Rasa Čepaitienė. Jūsų demokratija, Mūsų politika (0)

Anonimusas
+ 13 - 0
Autorius: Rasa Čepaitienė
Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/1...
7536-11-27 (2018 m.), skaitė 54
0

Ilgai ieškojau bendro vardiklio, kuris leistų paaiškinti to, kas dabar vyksta Lietuvoje, esmę. Galiausiai atėjo trys žodžiai: IŠARDYMAS, PIKTNAUDOJIMAS, KLASTOJIMAS.

Išardymas paradoksaliai kyla iš to, kad istorijos ratas pagaliau apsisuko. Pamenat, kaip pas Marxą: istorija pirmąsyk vyksta kaip tragedija, antrąkart - kaip farsas... Nepriklausomybė buvo kuriama per Sausio 13-osios nakties kraują. Vaduojantis iš totalitarinės sistemos ir ieškant sugyvenimo balanso tarp individo ir valstybės. Tačiau siekis atmesti svetimą ir galutinai susikompromitavusį galios mechanizmą veikiai sutapo su tuo metu į Vidurio-Rytų Europą jau sklidusios neoliberalizmo ideologijos pažadais sukurti gerovę ir klestėjimą... Ne, ne visiems piliečiams, o tik atskiriems, labiausiai veikliems ir sumaniems individams. „Mažiau valstybės!“ - skelbė ji. Ir daugumai posovietinių žmonių tai pasirodė teisinga. Lyg būtų jų viltis išreiškęs gaivus laisvės gūsis. Todėl per vėlai buvo pastebėtos ir įvertintos naujos grėsmės. Mažiau valstybės, suprantamos kaip tironiškas, visur besikišantis ir išnaudojantis blogis, ką nepailsdami nuo stogų ir visuose eteriuose skelbė neoliberalai, valkiojantys po miestą „mokesčių naštos akmenį“, greitai pradėjo reikšti ir mažiau socialinių paslaugų ir garantijų, visuomenei, o ne vien galios centrams, tarnaujančių viešųjų institucijų, mažiau tautiškumo (nes „patriotai - idiotai“), mažiau švietimo, mažiau teisingumo... Dabar gi jau mažiau... šeimų?

Bėgdami nuo bolševikinės pseudovalstybės, mes, apsisukus Istorijos ratui, o ironija!, nejučia vėl į ją sugrįžtame. Kai laisvė be atsakomybės veda prie didžiulių ekonominių kontrastų ir socialinių deviacijų, ciniški vertelgos, užuot ėmęsi įvardinti ir iš pašaknų spręsti neoliberalizmo doktrinos uolaus įgyvendinimo Lietuvoje sukeltas atskirties, skurdo, smurto, alkoholizmo, moralinės degradacijos problemas, pasinaudoja jomis. Kad, toliau ardydami valstybę, kurtų pseudovalstybinių, privatizuotų viešųjų paslaugų tinklus. Valstybė matoma tik kaip galios aparatas, skirtas išteklių - ar tai būtų ES išmokos, miškai, o šiandien jau ir vaikai, - spėriam įsisavinimui. Miškai ir vaikai - mūsų nafta! - būtų galima sarkastiškai pajuokauti, prisiminus putinistinio režimo ekonominius pagrindus... Bet kad nejuokinga.

VISI tėvai, turintys nepilnamečių vaikų, šiandien įstatymo paskelbti potencialiais smurtautojais, nors valstybės vardu tarnybų atvirai taikomas smurtas prieš juos dangstomas įstatymu ir veidmainingu „rūpesčiu“ mažiausiųjų gerove ir saugumu. Kai valstybė, nesuteikdama piliečiams vienodai lygių galimybių (ne dovanų, ne privilegijų, kaip kad bandoma teigti, kaltinant sukurtosios sistemos kritikus „sovietmečio nostalgija“), o tik galimybių čia oriai pragyventi iš savo sąžiningo darbo, tuo pačiu skurdą paskelbdama kone nusikaltimu, spaudžia ne darbdavius labiau dalintis pelnu, o vargšus už minimumą bandančius išgyventi ar po kelis darbus nusilaksčiusius tėvus žūtbūt užtikrinti vaikų gerovę, saugumą ir priežiūrą - kas tai, jei ne farsas? Kas tai, jei ne savo galių piktnaudojimas?

Sekmadienį vykusiame mitinge prie Seimo buvo pasisakyta ne už tėvų teisę mušti vaikus, kaip kad ištrimitavo „objektyvioji“ žiniasklaida, o prieš institucijų savivaldžiavimą, savo nuožiūra traktuojant įstatymus ir iš padorių šeimų atiminėjant vaikus bet kokia, net išgalvota dingstimi. Kad jų drabužėliai purvini, kad namuose esama naminių gyvūnėlių, kad vaikas per storas ar per plonas, net kad PER DAUG prižiūrimas, kad tėvai nelinkę su tarnybomis bendradarbiauti, ir, man labiausiai „patikęs“ „Grėsmių lentelės“ punktas, kad „tėvai neigia buvus smurtą“ (!). Natūralu, kad visuomenei įvaryta baimė, sklinda sąmokslo (?) teorijos apie vaikų grobimus globėjų ar įvaikinimo užsienyje bizniui, gal net pedofilams ar organams... Žmonės pelnytai nebepasitiki institucijomis, jų gera valia, fiksuoja jų įstatyminės ir moralinės atsakomybės stoką, todėl telkiasi ir ieško išeities patys. 

Baisiausia, kad taip sugriaunamas nerašytas valstybės ir visuomenės susitarimas - socialinis kontraktas. Paminamas pats valstybės autoritetas. Ji imama traktuoti kaip svetima despotiška galia, kaip priešas, ūmus ir neprognozuojamas savivaliautojas. O ne kaip ta terpė, kurioje galėtum jaustis saugiai ir užtikrintai, kurioje veiktų aiškios ir visiems vienodai galiojančios žaidimo taisyklės. Ši padėtis jau sukėlė visokio plauko psichiškai nestabilių žmonių ar tiesiog piktavalių „aktyvizmo“ bangą. Ar girdėjote apie tai, kad babcės parkuose jau lenda prie svetimų vaikų, tikrindamos, ar jų rankytės nesušalusios ir grąsindamos mamoms iškviesti vaikų teises? Ar girdėjote istorijas, kaip parduotuvėje garsiau užsikaprizinus vaikui, negavusiam brangesnio žaislo, tuoj prisistato ciocės, baugindamos vargšes mamas, kad paskambins atitinkamoms tarnyboms? Aš jau nekalbu apie suklestėjusį anoniminių skundų vajų, kaip gūdžiais J. Stalino laikais „stuksenant“ ant kaimynų, tokiu būdu jiems kerštaujant ar tiesiog iš ražkažio, kas jau baigėsi ne viena atimtų vaikų tragedija. Šie skundikai neneša jokios įstatyminės atsakomybės už savo išsigalvojimus ar piktavališkumą, gali likti anoniminiai. Gerais norais grįstas pragaras. Nėra nieko maloniau kvailiams, kerštautojams, sadistams ar šiaip „pokštininkams“ piktnaudoti šia padėtimi, žinant, kad už tai nebus jokio atpildo. 

Valstybė pati savo rankomis imasi ardyti pagrindus, ant kurių stovi normali pilietinė visuomenė. Nenuostabu, kad tokiame nesveikame moraliniame klimate, kaip teko girdėti, jau spontaniškai formuojasi mobilieji savisaugos būriai, skirti gintis nuo tarnybų atstovų, jeigu šie pasibelstų į šeimų duris. Kol kas gintis viešumu, bet kas bus toliau?

Tai rodo drastišką įprastinės bendrabūvio tvarkos irimą ir pasitikėjimo valstybe, jos racionalumu ir prognozuojamumu, krizę. Institucijų veiklos ir naudojamo smurto prieš šeimą neproporcingumas, atsakomybių pusiausvyros, nekaltumo prezumpcijos ir protingumo principo atmetimas gimdo baimę, paranoją ir minėtas socialines patologijas. Ir tai turi būti sustabdyta. Gerai, kad bent keli Seimo nariai reagavo. Jie tik atliepia visuomenės pagalbos šauksmą. Geriau taisytis suklydus, nei likti klaidoje. Jiems tikrai nelengva atsilaikyti prieš jungtinį kitų Seimo frakcijų chorą, prieš masyvų melą ir manipuliacijas žiniasklaidoje. Padėkime jiems.

Mūsų dienomis išgyvenamą moralinę krizę aiškiai rodo masyvus tikrovės klastojimas, sklindantis ne tik iš „žydrųjų ekranų“ ar internetinės žiniasklaidos, bet ir iš politikų lūpų. Išgyvename Šimtmečio metus, atnešusius daug brangių, rimties ir susikaupimo, džiaugsmo ir pasididžiavimo savo tauta akimirkų. Džiugu, kad išgyvename tautinės bendrystės ir vienybės pakilimą. Tačiau šiomis akimirkomis vis neapleisdavo jausmas, kurį tik gerai pagalvojus pavyko tiksliau apibūdinti. Apibūdinti kaip vis labiau žiojėjantį plyšį tarp girdimų žodžių ir realių veiksmų, tarp tiesos ir įžūlaus melo, brukamo visais įmanomais kanalais. Kai prie atidengiamo J. Basanavičiaus paminklo susirinkusius ar karinį paradą sveikinanti Prezidentė taip gražiai kalba apie tautiškumą ir Tėvynės gynimą, sunku pamiršti kaip ką tik, VAKAR, ji patvirtino palaikysianti pasaulinės migracijos paktą, kuriuo atveriami tėvynių ir tautų sunaikinimo vartai. Ką apie tai galvoti? Ypač prisiminus LR Prezidento priesaikos žodžius apie įsipareigojimą „saugoti Lietuvos žemių ventisumą“ ar „stiprinti Nepriklausomybę“.

Mano ir vyresnės kartos atstovai gali nesunkiai prisiminti, kad šis plyšys jau buvo. Vėlyvuoju sovietmečiu. Kol galiausiai plyšo galutinai, atidengdamas tikrovę, kurios jau nebepajėgė uždengti aštraliežuviai oficioziniai propagandistai. 

Stovime ant rimtų pokyčių slenksčio. Vėlgi, cituojant Marxą, apačios (ar, kaip šiais laikais priimta šmaikštaujant sakyti, - apačiai) nebenori gyventi po senovei, o viršūnės nebegali gyventi po senovei, neatidengdamos savo melo, veidmainystės ir klastos. Visuomenė, kurios negirdi per tiek metų abiem ausim apkurtusi valdžia, nustoja ja kliautis, spontaniškai telkiasi, išeina į gatves, į agorą, kalbasi apie realius savo rūpesčius, valdžios pilietinės kontrolės būtinybę, pareikalauja jos atsakomybės. Tai ir yra tikroji politika. O ne ta fasadinė demokratija, kuria prisidengę valdantieji metų metais pakiša mums marionečių teatro aktorius su visais jų nežinia kokiomis mielėmis išpūstais sociologiniais reitingais.

Amerikietiškuose filmuose dažnai girdime veikėjus pokalbį pradedant fraze: „kuo galiu Jums padėti?“ Normali, sveika, pilietinė, žmogiškoji reakcija. Padėti, o ne iškart nustatyti totalitarinius galios santykius, tuo pačiu veidmainiškai šypsantis ir tauškiant apie pilietiškumą ir santarvę. Dažniau turėtume kartoti šią frazę. Ne tik kartoti, bet ir įsigilinti į konkretaus žmogaus, to dabar prieš mane stovinčio žmogaus poreikius. Žvilgsniu, šiluma, kantriu išklausymu, rankos paspaudimu, apkabinimu, šypsena jį palaikyti, palydėti, esant reikalui padėti kuo galime. Kartais tik to pakanka. Net tai yra jau daug. 

Gal taip pavyks užsiūti plyšį.

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
13   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Vaikų grobikų išsaugojimo kaina – 3 ministrai ir suklaidinti mokytojai
Akimirkos iš Laisvosios Rusijos forumo, vykusio Vilniuje, prieigų
Guldydama vaiką šalia savęs mama kelia jam grėsmę, – tvirtina VTAT (3)
Algimantas Rusteika: Prieitas liepto galas
Profsąjungų organizuojamas mokytojų mitingas Vilniuje „Paskutinis skambutis“
Europos Taryba ragina Lietuvą atkurti Pakso teisę dalyvauti rinkimuose (1)
Lietuvai atėjo metas slėptis — nuo šalčių ir Rusijos dujų
Skambinimas varpeliais
Pilietinės organizacijos reikalauja panaikinti vaikų atiminėjimo įstatymą (1)
Mindaugas Puidokas: ,,Kodėl Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?"
Kreipimasis: 10 klausimų L. Kukuraičiui ir A. Jakavonienei (1)
Kęstutis. K.Urba: Svarbiausia gyvenimo pamoka
Alvydas Butkus. Tarptautinė migracija ir Seimo rezoliucija
Kas stumia lietuvius po guminėmis policijos kulkomis?
Vytautas Rubavičius. Kas ta „Kremliaus ranka“ ir kodėl ji „verčia“ Vyriausybę? (2)
Paremsime mokytojus, paremsime save! (1)
“Žaliųjų“ laidotuvės, arba kaip rusofobai valdžia dalinasi (4)
A. Daunys. Opozicija dabar ploja iš džiaugsmo, matydama, kaip Tapinas sėkmingai, žingsnis po žingsnio, perima vadovavimo pedagogų protestui vadeles (2)
K. Krivickas apie A. Tapino pseudo pagalbą mokytojams: "Darbas jo, Tapino, toks - bangas gaudyti visuomenines ir ant tų bangų vis prasiplaukti po biškį" (6)
Pasilikite sau po milijoną, o likusius teks atiduoti.
Algimantas Lebionka. Matrica: konservatorių partija su Žygimantu Pavilioniu, kaip "moteris" su peniu (1)
Pavojų šeimoms kelia Norvegijos išlaikytiniai (1)
Lietuvos savivaldos rinkimuose dalyvaus ir Rusijos piliečiai (1)
Kazimieras Garšva. Trečią kartą kuriama Vilniaus krašto autonomija (1)

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI