Paskutinis Europos šokis

Versijos.lt
+ 1 - 0
Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/paskutinis-europos-sokis/
2015-04-30, skaitė 1866
0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Екатерина Абрамова. «Похищение Европы» 60х130 холст масло 2006. Выставка в Академия Женщины сентябрь 2014
Jekaterina Abramova, "Europos pagrobimas", drobė, aliejus, 2006 m.

Užsižaidė Europa su savo multikultūralizmu, och, užsižaidė… Panašu, kad tai jau supranta visi, išskyrus Europos politikus.

Europolitikai pastaruoju metu primena didelį stažą turinčius narkomanus, kurie pasirengę toliau leistis į venas multikultūralizmą, toleranciją ir labiausiai iškreiptų formų demokratiją iki to laiko, kol juos nutemps į kapines. Nors negalima atmesti, kad jie ir ten švirkšis tuos nuodus naktimis, pakilę iš kapų ir gąsdindami sargus.

Baigėsi venos ant rankų – leisis nuodus į kojas. Nugriaudėjo teroro aktas – susileis dozę kovos su terorizmu, o paskui vėl susišvirkš tolerancijos. Nugriaudės dar vienas teroro aktas – susileis dvi dozes kovos su terorizmu, apkaltins visus musulmonus, ISIL ir Bašarą Asadą (kovai su kuriuo ir buvo sukurtos grupuotės, kurios vėliau susiliejo į ISIL). O paskui – naują dozę multikultūralizmo. Ir dvi dozes tolerancijos. Ir dar dozę demokratijos. Ir žodžio laisvės lašų į akis. Ir dar tabletę nurys „Made in USA“.

Tik neaišku, kam viso to reikia.

Su normaliai narkomanais viskas aišku. Pradėjo vartoti arba iš smalsumo, dėl kompanijos, ar kaip vaistus nuo užgriuvusių problemų ir paskui jau negalėjo sustoti.

Tačiau politikai, logiškai mąstant, turėtų būti nekvaili žmonės. Vadinasi, viso to kažkam reikia? Viso to jų multikultūralizmo, tolerancijos ir viso kito.

Be to, politikus juk kažkas išrinko. Paprasti europiečiai išrinko – ėjo į rinkimus, balsavo. Ir ne tik P:rancūzijoje ar Vokietijoje. Visoje ES daugybę metų europiečiai balsuoja už politikus, kurie diegė jų šalyse multikultūralizmą. Gaunasi, kad ir paprastiems europiečiams viso to reikėjo? Kam?

Mano požiūriu, europietiškas multikultūralizmas ir tolerancija turi dvi priežastis – ilgalaikę ir trumpalaikę.

Trumpalaikė priežastis – tai priedanga migracijos politikai.

Migrantai buvo reikalingi Europai kaip pigi darbo jėga.

Pagal kapitalizmo dėsnius, pelnas turi visą laiką didėti. O vienas iš pelno didinimo būdų – mažinti išlaidas. Daugumoje verslų žymią išlaidų dalį sudaro atlyginimas už darbą. Vadinasi, kad būtų sumažintos išlaidos, kad augtų pelnai, reikalinga pigesnė darbo jėga. Kad aprūpintum verslą pigesne darbo jėga, egzistuoja du būdai: pigesnės darbo jėgos importas pas save į šalį (t.y. migrantų, gastarbeiterių priėmimas) ir gamybos eksportas į šalis su pigia darbo jėga (gamyklų perkėlimas į Aziją).

Prarasti nuosavos pramonės Europa, ypač Vokietija ir Prancūzija, nenorėjo, nes tai paliktų šalis be pragyvenimo lėšų. Ir dėl to politikai nutarė, kad „truputėlis migrantų nepakenks“.

Iš pradžių migrantų išties buvo nedaug. Tačiau gavę pilietybę, jie palaipsniui tapo europiečiais ir pradėjo ieškoti darbų su europietiškais atlyginimais. O verslui pagal kapitalizmo dėsnius reikėjo atvirkščiai – vis labiau mažinti išlaidas ir atlyginimus. Ir vėl iškilo klausimas: iškelti fabrikus į Aziją ar priimti dar pigesnę darbo jėgą.

Dalis gamyklų galiausiai buvo visgi perkeltos į kitas šalis. Tačiau stengdamiesi sulėtinti pramonės praradimo procesą, politikai vis plačiau ir plačiau atvėrė duris migrantams.

Tačiau migrantai atsinešė su savimi Europai svetimą kultūrą. Ir paversti juos visus tikrais europiečiais, esant tokiam didžiuliam srautui, buvo pakankamai sudėtinga. Sudėtinga ir nenaudinga. O nenaudinga dėl to, kad tapdami tikrais europiečiais jie pradeda ieškotis geriau apmokamų darbų ir vėl iškyla pigios darbo jėgos problema. Dėl to verslui buvo naudinga, kad migrantai taip ir liktų migrantais, žemesnės rūšies žmonėmis, antrarūše darbo jėga, pusiau piliečiais ar apskritai nepiliečiais su savo azijietiška, afrikietiška ar arabiška kultūra.

O kad vietiniai Europos gyventojai laikytų tokią situaciją normalia, jiems buvo paaiškinta: visa tai puiku, bičiuliai, tai – multikultūralizmas, tai europietiška vertybė, kuri yra aukščiau už viską.

O kapitalistams, kaip ir didelį stažą turintiems narkomanams, pagal kapitalizmo dėsnius, visą laiką reikėjo vis naujo ir naujo pelno, vis naujos ir naujos migrantų dozės, vis pigesnių ir pigesniu. Ir taip iki begalybės, kol viskas nesibaigs kapinėmis.

Tačiau buvo ir kita priežastis. Ilgalaikė. Jos pavadinimas – antinacionalizmas.

Prisiminkime, iš kur apskritai atsirado ES su savo tolerancijos, laisvės, demokratijos ir multikultūralizmo idėjomis.

ES buvo pradėta kurti po II Pasaulinio karo, kai buvo smerkiamas nacizmas ir fašizmas, kurie ketvirto dešimtmečio pabaigoje ir penkto dešimtmečio pradžioje nuvedė Europą į tikrą katastrofą, apėmusią ne tik Vokietiją ir Austriją, bet ir eilę kitų šalių. Fašizmas įsigalėjo Italijoje, Ispanijoje, daug šalių tapo Hitlerio sąjungininkėmis arba pasirinko neutralitetą, tylomis pritardamos jo metodams.

O paskui, pamatę, kur atvedė fašizmas ir nacizmas, europiečiai išsigando ir puolė su įniršiu atsižiegnoti nuo visko, kas vienaip ar kitaip susiję su tomis ideologijomis.

Europa po II Pasaulinio karo daugiau nebenorėjo būti nacizmo citadele, ji nutarė nusiplauti nuo savęs šitą dėmę, dosniai šliūkštelėjusi balinimo priemonių, kad neliktų nė pėdsako.

Rezultate Europa tiek įsijautė į savęs pačios švarinimą nuo nacionalizmo dėmių, kad nutarė pasiekti idealų baltumą. Kad nė dėmelės. Nė dulkelės.

Faktiškai europiečiai puolė į kitą kraštutinumą. Rungtyniaudami savęs švarinime, jie privedė antinacizmą iki absurdo. Europiečiai nusirito iki idėjos, kai tautybė tampa kone yda ir nuodėme, kai tautų maišymasis tavo savitiksliu – kas smarkiau persimaišys, tas teisingesnis, pats tolerantiškesnis ir t.t.

Iš esmės tai buvo švytuoklė, kuri po kraštutinio ketvirtojo dešimtmečio nacionalizmo švystelėjo į priešingą pusę – į kraštutinę toleranciją ir visišką tautų kaipo tokių neigimą.

Europa atsidūrė tokioje situacijoje, kai bet kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius gyventojus suvokiami kaip siaubinga nuodėmė, fašizmo ir nacizmo recidyvas. Ir šita kraštutinė tolerancija apėmė visus – nuo paprastų europiečių iki politikų. Politikai ėmė rungtyniauti vienas su kitu, kuris iš jų tolerantiškesnis, o paprasti europiečiai ėmė balsuoti už „pačius tolerantiškiausius“. Nes neduok Dieve išsirinksi ne tokį tolerantišką – jis gi tikras Hitleris, siaubas kažkoks, dievaži. Jeigu politikas leido sau bent per colį nukrypti nuo beribės tolerancijos ir visaapimančio multikultūralizmo – tai jis juk nacistas, apsaugok Dieve, nuo tokio.

Visatai galima pavadinti naci-fobija – akla, paniška nacionalizmo baime, kai pacientas pavirsta paranojiku, kuris kiekviename žodyje, neprisodrintame 200% tolerancijos, įžvelgia besivaidenantį nacizmą.

Europiečiai daug metų ir net dešimtmečių rungtyniavo, kuris tolerantiškesnis, kuris švariau išskalbė savo politiką nuo tautiškumo. Ir kuo labiau europiečiai valėsi nuo nacionalizmo, tuo pastebimesnė darėsi kiekviena dėmelė, kiekviena šiukšlelė, kiekvienas netolerantiškas pareiškimas. O kai visa tai pastebėdavo, europiečiai su dviguba energija puldavo save toliau švarinti, vis pridėdami tolerancijos, multikultūralizmo, demokratijos, žodžio laisvės ir toliau pagal sąrašą.

Rezultatas: Europa absoliučiai iškreipė kovos su nacizmu idėją, privedė antifašizmą iki absurdo, pavertė toleranciją savo idėja-fiks, pradėjo kimšti ją į visus plyšius, demonstratyviai, rungtyniaujant – pas ką šitos tolerancijos daugiau.

Ir vėl viskas gavosi kaip pas narkomanus – sulig kiekviena diena dozės vis labiau didėjo, kai baigėsi venos rankose – pradėjo švirkštis į venas kojose.

Pradėjo nuo „žolytės“, perėjo prie opijaus, LSD, paskui – heroinas ir t.t.

Europa leido statyti mečetes, pavertė ištisus stambių miestų kvartalus musulmoniškomis bendruomenėmis ir tuo pat metu leido tyčiotis iš musulmonų laikraščiuose, žurnaluose, teatre, kine.

Štai toks gavosi europietiškas multikultūralizmas – priėmė milijonus musulmonų ir įvairiausiomis karikatūromis žemina jų religinius jausmus.

Tai – susinaikinimas. Lygiai toks pats kaip pas didelį stažą turintį narkomaną.

Be to, Europa sėdi iškart ant dviejų adatų.

Viena adata – tai kapitalizmas, reikalaujantis pigios darbo jėgos, vis daugiau ir daugiau, kiekvieną dieną. Antroji adata – nacionalizmo fobija, reikalaujanti vis daugiau ir daugiau tolerancijos, kad neduok Dieve niekas tavęs neįtartų nacizmu.

Ar pavyks Europai nulipti iškart nuo dviejų adatų?

Ir ar leis jai tai padaryti daktaras Vašingtonas, kuris po II Pasaulinio karo taip įsismagino išrašinėti visiems iš eilės laisvės ir demokratijos receptus?

O gal jau neverta blaškytis? Gal geriau susileisti dar didesnę dozę ir tegu neša į kapines su laiminga šypsena negyvame veide, pagal iškilmingą muziką – Vagnerį, Bachą, Bethoveną ar Mocartą?

Orkestrui laikas užgroti Rekviem.

Paskutinis Europos šokis, ponai ir ponios!

www


Įvertink straipsnį: 1   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956