„Pažangiosios“ Japonijos realybė: protu nesuvokiamas išsigimimas

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-12-08 16:41:58, skaitė 627, komentavo 6

„Pažangiosios“ Japonijos realybė: protu nesuvokiamas išsigimimas

Savižudybės garbinimas kaip "Gero sprendimo blogoje situacijoje" - neišvengiamai veda prie visos visuomenės, patekusios į blogą situaciją "seppuku"

Daugybę metų mus mokė, kad Japonija – tai aukšto išsivystymo, kurį gali pasiekti „laisvoji rinka“, pavyzdys. Robotizacija, aukštos technologijos, našus darbas, progresyvi visuomenė – tokį Japonijos įvaizdį puoselėjo mūsų kraštų oficiozinė kapitalistinė propaganda. Tačiau koks gyvenimas šioje šalyje iš tikrųjų? Žemiau pateikiame 11 faktų iš Japonijos gyvenimo, kurių mūsų skaitytojai greičiausiai iki šiol negirdėjo.

Keliolikos valandų darbo diena

Pradėkime nuo to, kad Japonijoje beveik nebūna atostogų. Išeiginė – arba šeštadienis, arba sekmadienis. Per metus galima gauti kelias papildomas išeigines. Tačiau net jei jų bus visos 10, jų negalima pasiimti visų iškart. Jas reikės išskirstyti per visus metus.

8 valandų darbo diena, 5 dienų darbo savaitė Japonijos nepasiekė.  Formaliai darbo diena Japonijoje trunka apie 10 valandų. Tačiau laikytis tokio grafiko Japonijoje gėdinga. Net jei ateisi likus 15 minučių iki darbo pradžios, pagal nerašytas taisykles bus laikoma, kad pavėlavai. Ateiti reikia likus mažiausiai pusvalandžiui arba valandai iki oficialios darbo pradžios. Tačiau net ir išbuvus darbe iki vakaro, išeiti taip pat būtų blogo tono ženklas, ypač jei viršininkas sėdi ilgiau. Jei jis pasilieka kelioms valandoms po darbo, darbuotojai taip pat turi pasilikti ir dirbti, ir tai nebus laikoma viršvalandžiais. Todėl reali darbo diena gali trukti ir 12, ir 14 valandų.

Tačiau netgi atidirbęs 12-14 valandų, namo darbuotojas negrįš. Japonijoje tai vadinama nomikai, arba „gerti kartu“.

Visuotinė girtuoklystė

1.jpg

Kai kuriose įmonėse nomikai vyksta kasdien, kai kuriose – kelis kartus per savaitę. Tai reiškia, kad po darbo kolektyvas kartu su savo viršininku turi eiti į barą ir gerti. Girtavimo kultūra Japonijoje skatinama materialiai – už tokius vakarinius gėrimus moka arba pats viršininkas iš savo kišenės, arba kompanija. Kai kurios įmonės netgi primoka savo darbuotojams už nomikai. Tokia japoniško kapitalizmo kultūra – uždaryti darbuotoją įmonės pasaulyje, kartu dirbti ir kartu gerti, po to vėl kartu dirbti, ir vėl kartu gerti.

Miegojimas bet kur

Japonijos miestuose, einant metro stotyje, traukinyje, asfalto pakraštyje ar bet kur kitur galima rasti ant žemės sėdinčius ar gulinčius žmones, kurie tiesiog miega. Praleisdamas tiek valandų darbe, žmogus dažnai neišlaiko ir tiesiog užmiega ten, kur papuolė. Kartais girtas, o kartais blaivas, tiesiog iš nuovargio. Niekas į tai nekreipia dėmesio ir policijos nekviečia, nes tai įprasta.

2.jpg

3.jpg

4.jpg 

5.jpg

Mirtis nuo persidirbimo

Galima kilti klausimas, ar toks režimas nekenkia sveikatai. Tačiau tiesa liūdnesnė – nuo to mirštama. Japonijoje tai vadinama karoshi, arba „mirtis nuo persidirbimo“. Dažniausia karoshi medicininė priežastis – insultas arba infarktas. Jei 2001 metais 143 mirties atvejai oficialiai buvo pripažinti karoshi, tai 2016 – jau 1456. Galima pasidžiaugti, kad iš 127 milijonų gyventojų oficialiai tokiu būdu mirė tik pusantro tūkstančio, bet net ir tokios „paguodos“ tendencijos nedžiugina.

Vyrai ir žmonos vienas kito nepažįsta

Be jokios abejonės, 6 darbo dienas po 10-14 valandų dirbantis, paskui dar kelias valandas geriantis, po to miegantis, ir vėl 10-14 valandų dirbantis, ir vėl geriantis, ir tik vieną išeiginę (kurios metu belieka tik miegoti) turintis žmogus negalės sukurti pilnaverčio šeimyninio gyvenimo. Japonijoje yra neįprastas mūsų kraštams reiškinys – skyrybos tarp pensininkų. Reikalas tas, kad visuomenei gyvenant tokiu darbo režimu, sutuoktiniai vienas kito taip ir nepažįsta bendrame gyvenime. Tik išėjus į pensiją prasideda pilnavertis vedybinis gyvenimas, kurio metu paaiškėja, kad sutuoktiniai nesuderinami...

Lyčių viena nuo kitos atitolimas, pilnaverčių santykių nebuvimas savo ruožtu sąlygoja naujus neįprastus reiškinius, kurie kai kuriais atvejais įgija ypač grotestiškas formas. „TŪKSTANČIAI japonų vyrų nusisuka nuo tikrų moterų ir renkasi ultra-realistines sekso lėles kaip savo gyvenimo partnerius“, - rašo britų Express.
Kiekvienais metais parduodama virš 2000 tokių lėlių ir šis skaičius auga. Kraštutiniais atvejais su šiomis lėlėmis japonai ne tik tenkina savo aistras, bet net ir vežioja jas invalido vežimėliuose po parkus, pliažus ir parduotuves. Kai kurie iš jų netgi ima manyti, kad jų lėlė turi asmenybę.

6.jpg
Vyras su savo sekso robotu lovoje

„The Sun“ tvirtinimu, sekso robotai gali būti kalti netgi dėl sumažėjusio gimstamumo Japonijoje. Žinoma, vargu ar sudėtingo daugiamilijoninio visuomeninio organizmo reprodukciją gali lemti keli tūkstančiai per metus parduodamų robotų, juolab, kad gimstamumo problemos Japonijoje nėra naujos. Kas norės kurti šeima tokiomis nenormaliomis sąlygomis? Tačiau tokie „The Sun“ ekspertų minties vingiai atspindi drastišką sekso robotų plitimą ir normalių žmogiškų santykių nykimą

7.jpg
„Šeima“ kapitalizmo rojuje - japonas su savo sekso robotu vežimėlyje

8.jpg
Moteriško švelnumo išsiilgusiems vyrams Japonijoje taip pat galima įsigyti pagalvių, imituojančių moterų kojas http://sastha-knowyourledge.blogspot.com/2011/05/hizamakura-or-lap-pillow.html

Nėštumo tvarkaraščiai

Normalaus šeimyninio gyvenimo Japonijoje daug kam nepavyksta gyventi ne tik dėl nežaboto masto išnaudojimo, bet ir dėl privataus sektoriaus kišimosi į darbuotojų asmeninį gyvenimą. Tai vadinama „nėštumo tvarkaraščiu“. Japonijoje šeima nevisada gali susilaukti vaiko pati nusprendus. Vietoj to, moteriai tenka stoti į eilę savo darbovietėje ir laukti leidimo iš kompanijos vadovybės pastoti. Tvarka tokioje eilėje yra tokia, kad leidimą pastoti gauna daugiau metų dirbančios darbuotojos. Naujoms darbuotojoms gali tekti pralaukti nemažai metų, kol jų vadovybė sutiks, kad jos pastotų. Ir nors oficialiai tai draudžia įstatymai, kaip pripažino Toko Širavaka (Toko Shirawaca), vyriausybės patarėjas darbo problemų klausimais, eilės nėštumui yra plačiai praktikuojamos ekonomikos sferose, kur daugiausiai dirba moterys.

Kuo tai skiriasi nuo „totalitarinių“ visuomenių, kuriose režimas kontroliuoja visas žmogaus gyvenimo sferas?

Savižudybės

Savižudybės – tai vienas iš nenormalių socialinių sąlygų padarinių. Japonijoje vienas aukščiausių savižudybių lygių tarp išvystytų šalių. 2015 m. ją lenkė tik Pietų Korėja. 71 proc. visų savižudybių įvykdo vyrai, ir tai yra pagrindinė mirties priežastis vyrų amžiaus grupėje nuo 22 iki 44 metų. Taip pat savižudybės yra pagrindinė mirties priežastis moterų amžiaus grupėje nuo 15 iki 34 metų. Taigi, didžiąja dalimi žudosi darbo jėga.

Du trečdaliai visų savižudybių įvyksta netekus darbo. Kitos dažniausios priežastys – negalėjimas rasti darbo, negalėjimas gražinti skolų ar kredito, socialinis spaudimas, santykių problemos. Vidutiniškai Japonijoje įvyksta po 1 savižudybę kas 15 minučių.

Hikikomori

Dar viena reakcija į nenormalią visuomenės būseną – hikikomori. Tai japonai, kurie atsisako socialinio gyvenimo ir karjeros, ir vietoj to renkasi kraštutinę izoliaciją. Tokių žmonių Japonijoje oficialiais duomenimis yra 700 000. Manoma, kad dar 1 550 000 gyventojų yra ant pavirtimo hikikomori ribos. 7 procentai visų japonų vyrų yra hikikomori.

Tokie žmonės užsidaro nuo visuomenės ir savo šeimos, visą savo laiką praleidžia viename kambaryje, iš kurio gali neišeiti kelis mėnesius ar netgi kelis metus. Japonijoje jau yra hikikomori karta, kurios izoliacijos stažas sudaro 20 metų.

9.jpg
Hikikomori - kai kapitalistinis "rojus" palaužia žmogų

Vagonai moterims

Nieko nuostabaus, kad negalėjimas užmegzti pilnavertiškų santykių su priešinga lytimi ir gyventi normalaus šeimyninio gyvenimo, masiniai girtavimai savo ruožtu gimdo kitus nenormalius reiškinius, kaip įvairūs iškrypėliški veiksmai. Daugelis japonių kenčia nuo seksualinio kabinėjimosi sausakimšuose traukiniuose, kur jos būna tiesiog apčiupinėjamos. Siekiant užkirsti kelia tokio kabinėjimosi plitimui, Japonijos metro ir geležinkeliuose buvo įvesta nauja tvarka – vagonai tiktai moterims. 

10.jpg
Metro apsaugos darbuotojas laiko ženklą su užrašu „Tik moterims“ https://www.telegraph.co.uk/women/womens-life/11824962/Women-only-trains-and-transport-How-they-work-around-the-world.html

Įdomu tai, kad priekabiautojai dažniausiai būna universitetinį išsilavinimą ir „gerus darbus“ turintys vyrai. Tačiau tai atrodo dėsninga, turint omeny aukščiau išvardintas gyvenimo Japonijoje sąlygas.

Tačiau moterų čiupinėjimas sausakimšuose traukiniuose gali nublankti prieš dar keistesnius reiškinius, iki kurių mūsų „atsilikę“ kraštai dar „nepribrendo“.

Prieš skaitydamas žemiau, skaitytojas turėtų gerai įvertinti savo moralinę-psichologinę būklę, ir kilus abejonėms, uždaryti šį langą jau dabar.

Prekyba neplautais apatiniais

Netolimoje praeityje Japonijoje buvo kilusi prekybos neplautais moteriškais apatiniais banga. Juos galima buvo įsigyti pardavimų automatuose (kaip kavos puodelį). Tai tapo uždarbiu nepilnametėms moksleivėms, kurios kelias dienas panešiojusios apatinius, parduodavo juos atitinkamiems supirkėjams. Šie juos pakraudavo į specialiai tam skirtus automatus, kuriuose atitinkamos pakraipos vyrai galėjo šiuos apatinius įsigyti. 2004 metais Japonijos valdžia uždraudė supirkinėti tokiu būdu nepilnamečių apatinius. Tačiau pati šaka niekur nedingo. Japonijoje vis dar stovi moteriškų apatinių automatai, kuriuose galima įsigyti dviejų rūšių apatinius: 1) tiesiog švarūs apatiniai; 2) švarūs apatiniai, tačiau specialiai pagaminti taip, tarytum jie būtų panaudoti (panašiai kaip suplyšę džinsai). 

11.jpg
„Pažangiosios“ Japonijos išradimas – moteriškų apatinių automatas

Prekyba kūno medžiagomis

Nors pardavimų automatuose tikrų neplautų apatinių Japonijoje jau nerasi, elektroninėje prekyboje jie lengvai pasiekiami. Suvedus Google paieškoje žodžius 使用済み下着 (naudota apatinė apranga) galima aptikti daugybę laisvai prieinamų svetainių, kur japonės už vieną ar kelis tūkstančius jenų (kelios dešimtys eurų) žada pagal užsakymą panešioti kelias dienas apatinius, o paskui nusiųsti užsakovo nurodytu adresu. Kai kuriose svetainėse pirkėjai, kurie užsisako tokius apatinius, gauna specialius pasiūlymus padidinti čekį: už dar kelias dešimtis eurų galima papildomai užsisakyti buteliuką su seilėmis, šlapimu arba išmatomis.

Pabaigai skaitytojui norėtųsi užduoti du klausimus:

1) Ar norėtum gyventi tokioje „pažangioje“ visuomenėje?

2) Kaip manai, kiek laiko prireiks, kad kapitalizmas šią „pažangą“ atneštų ir į tavo visuomenę?

Parašė: M. B.