Tačiau tokios ekonomikos niekados nėra buvę. Veikiau priešingai, ekonomika  visados būdavo ir iki šiol yra orientuota į žmogaus išnaudojimą, begalinę aplinkos taršą ir nuolatinius nuostolius. 

Klausite, kodėl?

Nes parazitavimas iš esmės pasireiškia tuo, kad vienas individas minta kitu. Tas, kuriuo mintama, nebūtinai sunaikinamas. Dažnai parazitui yra naudingiau, kad jo „donoras“ liktų gyvas. Tačiau parazituojamojo sveikata ar kitokie ištekliai nėra svarbūs.

Nepriklausomai nuo to, kaip vadinama egzistuojanti ekonomikos santvarka – kapitalizmu, socializmu (socialiai atsakinga), feodalizmu ar komunizmu, tuo atveju, jei jos esmė – mažos visuomenės dalies klestėjimas kitos visuomenės dalies sąskaita, tikrasis tokios ekonomikos pavadinimas yra parazitinė.

Supratus šį esminį ekonomikos ypatumą, istoriškai dengiamą visokiausiais vardais, atsakymai į regis neišsprendžiamai sudėtingus klausimus tampa… elementarūs.

Tuomet nebeturėtų likti nuostabos, kodėl, kalbant apie aplinkos taršą ir skatinant pirkti „suyrančius“ maišelius, parduodami „nesuyrantys“ mobilieji telefonai, kurių tarnavimo laikas… du metai. Kodėl televizoriai ir šaldytuvai veikia tik garantinio aptarnavimo terminu, kodėl baldai, kurie seniau atitarnaudavo kelioms kartoms, dabar sulūžta po keletos metų.

Turėtų nebestebinti ir tai, kad „kylant“ pragyvenimo lygiui žmonės dirba vis daugiau valandų ir vis daugiau iš jų net ir dirbdami daugybę valandų gyvena su tėvais arba nuomotuose būstuose.

Taip pat neturėtų likti nuostabos, kodėl prasiskolinimas paverstas pasiturimo gyvenimo simboliu.

Pagrindinis šiuo metu – o ir bet kada anksčiau – egzistavusios ekonomikos tikslas – užtikrinti kokių penkių – dešimties procentų pasaulio gyventojų ekonominius, politinius bei socialinius interesus.

Vadinamasis „kapitalizmas“ pranašesnis už prieš tai buvusias santvarkas tuo, kad rado būdą, kaip tai meistriškai pateisinti, tokiu būdu iki minimumo sumažinant galimą likusios visuomenės dalies pasipriešinimą, kurį galėjo sukelti plačiau prieinamas išsilavinimas.

Galėjo, bet nesukėlė.


"Išsilavinimas yra pats galingiausias ginklas, kuriuo mes galime pakeisti pasaulį" - Nelsonas Mandela

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
12   0
Komentarai: 4
4. as 2018-11-11 11:48:18

Aleksandras Žarskus apie tai nuolat priminė. Kodėl nerūpėjo ?

4 0
3. pripildyti žydaujos "kapitalo" kišenes 2018-11-11 11:47:21

Gerb Ligita (vardas nelietuviškas, pakeičiau į gražesnį) pačios ekonominės sistemos (arba tiesiog ekonomikos) tikslas   -   antraštė

4 1
2. žydų pinigai 2018-11-11 11:46:15

pačios ekonominės sistemos (arba tiesiog ekonomikos) tikslas.

4 0
1. Zero 2018-11-11 11:44:27

Viskas iki ašarų banalu: kai vieninteliu tikslu tampa pelnas ir plėtra, šventa nieko nebelieka ir prasideda visiško nužmogėjimo ir degrdacijos ciklas, kurio pabaigoje laukia visiška beprasmybė ir susinaikinimas. Kad geriau įsivaizduoti gyvybingą socialinį modelį, tereikia suprasti bičių šeimos principus. Jei bitės gyentų taip kaip šiandien gyvena žmonės, jos nebūtų išgyvenusios 70 tkst. metų. 

17 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Kinija kuria valgomų tarakonų armiją, kuri suės viską
Algimantas Lebionka. Simbolių prasmė: Dovydo žvaižde paženklinta Lietuvos kariuomenė puls žydų valdomą Rusiją? (4)
Odos ligų gydytoja: aknės neišgydys nei dantų pasta, nei kosmetologai
Jeigu jūsų FB draugai kelia nuotraukas iš sporto salės – jie turi rimtų problemų
Ar vaikai vertina savo tėvus kaip smurtautojus? – Ne! Tai kodėl tą daro valstybė?
Mitas visam gyvenimui
Gydymas medicininėmis taurėmis vis sparčiau grįžta į madą
Kaip stiprinti imunitetą atšalus orams?
Grėsmės jūsų santykiams
Algimantas Lebionka. Vaikai kaip prekė (2)
Pasiskiepijęs nuo gripo, vyras negalėjo kalbėti, vaikščioti, matyti ir net kvėpuoti
Vyras ir jo meilė
Ką slepia troškimas įvesti tvarką bute?
Po metų prilygsite savo artimiausiai aplinkai
Užmirštamas šimtmetis (Lietuvos Laikinajai Revoliucinei vyriausybei – 100) (1)
Kodėl knygą reikia perskaityti kelis kartus?
Gyvenimas, kurį verta gyventi
J. Vaiškūnas. „Tautosakos vartai“ kelias į dvasines protėvių lobių erdves
Mano vyras – mano nuosavybė
Nereikia šypsotis kai liūdna
Inga Stumbrienė „Miss Multiverse“ vadina įdomiu nuotykiu: tai buvo karinė stovykla rojaus kampelyje (1)
Laisvės premija už taikių gyventojų ir vaikų žudymą (1)
Keli faktai apie meilę
Ką slepia blogos mergaitės?

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI