Rasa Balockaitė: "Seserys" (rež. Aleksejus Balabanovas) - Visada galvojau, apie ką iš tiesų yra šitas filmas

Autorius: Rasa Balockaitė Šaltinis: https://www.facebook.com/rasa.... 2019-01-01 22:33:46, skaitė 136, komentavo 0

Rasa Balockaitė:

Turiu tokią naujametinę tradiciją - kasmet, gruodžio 31d., žiūriu Sergejaus Bodrovo filmą "Seserys." Tas filmas taip stipriai jaudino, nežinojau kodėl, tiesiog, Arendt terminais kalbant, buvo kažkas unspeakable

Filmo siužetas toks - dvi seserys, trylikametė Svieta, nesantuokinė dukra, nežinanti, kas jos tėvas, ir šešiametė Dina, mylima iš Dagestano kilusio nusikalstamo pasaulio autoriteto Aliko dukra. Svieta lanko šaudymo būrelį, užaugusi svajoja tapti snaipere ir vykti kovoti prieš čečėnus. Dina lanko dailės bei muzikos būrelius, groja smuiku, mėgsta dažytis, piešti, šokti ir dainuoti. Svieta didžiąja laiko dalį praleidžia su senele, kuriai ir pačiai reikia pagalbos, o Dina gyvena su gražuole motina prabangiuose Aliko namuose.

Svieta patologiškai nekenčia patėvio, savo seserį vadina "banditskaja dočj", na, o Dina, sakykim, jau šį tą supranta. 

Taigi, abi seserys, aplinkybėms susikosčius, pačios vienos priverstos bastytis priemiestiniais traukiniais po Peterburgo apylinkes, nes dėl Aliko "reikalų", kiti kriminalinio pasaulio atstovai kėsinasi pagrobti jo mylimą dukrą Diną. Filme yra keletas jaudinančių epizodų.

Vienas iš jų, kai trylikametė Svieta, pačiupusi milicininko automobilyje paliktą ginklą, siekdama apginti save bei seserį, šaudo kriminalinio pasaulio atstovams į kojas. Jai, priešingai nei kitoms septyyntokėms, nerūpi klitorio paieškos (plačiau apie tai galite paskaityti čia https://goo.gl/9oN1Bi), jai trylika metų ir ji yra priversta gintis nuo banditų, nuo jas įduoti ketinančių milicininkų, nuo giminaičių, kurie nusiplauna rankas, nuo savo šeimos, kuri nesuteikė jai nei šilumos, nei saugumo, principe, yra priversta vienui viena gintis nuo pasaulio, ir dar ginti savo nekenčiamą seserį. Epizodą, kaip Svieta šaudo banditams į kojas, galite pasižiūrėti čia https://goo.gl/wfLSTc.

Kitas epizodas, kai filme pasirodo pats Sergejus Bodrovas, "gerojo herojaus" vaidmenyje, jis tiesiog pasako Svietai keletą gražių žodžių, paklausia, ar jos niekas neskriaužia ir įvertindamas jos šaudymo įgūdžius, pasako, kai paaugs, paims ją į asmens sargybinius. Jo žvilgnis tuo metu - ne plėšrūniškas ir manipuliatyvus savim patenkinto patino žvilgnis, bet iš tiesų atviras ir nuoširdus, Svieta žiūri į jį didžiulėmis nustebusiomis akimis, kaip žmogus, iš atsitiktinio turgaus šaudykloje sutikto praeivio pirmąkart gyvenime išgirdusi, kad ji kažkam vis tik rūpi, ir beveik negali tuo patikėti - čia pavyzdys, kiek nedaug reikia, ir kiek daug reiškia apleistumo būsenoje esančiam subjektui net atsitiktinis nesavanaudiškas padrąsinimas. 

Dar vienas epizodas yra tas, kai seserys, besislapstydamos priemiesčiuose ir traukiniuose, emociškai suartėja ir savaip pamilsta viena kitą. Dina klausia, "Svieta, o tai kaip mes gyvensime, kai sugrįšime?" Tai yra magiška akimirka, moment of irreversible change, kai grįžimas į status quo nebeįmanomas. Mituose, tai vadinama "stebuklu" - kai įvyksta magiška transformacija - atlyžta Mėlynbarzdžio širdis, kai pabaisa "atvirsta" ir tampa žmogumi. Mitų tyrėjai akcentuoja, kad stebuklui įvykti būtinos dvi sąlygos - mirtis ir meilė - tačiau tiek mirtis, tiek meilė, privalo būti tikra. Mirtis šiame plane nebūtinai fizine, tai gali būti tiesiog senosios tapatybės ir senų, sustabarėjusių nuostatų mirtis. Taigi, Dina, nors tik šešerių, intiityviai suvokia, jog kerai išsisklaidė, patologinės homeostazės būsena sugriauta, ir pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo, ir ji klausia, "kaip mes gyvensime, kai sugrįšime?"

Kitas ypatingas epizodas yra tas, kai seserys slepiasi apleistoje daržinėje, Svieta laiko rankose ginklą, realiai pasiruošusi žudyti jas persekiojančius kriminalinio pasaulio atstovus, tuo metu, atrodo, gali gali kone jausti, kaip ji kvėpuoja ir kaip jai daužosi širdis, adrenal flush, įtampa darosi nepakeliama, tada, atsidaro durys ir įeina Dinos tėvas, Alikas. Jis čiumpa Diną į glėbį ir išeina - nieko nesakydamas, tiesiog taip. Ginklas iškrenta Svietai iš rankų, ji sėdi vienui viena, neįstengdama net pajudėti, paskui, akyse pasirodo ašaros, o kūną pradeda krėsti drebulys. Tarpduryje pasirodo dėdė Kostia (ar Kolia) ir nieko nesakymas, žvilgs iu parodo, - eime. 

Filmas baigiasi scena Peterburgo daugiabučių kieme. Didelis Mercedes automobilis, Dina, Alikas ir mama išvyksta gyventi į Austriją, o Svieta lieka Peterburge, kuris pati rūpinsis savimi ir rūpinsis senele. Patėvis Svietai pasako trumpai, Sudie, mama formaliai kelioms sekundėms apkabina. Dina, išpuošta, su brangiu paltuku ir skrybėle, dar ne visai suprantanti, kas vyksta, iššoka iš automobilio. 

Abi seserys - gimę tai pačiai motinai, bet tapę skirtingų klasių, įsitikinimų, skirtingo statuso ir skirtingų likimų žmonėmis - kurį laiką žiūri viena į kitą. Dina klausia, Svieta, pasakyk, juk mes dar pasimatysime. Svieta susigraudina, ištiesia ranką, švelniai pataiso Dinai iš po skrybėlės išspūdusią plaukų sruogą ir atsako, Manau, kad taip.

Visada galvojau, apie ką iš tiesų yra šitas filmas. Apie posovietinį laikotarpį, apie kriminalinį pasaulį, apie klasinius skirtumus ir lyčių vaidmenis, apie apleistumo būseną. Filmas remiasi tuo, kuo ir daugybė kitų rusiškų filmų - idėja, kad anapus visų klasinių ir ideologinių skirtumų, anapus galios troškimo ir asmeninių ambicijų, anapus statuso, kilmės ir religinių įsitikinimų, - kad egzistuoja aukščiau visko esantis žmogiškumas. Tai kas rusiškame šansone ir gulago literatūroje vadinasi "ostatsia čelovekom" - išlikti žmogumi, nepaisant nieko. 

Linkiu, kad jums, kai reikės, kažkas tiesiog ištiestų ranką, nepaisant visų ideologinių, politinių, pasaulėžiūros, kilmės ar statuso skirtumų, skirtingos patirties, skirtingų pomėgių ir skirtingų įsitikinimų. 

Laimingų Naujų.