Revoliucija Vokietijoje 1918-aisiais

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-12-30 17:07:01, skaitė 106, komentavo 0

Revoliucija Vokietijoje 1918-aisiais

Vos metams praėjus nuo Didžiojo Spalio įvykių Rusijoje, proletarinės revoliucijos ugnis spėjo persimesti pačion Europos šerdin – Vokietijon, kur 1918-ųjų lapkričio-gruodžio mėnesiais kaizerį nuvertę sukilę darbininkai ir kareiviai stichiškai ėmė kurti liaudies valdžios organus. Bet į Vokietijos socialistinę respubliką jiems peraugti neteko – ji buvo paskandinta kraujyje, o Vokietija po keliolika metų betrūkusios buržuazinės demokratijos pasuko fašizmo link. Nors praėjo ištisas 100-metis, įvykius atsiminti reikėtų...

REVOLIUCIJA VOKIETIJOJE 1918-AISIAIS

Revoliucijos data tradiciškai nurodoma 1918-ųjų lapkričio 9-oji. Bet tikrasis veiksmas prasidėjo dar lapkričio 3-ąją, Kylyje sukilus darbininkams ir jūreiviams.

Štai kaip tai prisimena Janas Valtinas, Spartakiečių* jaunimo sąjungos narys:

„Tąnakt mačiau sukilusius jūreivius įvažiuojačius Brėmenan su užimtais sunkvežimiais – ant jų buvo iškeltos raudonos vėliavos ir kulkosvaizdžiai...“

„Gyventojai buvo išėję į gatves. Iš visų pusių – masės žmonių, ištisa jūra įsisiūbavusių, besistumdančių kūnų ir iškreiptų veidų, judėjusi link miesto centro. Daugelis darbininkų buvo ginkluoti šautuvais, durtuvais ir kūjais.“

* „Spartako Sąjunga“ – 1918-aisiais susikūrusi Vokietijos revoliucinė marksistinė organizacija, siekusi Rusijos bolševikų pavyzdžiu kurti Tarybų (rus. „sovietų“) valdžią Vokietijoje. Faktinė Vokietijos Komunistų Partijos (VKP) pirmtakė. – Red past.

Revoliucionieriai savo iniciatyva įsteigė Darbininkų ir jūreivių tarybą, kuri perėmė miesto valdymą. Tą naktį darbininkai ir jūreiviai su deglais praėjo siauromis gatvėmis dainuodami „Internacionalą“ ir nesutikdami jokio pasipriešinimo. O sekančią dieną valdžia jau buvo šios laivyno tvirtovės darbininkų rankose.

Lapkričio 4-ąją revoliucijos liepsnos plito toliau – raudonos vėliavos kilo virš oficialiųjų imperinės valdžios pastatų. Lapkričio 6-ąją jūreivių, kareivių ir darbininkų tarybos paėmė valdžią Hamburge, Brėmene ir Liubeke. 7-ąją ir 8-ąją dienomis jų pavyzdžių pasekė Drezdenas, Leipcigas, Chemnicas, Magdeburgas, Briunsvikas, Frankfurtas, Kiolnas, Štutgartas, Niurnbergas ir Miunchenas. Tačiau tik 9-ąją, oficialiąją revoliucijos dieną, tarybos buvo įsteigtos Berlyne – sostinėje – ne kur kitur, kaip Kariuomenės štabo patalpose!

SOVIETAI PLINTA

Mitingas Berlyne, 1918 m.
Mitingas Berlyne, 1918 m.

Lapkričio 7-ąją į nepaprastą sesiją susirinko „liberalioji“ princo fon Badeno vyriausybė, kuriai priklausę socialdemokratų ministrai vis labiau baisėjosi taip vadinamos „anarchijos“ išplitimu. „Mes padarėme viską, kad tik nuramintume mases“, – teigė VSDP (Vokietijos socialdemokratų partijos; SPD – Sozialdemokratische Partei Deutschlands)** lyderis Šeidemanas. Bet norint pažaboti revoliuciją reikėjo daug daugiau – ir šie lyderiai pasirodė esantys noriais ir klusniais to įrankiais.

** 1875-aisiais (iš eilės ankstesnių organizacijų susijungimo) įkurta kaip marksistinė partija, XIX-XX amžių sandūroje ėmė vis labiau gravituoti link vadinamojo „ekonomizmo“, „reformizmo“ (kapitalistinės santvarkos „gerinimo“, atsisakant socializmo) idėjų. Nepaisant to, dar iki 1914-ųjų su II-uoju socialistų Internacionalu įsipareigojo prieš imperialistinius karus (jei tik vyriausybės spręstų pradėti karus – socialistinės partijos organizuotų masinius streikus ir liaudies išstojimus), bet vos prasidėjus 1-am pasauliniam karui, pažadus išdavė. Nuo tol – eilinė buržuazinė partija. – Red. past.

Žlugus senajam valstybės aparatui, valdžia papuolė į ginkluotųjų darbininkų, jūreivių ir kareivių rankas. Kaip kad 1905-aisiais ir 1917-aisiais Rusijoje, liaudis steigė darbininkų tarybas, arba sovietus, darbininkų valdžios embrionus.

Tarybos, arba sovietai buvo pačia lanksčiausia, demokratiškiausia kada nors susikūrusi sistema. Jos būdavo renkamos ne teritorinių apygardų, bet gamyklų, ofisų, ūkių ir kt. darbo kolektyvų pagrindu.

Įvykiai vystėsi labai greitai ir susidarė „dvivaldystės“ (dvigubos valdžios) situacija.*** Nė ratas negalėjo apsisukti, niekas negalėjo įvykti darbininkams tam nepritarus. Revoliucija buvo lyg streikas, tik neregėto masiškumo.

*** Situacija, analogiška 1917-ųjų Rusijai po buržuazinės demokratinės Vasario revoliucijos, kur greta gyvavo dvi valdžios – Kerenskio buržuazinė Laikinoji vyriausybė ir darbininkų, valstiečių bei kareivių Tarybos. Ryšium su tuo, siekdami Rusijos revoliucijos peraugimo į socialistinę ir didindami savo įtaką Tarybose, V. Lenino vedami bolševikai iškėlė šūkį „Visą valdžią Taryboms!“ Panaši kova 1918-aisiais vyko ir Vokietijoje. – Red. past.

Berlyne kūrėsi nauji revoliuciniai komitetai. Buvo įsteigtas Vykdomasis Darbininkų ir kareivių tarybų komitetas, veikęs kaip nacionalinis centras po visą šalį susikūrusioms taryboms. Kadangi nebuvo jokio išrinkto parlamento ar susirinkimo ši įstaiga tapo aukščiausiuoju tuomečiu valdžios organu.

KAIZERIS PABĖGA

Amerikietiškas laikraštis
Amerikietiškas laikraštis "Niujork taims" praneša apie kaizerio pabėgimą

Senajai tvarkai atėjo galas. Visur nuleidinėjamas imperines vėliavas keitė raudonos. Hochencolernai lydėjo į krachą jau nuėjusius Romanovus.

Kaizeris Vilhelmas II, visos Vokietijos imperatorius buvo priverstas apleisti savo rūmus Potsdame ir kone visi jau šnekėjo apie jo atsistatydinimą. Tačiau Vilhelmas (jam nė nepranešus) savo įpėdiniu paskyrė princą Maksą fon Badeną.

Tada fon Badenas kreipėsi pas socialdemokratą Ebertą ir klausė: „Jei man pavyktų įtikinti kaizerį, kad šis atsistatydintų, ar jūs palaikytumėte mane kovoje prieš socialinę revoliuciją?“ Ebertas atsakė: „Jei kaizeris neatsistatydins, socialinė revolucija bus neišvengiama. O to aš tikrai nenoriu – nes jos [revoliucijos] nekenčiu lyg pikčiausios nuodėmės.“

Masinės ginkluotos demonstracijos Berlyne taip išgąsdino fon Badeną, kad jis nusprendė nedelsdamas pateikti savo atsistatydinimą kancleriui, perduodamas valdžios vadžias dešiniesiems socialdemokratams. Bet iki išeidamas, jis dar apgalvojo buvusius variantus:

„Revoliucija – ant pergalės slenksčio. Jos sutriuškinti mes negalime, bet galbūt sugebėtume ją užsmaugti... jei tik Ebertas būtų man pristatytas nuo gatvių lyg koksai liaudies lyderis, tai gautųsi respublika; o jei bus Lybknechtas – gausis bolševizmas.“

Valdžios vakuumą reikėjo užpildyti saugia pora „reformistinių“ rankelių. Tuo būdų į valdžią buvo įstatyti socialdemokratai.

Ebertas pradėjo formuoti naują vyriausybę. Jis buvo pakankamai įžvalgus ir todėl suprato, kad reikėjo kažkokios „kairiosios“ priedangos – todėl į savo vyriausybę pasikvietė tuometę Nepriklausomąją socialdemokratų partiją. Turėjo būti sudaryta vien socialistų vyriausybė tikintis, kad šitai nuslopintų revoliucijos bangą. Patsai pirmasis Eberto, kaip kanclerio, kreipimasis buvo reikalavimas rimties:

„Bendrapiliečiai! Meldžiu jūsų, palikite gatves. Tebūnie įstatymas ir tvarka!“

Tačiau masės gatvių nepaliko. Priešingai, gamyklose išplitus sukilti raginusioms proklamacijoms, darbininkai pradėjo žygiuoti Berlyno centro link.

REVOLIUCINĖ BANGA

K. Lybknechtas kalba Berlyne, 1918 m.
K. Lybknechtas kalba Berlyne, 1918 m.

Socialistų daugumos sudarytos vyriausybės vicekancleriu tapęs Šeidemanas išgirdo garsius šūksnius už Reichstago pastato: „Priešais save išvydau rusiškąją beprotybę, carinio teroro pakeitimą bolševikiniu. Ne! Vokietijoje to nebus!“ Jis iš balkono pareiškė, kad Ebertas sutiko tapti socialistinės vyriausybės kancleriu: „Tegyvuoja respublika!“, – pareiškė jis.

Tuomet Reichstago balkonan įlipo Karlas Lybknechtas ir perskaitė Spartakiečių sąjungos (pagrindinės to meto Vokietijos marksistinės organizacijos) proklamaciją, pasibaigusią kvietimu kurti socialistinę Vokietijos respubliką:

„Dabar turime sutelkti jėgas darbininkų ir kareivių vyriausybės, visam pasauly esantiems mūsų broliams vokiečiams vokiečiams skirtos naujos proletarinės valstybės, taikos, džiaugsmo ir laisvės valstybės kūrimui. Tiesiame rankas jiems ir kviečiame juos užbaigti pasaulinę revoliuciją. Visi, norintys išvysti laisvą Vokietijos socialistinę respubliką ir Vokietijos revoliuciją – pakelkite rankas!“

Susirinkusioje minioje išdygo revoliuciją palaikančiųjų rankų miškas. Netrukus ant imperatoriškojo stiebo pakilo raudona vėliava.

Ebertas pasipiktino išgirdęs Šeidemaną paskelbusį respubliką, – „Jūs neturite teisės skelbti respublikos!“, – sušuko jis.

Revoliucinė banga šlavė viską, kas testojo jos kelyje, o proletariatas ir toliau bruzdėjo. Berlyne atsivėrė kalėjimai, buvo išlaisvinti šimtai politinių kalinių, tame tarpe Leonas Joglichas, spartakiečių organizatorius.

Iš Brastos (dabarties Vroclavo) kalėjimo taip pat buvo paleista Roza Liuksemburg. Tądien Reichstago pastatas pasidavė neiššovus nė šūvio. Jei tik masės būtų panorėjusios, tuomet jos būtų galėjusios paimti valdžią taikiai, bet, deja, neturėjo reikiamos revoliucinės vadovybės.

DARBININKŲ VALDŽIA

Berlyno taryba, 1918 m.
Berlyno taryba, 1918 m.

Mases apėmęs revoliucinis užsidegimas augo nepaisant socialdemokratų lyderių kreipimųsi. Revoliucija jau buvo užkariavusi gatves, o darbininkai ir kareiviai jautė valdžios galimybę savo rankose.

Tačiau daugumoje atvejų revoliuciniai darbininkai leidosi vedami savo tradicinių partijų (socialdemokratų, nepriklausomosios socialdemokratų partijos ir t. t.) lyderių.

Lapkričio 10-ąją Berlyno darbininkų ir kareivių tarybos susirinkimas, kuriam dalyvavo per 3000 delegatų, pasiskelbė save revoliucinės liaudies atstovu. Dar daugiau, jis priėmė sprendimą paskirti Vykdomosios tarybos kontroliuojamą Liaudies komisarų tarybą.

Tačiau bėda buvo ta, kad praeitą dieną princas fon Badenas jau buvo paskelbęs Ebertą Reicho kancleriu. Be to, vyriausybinę daugumą sudarę socialistai atmetė bet kokius reikalavimus, kad jie būtų atskaitingi prieš Tarybos vykdomąjį komitetą.

O VSDP ir „Nepriklausomųjų socialdemokratų“ (Vokietijos nepriklausomųjų socialdemokratų partijos – VNSDP; USPD – Unabhängige Sozialdemokratische Partei Deutschlands)**** vadovai priėjo susitarimo įsteigti šešių narių vyriausybę, pasivadinusią „Liaudies atstovų taryba“. Tai buvo patvirtinta Berlyno kareivių ir darbininkų tarybos.

**** 1917-aisiais dalis socialdemokratų, nepritarusių 1914-ais karo pradžioje VSDP lyderių įvykdyta išdavyste, bet likusių partijoje po jos, atsiskyrė, sukurdami savą platformą, jungusią prieš Vokietijos dalyvavimą kare pasisakiusius socialdemokratus. Jų tarpe būta nuo taip vadinamų „centristų“ (K. Kautskio linijos) iki revoliucinio marksizmo šalininkų; dėl šio margumo VNSDP toliau skilo, kairiajam flangui 1920-aisiais prisijungus prie naujai besikūrusios Kompartijos. – Red. past. 

Darbininkų taryboms tai buvo „jų“ socialistinė vyriausybė, kurią jos pačios ir paskyrė. Bet vietoje to, kad būtų išvaliusi valstybinę tarnybą, vyriausybė nusprendė pasiremti diskredituotu princo Makso fon Badeno biurokratiniu aparatu.

Atsižvelgdama į revoliucijos jėgą, vyriausybė stengėsi balansuoti tarp šių konkuruojančių jėgų. Ji vienu metu ir rėmėsi senuoju valdančiosios klasės paliktu aparatu, ir turėjo atsižvelgti į Darbininkų tarybų faktorių. Tokia savotiška įvykių raida buvo tiesioginė šalyje susiklosčiusios „dvivaldystės“ pasekmė.

SOCIALDEMOKRATAI

Ebertas, 1918 m.
Ebertas, 1918 m.

Lapkričio 12-ąją naujoji vyriausybė paskelbė vokiečių tautai adresuotą proklamaciją, iškėlusią „tikslą įvykdyti socialistinę programą“.

Revoliucijos spaudžiami vokiškieji buržujai, nepaisant ankstesnio jų pasipriešinimo, neturėjo kitos išeities, kaip daryti kai kurių nuolaidų. Tarp jų buvo ir susirinkimų, saviraiškos laisvės suteikimas, cenzūros atšaukimas, politinių pažeidėjų amnestija, darbo apsaugos ir kt. įstatymų reformos. Svarbiausia – buvo nuspręsta nuo 1919-ųjų sausio 1-osios įvesti aštuonerių valandų darbo dieną.

Kol Eberto „socialistinės vienybės“ vyriausybė kalbėjo apie radikalias reformas – netgi žadėdama tam tikrų pramonės šakų suvisuomeninimą – jos tikslas buvo ne nuversti vokiškuosius žemvaldžius, ar kapitalizmą, bet tik imtis priemonių situacijai stabilizuoti.

Niekas nebūtų galėjęs paneigti, kad buvo pasiekti žymūs laimėjimai, bet militarizmas panaikintas nebuvo, o ir senasis režimas liko, kaip buvęs. Nepaisant to, Karlas Lybknechtas ir Roza Liuksemburg reikalavo revoliucijos užbaigimo sukuriant Vokietijos darbininkų respubliką – tačiau jie buvo mažumoje.

Dešinieji socialdemokratai vis labiau ir labiau reiškėsi kaip „įstatymo ir tvarkos“ ruporas, už kurio stojo kapitalistai su karo vadeivomis. Kad tai pasiektų, jie – nepaisydami liejamo kraujo – tapo reakcingiausiųjų visuomenės sluoksnių kolaborantais. Tačiau Ebertas puikiai žinojo, kad vyriausybė dar negalėjo iš karto pasinaudoti tomis jėgomis. Reikėjo palaukti.

Dauguma eilinių socialdemokratų partijos narių nepasitikėjo Generaliniu štabu ir palaikė liaudies kariuomenės idėją. Taip buvo ypač veikusiųjų kareivių tarybų atveju. Žinoma, generolams tai buvo nepriimtina.

Kai vėliau pripažino generolas Grioneris: „Mes sudarėme sąjungą prieš bolševizmą... Nebuvo jokios kitos partijos, kuri turėjo pakankamai įtakos masėms, kad būtų įgalinusi atstatyti vyriausybės valdžią kariuomenės pagalba.“

Už Eberto stovėjo „demokratų“ kaukę užsidėjusi senoji santvarka, o už jų („demokratų“) – stovėjo „Freikorps“ (ginkluotieji savanoriai) – reakcinės visuomenės atmatos.

Gruodžio 16-ąją Berlyne įvyko Darbininkų ir kareivių tarybų nacionalinis suvažiavimas. Tačiau jame lemiamai vyravo VSDP priklausę elementai. Po karštų ginčų, suvažiavimas tvirtai nusprendė sušaukti Nacionalinį susirinkimą. Tai buvo smūgis revoliucionieriams. Atrodė, lyg revoliucija slystų jiems iš tarp pirštų.

Spartakietis Paulius Friolichas sakė, kad – palyginus su Suvažiavimu – „visuomenės tikrovė už Suvažiavimo durų buvo visai kitokia“. Tai atspindėjo faktą, kad sostinė buvo politiškai pažangesnė už provincijas, tuo tarpu „raudonojo Berlyno“ jausmams atsvarą sudarė provincija, kur vyravo NVSDP. Atsispindėjo ir konservatyvesnių kareivių atstovų įtaka, lyginant su gamyklų atstovais.

Suvažiavime įvykusi masinė demonstracija, be kita ko, reikalavo demokratinio kariuomenės pertvarkymo. Todėl Suvažiavimas paskelbė kariuomenę demokratizuojančią deklaraciją, kurioje reikalauta: 1) reguliariosios kariuomenės panaikinimo, ją keičiant liaudies milicija; 2) panaikinti visus karinių laipsnių ženklus; 3) kad visi kariai galėtų rinktis karininkus su nedelsiamo atšaukimo teise ir, dar daugiau; 4) kad už ginkluotųjų pajėgų drausmę būtų atsakingos darbininkų tarybos.

Eberto vedami VSDP ministrai susidūrė su karininkų maištu. Kaip ir tikėtasi, socialdemokratai kapituliavo ir ėmėsi kurti dar glaudesnius ryšius su (buvusiuoju) kariuomenės Generaliniu štabu. Kad šiuos ryšius stiprintų, jie stačiai ignoruodavo Suvažiavimo reikalavimus bei sprendimus.

Po pirmojo Lapkričio revoliucijos pakilimo, Generalinis štabas kartu su Ebertu jau planavo, kaip okupuoti Berlyną su eile rinktinių „lojaliosios“ kariuomenės divizijų, kad įtvirtintų patikimą ir „tvirtą valdžią“.

NEPAVYKĘS PERVERSMAS

1918-ų gruodžio įvykiai Berlyne
1918-ų gruodžio įvykiai Berlyne

Įvykdyti karinį perversmą pamėginta gruodžio 6-ąją reakcingiems kariams išžygiavus į Kanceliariją paskelbti Eberto prezidentu.

Grionerio kariai – kontrrevoliucijos smogiamoji jėga – pradėjo atvykti sostinėn, kur juos pasveikino Ebertas. Jis tikėjosi tuo būdu atkursiąs tvarką. Bet per gan trumpą laiką ėmė skleistis kitokia įvykių eiga. Eiliniai kareiviai pradėjo brolautis su suradikalėjusiais Berlyno darbininkais. Kariai tapo visiškai nepatikimi, o tai sužlugdė bet kokias viltis įvesti atvirą diktatūrą.

Nepavykusio gruodžio 6-osios perversmo pasėkoje karinė vadovybė kartu su Kancleriu dar sykį nusprendė mėginti įsitvirtinti. Pretekstas šiam įsikišimui atėjo gruodžio 23-ią ir 24-ą dienomis, įvykus atviriems susidūrimams tarp reguliariosios kariuomenės karių ir maištavusių pasiskelbusios Liaudies laivyno divizijos jūreivių. Divizija buvo dislokuota imperatoriškuose rūmuose, Berlyno centre. Vyriausybė aiškiai laikė juos grėsme savo valdžiai. Išprovokuoti vyriausybės veiksmų, įpykę jūreiviai įsilaužė į Generalinio štabo patalpas, suimdami štabo viršininką Otą Velsą ir pareikalaudami jo pasirašyti dokumentą skelbiantį, kad jų divizija nebūsianti perdislokuota. Tačiau Velsas atsisakė ir tapo jūreivių įkaitu.

Reikalaudamas paleisti Velsą, Ebertas įsakė generolo Lekviso vadovaujamiems vyriausybiniams kariams įsikišti jėga. Tačiau daugelis kareivių atsisakė paklusti savo vadams ir chaotiškasis šturmas nepavyko.

KONTRREVOLIUCIJA

Pasipiktinimas šiuo išpuoliu turėjo rimtų politinių pasekmių. Protestuodami prieš šį „kraujo praliejimą“, 1918-ųjų gruodžio 29-ąją atsistatydino kairieji NVSDP ministrai. Tai reiškė gilią vyriausybės krizę. Tuo tarpu dešinieji socialdemokratai ėmėsi pilnos atsakomybės dėl kontrrevoliucijos tąsos.

Gruodžio gale pradėta prieš Spartakiečių sąjungą – žodžiu, prieš vokiečių bolševikus – nukreipta raganų medžioklė, kurią surengė monarchistų ir įvairaus plauko kontrrevoliucionierių (tame tarpe VSDP) sąjunga.

Tyčiomis kurstyta žudikiška atmosfera prieš revoliucinio judėjimo lyderiais laikytus Lybknechtą ir Liuksemburg. Tai buvo analogiška „Liepos dienoms“ Rusijoje.

K. Lybknechto, R. Liuksemburg portretai
K. Lybknechto, R. Liuksemburg portretai

Daugelis politiškai atsilikusių ar stačiai reakcingų sluoksnių buvo sąmoningai sukurstyti isterijon prieš spartakiečius, kurie buvo melagingai kaltinami šalies vedimu į chaosą.

Šitai – bendradarbiaujant VSDP vadovams – baigėsi tragišku Karlo Lybknechto ir Rozos Liuksemburg nužudymu 1919-ųjų sausio 15-ąją, atvėrusiu naują Vokietijos revoliucijos istorijos etapą.

Šaltinis: The German Revolution of 1918

Vertė: Kazys Stimburys