Mes - tik galimybė. Laiškas atgavusiems protą

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2014-10-02 02:05:29, skaitė 5195, komentavo 0

Mes - tik galimybė. Laiškas atgavusiems protą

- Kaip alkoholiką atpratinti gerti?

Kai pats išsiblaiviau, aš vis sulaukiu tokių klausimų. Žmonės norėtų išgelbėti savo vyrą, tėvą, žmoną ar brolį. Jie mato - nusinuodyti baigia žmogus. Kaip jam padėti?

Visada  atsakau:

- Niekaip.

Na, gal patarčiau ką nors? Ką jiems patarčiau?

Atsakymas labai panašus:

- Nieko. Visiškai nieko.

Kurie nėra ir niekada nebuvo alkoholikai, nė neįtaria, kokia komiška situacija. Tiksliau - tragikomiška. Tai tiems, kurie negeria ir niekada negėrė, atrodo, kad alkoholikas klysta, kad jis daro kvailystę ir nuodijasi. "Ir kaip jie geria tą brudą?" - vis klausdavo mano mama, alkoholikų verčiama paragauti "bent lašelį".

Bet tegu blaivininkai pažiūri į butelį iš kitos stalo pusės. Tai mes, kurie negeriam, esam kvailiai, tai mes nenormalūs žmonės, užkietėję fanatikai, mes nemokam bendrauti ir kartu su kitais deramai atsipalaiduoti. Dažniausiai mes esam pavydūs, šykštūs, pikti ir iš pavydo smerkiame tuos, kurie normaliai išgeria. Taip, visi alkoholikai tiki, kad mes jiems pavydim ir smerkiame juos. Tai mūsų ribotas protas, fanaberija bei fanatizmas neleidžia suprasti pasaulio grožio ir prisidėti prie normalių žmonių.

Dabar paklausiu ir aš: kur jūs girdėjot, kad protingas žmogus klausytų kvailių patarimo?

Daugelis tiki, kad alkoholizmas yra liga, tam net buvo sukurta ligoninių. Bet iš tiesų tai tik vertybių klausimas. Vienus dalykus mes vertiname, o kitus paspiriam koja. Vienus branginame, o kitus smerkiame. Kur jūs girdėjot, kad žmogus niekintų gerą, brangų dalyką? Tai kodėl norite, kad alkoholikas mestų iš rankų butelį? Būna, kad anoniminis alkoholikas sukandęs dantis be savo vertybės iškenčia metus, antrus, bet galiausiai vėl grįžta prie didžiojo gėrio. Vėl meta, vėl grįžta, bet jau negali gyventi be savo vertybės.

Tai negi protingas žmogus niekins gerą dalyką?

Sakot, joks gėris, tai nuodas, kuris žudo gyvenimą? Bet paklausykim pačių alkoholikų. Iš tiesų tai nuostabus gėrimas, kuris padeda bendrauti ir atsipalaiduoti, kuris sujungia žmones ir stiprina jų ryšius. Alkoholis pakelia nuotaiką, išvaiko depresijas, baimes. Pabūkit tarp alkoholikų ir sužinosit daugiau, na, kad alkoholis netgi pažadina protą ir įskelia kūrybos kibirkštį. Jis netgi pagerina geriančiųjų reakciją!

Sakot, girti paistalai? Neapsirikit! Iš tiesų tai ne pagiringų žmonių, tai visos mūsų kultūros aukščiausia vertybė. Argi nebuvot bažnyčioje ir nematėte, kaip prieš kunigo iškeltą vyno taurę suklumpa visa parapija - vyrai ir moterys, maži ir dideli, seni ir visai kūdikiai?.. Vynas - tai Dievo kraujas. Kas gali būti vertesnio už Dievą?

Taigi nepaprastai geras dalykas. Svarbu mokėti gerti. Ką smerkia visuomenė? Negi tuos, kurie geria? Ne, mūsų visuomenė smerkia tuos, kurie jau nebegali gerti. Tuos, kurių kepenys jau suardytos, o dalis smegenų sunykę. Tai apie juos kuriami anekdotai, tai jie fotografuojami tarpuvartėse ir dedami į laikraščius visuotinai pajuokai. Jeigu nemoka gerti, tai kam jie betinka? Niekam!

Žvelgiant į išjuoktuosius ir atstumtuosius, kurie nebepakelia Dievo kraujo ir praranda socialinius įgūdžius, mums susidaro iliuzija, kad visuomenė smerkia girtavimą. Nedarykime šitos klaidos! Gerti - mūsų visuomenės norma. O normalių, paklusnių piliečių, kurie brangina bendrąsias vertybes, ji niekada nesmerks. Tik atskalūnus, nenormalius. O nenormalūs esame mes - tie, kurie metėme Dievo kraują arba niekada nesinuodijom. Tai mes - užribio žmonės. Kartu su tais, kurie kiaurais kepenimis.

Tai kaip, būdami už kultūros ribos, mes auklėsim normalius?

Yra vienas labai svarbus alkoholikų bruožas, kurį blaiviesiems reikia žinoti. Visi jie tiki, kad mes pavydim ir smerkiame juos. Ta keista mintis nesekioja tik pradedančiųjų, tų, kurie geria priverstinai, labiau dėl prestižo, negu dėl malonumo. O tie, kurie įklimpo, visi mato mūsų agresiją. Kažkada ir man atrodė, kad blaivieji pavydi ir pyksta. Ir tik po to, kai nuodas nustojo buvęs vertybe, aš supratau, kad pavydėti nėra dėl ko. Kas pavydėtų ligoniui auglių arba psichozės priepuolių?

Tą keistą mintį galima aiškinti ir vidiniais girtuoklio konfliktais. Nors jis įtikėjo Dievo kraujo gėriu, nors dėl to smegeninės paviršiuj nekyla jokių abejonių, giliai po oda organizmas mėgina gintis nuo mirtino nuodo. Žmogus kaip ir skyla pusiau - viena dalis siekia švenčiausios vertybės, kita mėgina nuo jos apsiginti. Viena skatina kvailėti kartu su kompanija, kita patyliukais smerkia už tokią kvailystę. Ta protestuojanti dalis yra nustelbta socialinio triukšmo, reklamos ir iškilmingų tostų, bet ji nenutildyta. Kas gėrė, tas žino - pagiringas žmogus yra idealus atgailautojas. Bet ar ilgai smerksi save? Ar ne geriau manyti, kad smerkia kiti? Na, tie, kurie pavydi išgerti...

Paklauskit anoniminių alkoholikų, ir jie papasakos, kaip sunku buvo žengti pirmąjį žingsnį ir ateiti į klubą pas metusius gerti. Jie visi tikėjo, kad bus smerkiami ir auklėjami.

O jūs, kurie negeriat, klausiat manęs, kaip išauklėti latrą?

Ar jūs suprantat savo pačių klausimą?

Mes, kurie negeriam, viso labo tik galimybė. Mes neapversim pasaulio ir nepriversim žmogaus, kad jis spjautų į savo vertybes. Ir dar tokia mažuma, gėlas lašelis tolkioj alkoholio jūroj... Ką mes padarysim?

Mes gyvensim ir būsim akibrokštas beprotybei. O tai nepaprastai daug. Juk mes - kitas kelias ir visai kitas pasaulis. Tegu mūsų nekenčia, bet mes - galimybė tiems, kurie nekenčia. Gali būti, mes - paskutinė viltis.

Štai kodėl nereikia eiti į smuklę ir mokyti tų, kurie mus laiko kvailiais. Užtenka, kad esam, ir to nepaneigs niekas. Mūsų buvimas - neatšaukta žinia.