Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai (0)

ProPatria.lt
+ 4 - 4
Autorius: ProPatria.lt
Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/1...
7536-11-15 (2018 m.), skaitė 132
0

Istorijos ratas pasisuko ir vėl tenka kelti klausimą, kuris tyliai ruseno daugelio sąjūdininkų protuose ir širdyse, o dar nedrąsiai, pusbalsiu buvo ištartas jau per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą: bus ar nebus Lietuvos valstybė? Tačiau iš pirmo žvilgsnio toks pat, šis klausimas šiandien kyla visiškai kitokiame geopolitiniame kontekste įgydamas ir visai kitą prasmę.

Prieš trisdešimt metų jį įkvėpė šviesi viltis, kad vykstant „perestroikai“ ir eižėjant komunistinei imperijai istorija pravėrė Lietuvai dar vieną galimybių langą – nežinia kada pasikartosiančią progą ištrūkti iš TSRS okupacijos gniaužtų ir išsivaduoti iš „broliškų tautų“ kalėjimo. Šia proga buvo vykusiai pasinaudota. Sąjūdžio pastangomis Lietuva sugrįžo į pasaulio politinį žemėlapį ir tarptautinę suverenių šalių bendriją kaip nepriklausoma valstybė.

Deja, šiandien – ne 1988 metai. Veikiau peršasi analogijos su 1938 metais, kai klusniai priėmus Lenkijos ultimatumą ir netrukus be pasipriešinimo atidavus Klaipėdos kraštą Vokietijai, įžvalgesni žmonės tiesiog fiziškai pajuto virš Lietuvos besitvenkiančią geopolitinę audrą ir nerimastingai svarstė: ar valstybė išliks? Kaip žinome, šie būgštavimai išsipildė su kaupu: tragedijos išvengti nepavyko ir Lietuvos valstybė žlugo pusšimčiui metų.

Jai atkurti palankią progą trumpam suteikė epochinės reikšmės įvykis – pasaulinės komunizmo sistemos krizė ir prasidėjęs jos byrėjimas. Dabar žengiame į tokio pat masto epochinio lūžio ir neišvengiamų geopolitinių sukrėtimų bei sumaišties laikotarpį. Atėjo komunizmo antrininkės – pasaulinės neoliberalizmo sistemos – krizės ir vis spartėjančio irimo metas. Pirmieji Šaltąjį karą laimėjusios ir paskubėjusios paskelbti net pasaulio istorijos pabaigą Vakarų neoliberalizmo sistemos krizės požymiai ėmė ryškėti jau XXI a. pradžioje. Simboliniu jos atėjimo ženklu galima laikyti Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštų griūtį. Nors iš karto tai atrodė esąs tik apmaudus nesusipratimas, nesukėlęs abejonių vakarietiškos globalistinės demokratizacijos projekto tvarumu ir neoliberalistinės rinkos revoliucijos pergale visame pasaulyje, prireikė vos keliolikos metų, kad Vakarų neoliberalizmo sistema pradėtų braškėti per visas siūles, o tikėjimas jos visagalybe ir ateities perspektyvomis išblėstų.

„Brexitas“ ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu – du įvykiai, sudrebinę šios sistemos pamatus. Paskelbęs ir užsimojęs įgyvendinti savo politinę programą D. Trumpas iš tikrųjų pasirodė esąs ne kas kita, o „pertvarką“ Tarybų Sąjungoje pradėjusio M. Gorbačiovo sekėjas. Jo pirmtakas suprato, kad silpstanti sovietinė imperija nebepajėgia būti pasaulinės komunistinės revoliucijos židiniu ir vėlianešiu. O D. Trumpas blaiviai suvokė, jog JAV nebeturi išteklių būti globalistinės demokratizacijos ir permanentinės rinkos revoliucijos avangardu ir varomąja jėga. D. Trumpo politinė programa „Amerika – visų pirma!“ ir „Vėl padarykime Ameriką didžią!“ iš tikrųjų yra faktinis pripažinimas, kad neoliberalizmo sistema išsisėmė, o pati Amerika atsisako šios sistemos lyderės vaidmens ir siekių vienašališkai lemti geopolitinę pasaulio tvarką ir būti pagrindiniu tarptautinės taikos garantu.

Neatsitiktinai abiejų politinių ir ekonominių sistemų bei geopolitinių ir civilizacinių blokų – komunistinio ir neoliberaliojo – pertvarkos prasidėjo TSRS ir JAV didvalstybėse, tai yra net tik jų ekonominės, bet ir ideologinės bei politinės galios centruose. Lygiai taip pat atrodo dėsninga, kad nors abu reformatoriai – M. Gorbačiovas ir D. Trumpas – yra elito atstovai, jie susidūrė su savo padėtimi patenkinto ir bijančio bet kokių permainų to paties elito sluoksnių milžinišku pasipriešinimu. Kuo baigėsi M. Gorbačiovo kova su stagnatoriais ir visa jo inicijuota „petrestroika“ – gerai žinoma. Kuo baigsis D. Trumpo reformatoriški užmojai ir kas laukia jo paties – kol kas galima tik spėlioti. Aišku viena: jo kova su stagnatorių „pelke“ bus nuožmi, tačiau bet kuriuo – sėkmės ar nesėkmės – atveju vienapolis Amerikos dominuojamas pasaulis negrįžtamai nugrims į praeitį. Tai reiškia, kad iš pagrindų keisis globali galios santykių konfigūracija, rasis ir kitaip pasiskirstys iškilę nauji geopolitinės ir karinės galios centrai, formuosis nauja valstybių santykių tvarka ir įsitvirtins kitokia tarptautinės saugumo sistemos sankloda.

Dar vienas krentantis į akis ir anaiptol ne atsitiktinis panašumas: tiek TSRS vadovauto komunistinių šalių bloko viršūnės, tiek JAV dominuojamos liberalių demokratinių valstybių stovyklos elitas į reformų užmojus žvelgė ir žvelgia su baime ir įtariai, įnirtingai priešinasi bet kokiems didesniems pokyčiams. Pasaulinės komunistinės revoliucijos vizija ir visuotinės liberalios demokratijos bei neoliberalistinės rinkos revoliucijos utopija, nors ir skiriasi detalėmis, iš tikrųjų yra du globalistiniai pasaulio radikalaus pertvarkymo projektai. Pirmojo įgyvendinimui vadovavo globalistinis ir transnacionalinis, arba, „internacionalinis“, komunistinis elitas. Antrojo – lygiai taip pat globalistiškai mąstantis transnacionalinis, arba „kosmopolitinis“ elitas. Vienintelė bent jau šiuo metu įsivaizduojama alternatyva abiejų elitų puoselėtiems globalistiniams „naujos pasaulio tvarkos“ projektams – nacionalinių valstybių pasaulis. Jo taikaus sugyvenimo principai dar, be abejo, nėra aiškūs ir turės būti atrasti.

Gorbačiovinei TSRS atsisakius globalistinių ambicijų, visame komunistinių valstybių bloke ir pačioje tarybinėje imperijoje prasidėjo tautinio atgimimo sąjūdžiai, siekę arba susigrąžinti apribotą nacionalinį suverenitetą (TSRS kontroliuotose satelitinėse Rytų bloko šalyse), arba apskritai atkurti nepriklausomas nacionalines valstybes (buvusiose TSRS „sąjunginėse respublikose“). Šioms tautų pastangoms inirtingai priešinosi komunistiniai elitai.

Dabar tai kartojasi Vakarų pasaulyje, pirmiausia Europos Sąjungoje: jos viršūnės ir globalistiniai Sąjungos šalių elitai, viena vertus, kovoja su, jų manymu, D. Trumpo įvykdyta liberaliosios demokratijos išdavyste ir transatlantinės vienybės griovimu, o antra vertus, beviltiškai mėgina stabdyti visose šalyse kylančią tautinio ir valstybinio atgimimo bangą. Žvelgiant iš tokios istorinės perspektyvos akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis XX ir XXI a. pradžios pasaulio politinis konfliktas yra ne palyginti menkos dešinės-kairės ar kitos panašios skirtys, bet globalizmo ir nacionalizmo politinių filosofijų ir ideologijų konfliktas.

Žvelgiant per kertinės globalizmo-nacionalizmo skirties prizmę, tampa akivaizdu, kad šių dienų Vakarų pasaulį skaldančios ir ardančios įtampos iš esmės niekuo nesiskiria nuo prieštaravimų ir konfliktų, išsprogdinusių TSRS dominuojamą komunistinių šalių bloką, o galiausiai sugriovusių ir Lietuvą okupavusią imperiją. Komunistinės sistemos griūties laukta su viltimi ir siekta juo pasinaudoti kaip galimybę atkurti nepriklausomą valstybę. Artėjantis neoliberalizmo sistemos žlugimas kelia kur kas daugiau klausimų ir nerimo dėl Lietuvos ateities.

Globalistinėmis ir jau neatitinkančiomis kintančių pasaulio realijų kategorijomis mąstančios ES viršūnės, ypač įtakingiausių šalių – Prancūzijos ir Vokietijos – vadovai priešinasi D. Trumpo politinei programai ir jo nubrėžtam naujam, tariamai „izoliacionistiniam“, JAV užsienio politikos kursui. Stiprėjant įtampoms ir nesutarimams tarp ES ir JAV, silpsta ir trūkinėja transatlantiniai ryšiai net gynybos srityje. ES hegemonėms Prancūzijai ir Vokietijai tolstant nuo JAV, vis atviriau ir drąsiau gręžiamasi į Rusiją, o tai Lietuvai nežada nieko gero.

Didieji geoolitiniai lūžiai ir sukrėtimai paprastai baigiasi ir pasaulio politinio žemėlapio perbraižymais. Vis labiau tikėtinas Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos aljansas įmanomas tik mažesnių ir silpnesnių valstybių sąskaita. Tai reikštų, kad virš Lietuvos pakibo naujo – šįkart Merkel-Putino – pakto šmėkla. Tokiu suokalbiu Lietuva būtų grąžinta į Rusijos įtakos sferą – nebūtinai atviros aneksijos ir formalaus prijungimo forma. Siekiantys „išsaugoti veidą“ bręstančio suokalbio partneriai gali persidalinti įtakos sferomis ir „švelnios okupacijos“ būdu, pritaikydami mūsų valstybei Šaltojo karo laikais išrastą „finliandizacijos“ modelį.

Daugelis ženklų rodo, kad tam pamažu ruošiamasi. Ypač turėtų kelti nerimą Lietuvos visuomenei brukamas nieko bendro su tikrove neturintis vaizdinys, kad kažkur „pogrindyje“ egzistuoja „demokratinė“ ir todėl „nepavojinga“ Rusija, kuri neišvengiamai atsiras žlugus Vladimiro Putino režimui. Šios Vakaruose populiarios ir madingos iliuzijos skleidžiamos vis atviriau ir drąsiau. Tačiau matydami augančias geopolitines ir saugumo grėsmes neturėtume pamiršti, kad prieš tris dešimtmečius susigrąžinome laisvę ir atkūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę tik todėl, kad nepatikėjome M. Gorbačiovo paskleista ir Vakaruose karštai palaikyta ir populiarinta „vieningos Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ vizija. Vakarai mus atkalbinėjo nuo pastangų atkurti valstybę įtikinėdami, kaip mums bus gera gyventi jų numylėtinio M. Gorbačiovo kuriamoje būsimoje liberalioje imperijoje.

Mes nepatikėjome ir vadovavomės savo pačių protu ir valia. Jų netrukus vėl prireiks. Ir panašu, kad šiandien reikės dar labiau ir daugiau, jeigu norime, kad vos tris dešimtmečius gyvavusi Lietuvos valstybė atlaikytų artėjančią geopolitinę audrą ir neliktų mūsų ir vaikaičių atmintyje tik kaip gražus, bet trumpas sapnas...

50% Plius 50% Plus
50% Minus 50% Minus
4   4
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Kinija kuria valgomų tarakonų armiją, kuri suės viską
Algimantas Lebionka. Simbolių prasmė: Dovydo žvaižde paženklinta Lietuvos kariuomenė puls žydų valdomą Rusiją? (4)
Odos ligų gydytoja: aknės neišgydys nei dantų pasta, nei kosmetologai
Jeigu jūsų FB draugai kelia nuotraukas iš sporto salės – jie turi rimtų problemų
Ar vaikai vertina savo tėvus kaip smurtautojus? – Ne! Tai kodėl tą daro valstybė?
Mitas visam gyvenimui
Gydymas medicininėmis taurėmis vis sparčiau grįžta į madą
Kaip stiprinti imunitetą atšalus orams?
Grėsmės jūsų santykiams
Algimantas Lebionka. Vaikai kaip prekė (2)
Pasiskiepijęs nuo gripo, vyras negalėjo kalbėti, vaikščioti, matyti ir net kvėpuoti
Vyras ir jo meilė
Ką slepia troškimas įvesti tvarką bute?
Po metų prilygsite savo artimiausiai aplinkai
Užmirštamas šimtmetis (Lietuvos Laikinajai Revoliucinei vyriausybei – 100) (1)
Kodėl knygą reikia perskaityti kelis kartus?
Gyvenimas, kurį verta gyventi
J. Vaiškūnas. „Tautosakos vartai“ kelias į dvasines protėvių lobių erdves
Mano vyras – mano nuosavybė
Nereikia šypsotis kai liūdna
Inga Stumbrienė „Miss Multiverse“ vadina įdomiu nuotykiu: tai buvo karinė stovykla rojaus kampelyje (1)
Laisvės premija už taikių gyventojų ir vaikų žudymą (1)
Keli faktai apie meilę
Ką slepia blogos mergaitės?

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI