A. Švarplys. Prievartinis pažiūrų diegimas yra ne tolerancija, o bolševizmas

Autorius: Andrius Švarplys Šaltinis: http://alkas.lt/2018/12/13/a-s... 2018-12-14 08:27:40, skaitė 92, komentavo 3

A. Švarplys. Prievartinis pažiūrų diegimas yra ne tolerancija, o bolševizmas

Andrius Švarplys | asmeninė nuotr.

Gruodžio 12 d., pirmadienį, buvo paminėta JTO Visuotinės žmogus teisių deklaracijos 70 metų sukaktis.

Įdomu ar bent vienas forumo dalyvis užsiminė apie akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, atliktus Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir įgalintus naujos tvarkos, pradėjusios veikti nuo 2018 m. liepos 1 d.?

Spėju, kad ne. Klausimą „kodėl?“ reikėtų adresuoti patiems forumo dalyviams. Išties, visiems turėtų rūpėti paradoksas: kodėl žmogaus teisių gynėjai negina žmogaus teisių, yra akli vykstantiems pažeidimams?

Toliau yra ne „feisbukinis“ samprotavimas apie tai kuo pasižymi „naujosios“ žmogaus teisės. (Norėčiau, kad spaustų „like“ tik tie, kurie suprato teisinį, istorinį, politinį argumentą. Žinoma, jeigu apskritai atsiras iškentusių skaitymą iki galo.)

Taigi, mano nuomone, nepaisant sujaukto žodyno ir vartojamų sąvokų, „naujosioms teisėms“ a) nerūpi prigimtinės žmogaus teisės; b) joms nerūpi tolerancija; c) joms rūpi valstybės, verslo, žiniasklaidos ir pramogų „žvaigždžių“ pagalba pakeisti visuomenės nuostatas. Visa tai tarsi galėtų būti legitimus dalykas, tačiau tai yra politinės programos dalykas, todėl ji gali būti kritikuojama, palaikoma ar jai priešinamasi lygiai kaip ir visų kitų politinių programų atžvilgiu. Ir tai nėra universalios prigimtinės žmogaus teisės, taip kaip jas suprato pirmųjų Konstitucijų kūrėjai. Klasikinė tolerancijos samprata šioje paradigmoje yra išversta į priverstinį pritarimą tam tikrų žmonių gyvenimo būdui, kas yra negirdėtas-neregėtas dalykas tolerancijos sampratos evoliucijoje.

Forumo dalyviai šaukiasi tolerancijos kitaip atrodantiems, kitos seksualinės orientacijos, kitaip besielgiantiems žmonėms. Visiems turi būti gera mūsų valstybėje – skelbia konferencijos šūkis – reikia gerbti žmogaus orumą, kad ir kokį gyvenimo stilių jis pasirinktų.

Tačiau vien kad žmogus yra kitoks, pats kitoniškumas, dar nieko nepasako apie to žmogus vertę – kodėl mes turėtume jį gerbti ir priimti. Žmogaus vertė nusakoma pagal jo socialinį elgesį, moralines ir asmenines savybes. Žmogų negalima neutralizuoti vertybiškai ir redukuoti jį į vieną savybę – kitoniškumą. Nuo senovės antikos žmonės buvo vertinami pagal dorybes: ar jis kilnus, ar niekšas; ar atsakingas, ar ištižėlis; drąsus ar bailus; egoistas, ar solidarus; protingas ar kvailys, laikosi žodžio ar yra oportunistas, prisitaikėlis ir t.t. Klasikinė paradigma remiasi į dorybės ir prigimtinės hierarchijos sampratą. Nepaisant savo prigimtinio charakterio savybių žmogus privalo siekti įgyti dorybes, nes jos yra tiesiog aukštesnio būties rango nei jusliškumas ir kasdienybės banalybė.

Tuo tarpu, Kitoniškumas yra nauja „dorybė“, ji niekuomet istorijoje nebuvo dorybių sąraše. Dar niekas visoje istorijoje nereikalavo pripažinti žmogaus vien dėl to, kad jis yra kitoks. Žmogus turi prigimtinį orumą ne todėl, kad jis yra „kitoks“, o todėl kad jis turi žmogišką prigimtį.

Tolerancija nėra pritarimas „kitokiam“ gyvenimo būdui. Tolerancija yra valstybės garantija, kad bus saugoma bet kokio asmens gyvybė, laisvė ir nuosavybė. Valstybė negina ir neturi ginti jokio „kitoniškumo“, ji gina pamatines žmogaus teises, o ne pasirinktą gyvenimo būdą. Griežtai kalbant, nėra moters teisių, homoseksualų teisių, kaip nėra santechnikų, stalių ar automobilininkų teisių. Valstybė privalo ginti žmogaus orumą nepriklausomai nuo lyties, rasės, profesijos ar pasirinkto gyvenimo būdo. Būti „kitoniškam“ žmogaus teisių kontekste reiškia ne daugiau nei būti staliumi ar santechniku – visa tai yra antros eilės kategorijos ir jas geriau vadinti interesais, o ne teisėmis.

Būtent todėl, kad yra norinčiųjų traktuoti homoseksualus ar neįgaliuosius ne pagal žmogiškumo principą, o pagal lytinę orientaciją ar neįgalumą (jei jau apsistojame ties šiais pavyzdžiais), valstybė įstatymais draudžia tą daryti: atleisti iš darbo, neteikti viešųjų paslaugų, instituciškai traktuoti juos kitaip nei visus kitus piliečius. Būtent todėl homoseksualų, neįgaliųjų ar moterų teisės yra saugomos, kad niekas jų netraktuotų pirmiau kaip homoseksualus, neįgaliausiais ar moterimis, o tik kaip žmones. Čia yra vienintelė tikroji tolerancijos prasmė. Valstybės apsauga žmogaus orumui nuo institucinės ir fizinės prievartos. Sugrąžinimą iš antraeilių kategorijų į pirmaeilę, iš socialinių ar lytinių kategorijų į prigimtinio žmogiško orumo kategoriją.

Ką daro „naujosios teisės“ – jos būtent reikalauja mūsų dėmesį nukreipti iš žmogiško orumo į lytines, rasines, socialines savybes ir reikalauti joms pritarimo. Joms neužtenka valstybės garantuojamo saugumo ir pilietinių-viešųjų teisių kaip balsavimas renkant politinę valdžią; žodžio, minties ir religijos laisvės; nebūti diskriminuojamiems darbiniuose santykiuose ir valstybės institucijose; įgyti išsilavinimą, naudotis bendrais viešais gėriais ir t.t.

Vienintelio dalyko, kurio neturi „naujosios teisės“ kai kuriose Europos šalyse – tai sudaryti santuoką, tačiau daugumoje Vakarų šalių turima ir ši teisė. Vis dėl to, anot naujųjų teisių, diskriminacijos, kaip matome ir šios konferencijos, nemažėja; pritarimo iš „homofobiškų“ visuomenių nedaugėja. Todėl šioje vietoje įvyksta lūžis ir atsiranda pats didžiausias skirtumas tarp senųjų, tikrųjų, konstitucinių žmogaus teisių ir naujųjų žmogaus teisių: turėdamos visas konstitucines-politines teises, „naujosios teisės“ priverstos pažeisti tolerancijos (t.y. privačios autonomijos apsaugos) principą ir reikalauti socialinės simpatijos-pritarimo iš visuomenės.

Tačiau modernios visuomenės kontraktas nebuvo apie visuotinę simpatiją ir pritarimą gyvenimo būdams ir stiliams, modernus kontraktas buvo apie privatumo konstitucinę apsaugą. Tad „naujosios teisės“ iš esmės siekia perdaryti visą modernios visuomenės kontrakto principą. Kadangi to padaryti yra neįmanoma, nes tikrovė yra ta, kad žmonės viešoje erdvėje diskutuoja, ginčijasi, nesutinka ir kovoja už savo ir prieš kitų gyvenimo stilius ir siekia savo vertybes įteisinti politinėse programose ir teisės aktuose visa tai darant nustatytuose konstituciniuose rėmuose, „naujosioms teisėms“ nelieka nieko kito kaip rinktis politinio dominavimo kelią. Visuomenei nepriimant naujų normų, siekiama tiesiog politinės galios buldozerio būdu perlaužti stuburą ir perauklėti (be kabučių) tas „homofobiškas, rasistines“ visuomenes. Tai yra absoliučiai nedemokratiškas, antikonstitucinis ir tolerancijos principą pažeidžiantis veikimo būdas.

Visos kalbos apie žmogišką orumą yra ne prie ko, nes jam niekas šiuolaikinėje Vakarų valstybėje negrasina. Kartu su žmogaus teisių sąvoka, orumo kategorija yra klaidinanti. Iš esmės čia turimas omenyje kultūrinis ir socialinis gyvenimo būdo propagavimas. Politinis interesas prisidengia klasikinių žmogaus teisių žodynu, ir dar daugiau, pažeidžia žmogaus teisių ribas: nuo konstitucinių-politinių teisių pereinama prie prievartinio kultūrinio-socialinio pritarimo, o būtent nuo to saugojo ilgametė tolerancijos tradicija.

Tikra tolerancija saugo nuo diskriminacijos lygiai taip pat kaip ir nuo „požiūrio keitimo“. Tolerancija yra tam, kad niekas nediskriminuotų, kaip ir kad niekas neturėtų galios kažką keisti kito galvose.

Tolerancija yra žmogaus privačios erdvės ir orumo gynimas, o ne nurodymas ką nors gerbti ar pritarti. Nėra jokios pareigos gerbti neįgalųjį, moterį ar homoseksualą tik todėl kad jis neįgalus, moteris ar turintis kažkokią lytinę orientaciją. Yra pareiga (moralinė) visas šias grupes gerbti tik todėl, kad jie yra žmonės, ir pareiga (teisinė) jų nediskriminuoti, t.y. dėl to nežeminti. Nėra ir negali būti jokios pareigos, juolabiau institucinės, pritarti ar kažkaip ypatingai palankiai/nepalankiai žmones traktuoti pagal fizinius ar lytinius požymius.

Vadinasi, priverstinis pagarbos, atjautos, pritarimo formavimas pažeidžia tolerancijos ir privatumo principus, nes verčia traktuoti žmones ne pagal žmogiškumą, o pagal antraeilius požymius. Būtent todėl „represinė tolerancija“ (prievartinis žmonių pasaulėžiūros keitimas), kuriuo užsiiminėjo marksistinė Kairė nuo Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) knygų 7 dešimtmetyje laikų, yra pati tikriausia represija.

Teoriškai ir praktiškai galima nepritarti homoseksualumui ar nejausti jokios ypatingos atjautos neįgalumui, bet lygiai tuo pačiu gerbti jų žmogiškumą ir ginti juos nuo diskriminacijos. Atjauta, solidarumas, altruistinė pagalba neretai yra didelės socialinės dorybės, tačiau jos neatstoja tolerancijos ir fundamentalių žmogaus teisių, kurios skirtos apsaugoti žmogų nuo prievartos. Dar daugiau, šios dorybės gali kenkti, jeigu jos panaudojamos ardyti kitų žmonių privatumą. Būtent taip ir atsitinka su „naujosiomis žmogaus teisėmis“. Šaukiamasi užuojautos ir supratimo, tačiau tuo pačiu braunamasi į žmogaus privatumą, siekiama pakeisti jo nuostatas ir kažkodėl privelegijuojamos socialinės grupės pagal lytį ir kitokius požymius.

Būtent socialinis privilegijavimas ir prievartinis politinis brukimas yra ta priežastis, dėl kurios gimė terminas „feminazis“. Altruizmas, pagarba, solidarumas, įsijautimas ir užuojauta yra geros socialinės vertybės tik tada, kai jos neina kartu su „represine tolerancija“, kai jos nesiekia privilegijuoti mažumas, diskriminuoti kitas pažiūras ir keisti visuomenės nuomonę.

Vakar kolegė Milda Ališauskienė radijo interviu sakė, kad gyventojų grupių išskyrimas yra pavojingas demokratijai, nes, kaip matėme istorijoje, A.Hitlerio Vokietijoje žydai irgi buvo išskirti kaip nepageidaujami ir tai privedė prie Holokausto. Norėtųsi paklausti, kokiame įstatyme ar visuomeninio judėjimo programoje yra išskirtos kokios nors socialinės grupės ir kviečiama jas diskriminuoti, žeminti, bausti? Kodėl gąsdinama senais baubais, kai situacija šiandien yra kone priešinga. „Naujosios teisės“ kasdien sklinda iš didžiausių laikraščių, televizijų, politinių ir akademinių sluoksnių. Įvairovės ir pagarbos kitoniškumo idėja yra madinga, ją palaiko visuomenės nuomonės lyderiai. Kaip turint tokį politinį, teisinį ir viešumo „stogą“ galima kalbėti apie nacistinio pobūdžio susidorojimą? Galima tiktai vienu atveju. Kai jaučiama, jog didžioji dalis visuomenės nepritaria šiai madingai politikai. Todėl visa kova su „hitlerinė diskriminacija“ yra nukreipiama į „pasenusias/stereotipines“ pažiūras.

Tačiau pačių pažiūrų turėjimas, kad ir kokios jos bebūtų, neabejotinai nėra joks nusikaltimas tol, kol jos neveda į „clear and present danger“ (pagal amerikietišką konstitiucinės teisės testą). Diskriminacijos įžiūrėjimas pažiūrose yra ne kas kita kaip politinė-ideologinė nuostata. O aktyvi kova prieš pažiūras verčiant jas pakeisti, kaip jau sakiau, yra anti-konstitucinė, anti-tolerantiška ir prievartinė. Ir kaip priešinimasis bet kokiai prievartai, taip ir šiai yra visiškai teisėtas žingsnis. Gauname paradoksą: ginti tolerancijos principą šiandien reiškia priešintis „naujajai tolerancijai“, kuri yra jokia tolerancija, o tiktai tam tikros politinės programos brukimas.

Ir paskutinis momentas. Pažiūrėkime kas yra susirūpinę naujosiomis žmogaus teisėmis: verslo, žiniasklaidos, celebričių, akademinis ir politinis elitas. Klasikinės žmogaus teisės gynėsi nuo valdžios konsolidacijos ir todėl saugojo žmogaus privatumą, o „naujosios teisės“ elito pagalba bando įdiegti…ką?

Atsakymas seka tiktai vienas: savas ideologines-politines nuostatas, bet ne žmogaus teises.