Su V. Putinu pakalbėta. O kas toliau?

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/2019... 2019-01-02 14:00:19, skaitė 161, komentavo 3

Su V. Putinu pakalbėta. O kas toliau?

Istorijon nuėję 2018-ieji dar spėjo nusidažyt sensacija – gruodį europarlamentaras, prezidentas Rolandas PAKSAS su taikos misija vyko į Maskvą. Jos atgarsiai, kaip ir derėjo laukti, buvo su sistemine priegaide: „kas prašė, kas įgaliojo, kam atstovavo“?.. Bet štai jums uždavinys, kurį sprendžiau pati, skubėdama naujametinio interviu: kam iš tikrųjų atstovavo prezidentė D.Grybauskaitė, palaiminusi Globalios migracijos paktą, jeigu didžioji visuomenės dalis yra prieš perėjūnus, norinčius gyventi kitų sąskaita, ir kam atstovavo prezidentas Paksas, jeigu beveik visa tauta nenori karo…

– Baigėsi 2018-ieji. Kurlink pasistūmėjo Lietuva per praėjusius metus: arčiau Amerikos, Europos, santarvės ar pilnesnio šaldytuvo?..

– Jei atsakyčiau vienu žodžiu, – išsiskirstymo link. Didesnio chaoso, sakyčiau, didesnio atitolimo nuo valstybinių reikalų, didesnio valdžios nesusišnekėjimo, didesnio žmogaus nusivylimo link. Manęs vis neapleidžia jausmas, kad reakcingų Vašingtono sluoksnių, arba reakcingų Vašingtono vanagų, interesų aptarnavimo forpostas šitame žemės gabalėlyje yra kaip pilotinis projektas: jeigu Lietuva pasakys šitaip, kaip reaguos kaimynė Rusija, o jeigu Lietuva pasielgs šitaip, kaip kaimynė reaguos, – ar galima toliau eiti, ar negalima. Praėjusį rudenį popiežius Pranciškus Lietuvoje tarė labai reikšmingus žodžius, kad Lietuva (kiek juos perfrazavus) turėtų būti tiltas tarp Rytų ir Vakarų… Kaip gražiai tą vakarą ir kelias dienas iki jo išvykimo visi citavo jo žodžius ir kaip staiga juos visi pamiršo.

– Turbūt dėl to, kad tai nereali svajonė.

– Man patinka Martinas Liuteris Kingas, kuris sako: „Aš turiu svajonę“, dėl kurios verta gyventi… Tik ji turi būti ilgesnė už gyvenimą. Dėl tokios svajonės būtų galima ir numirti. Pastaruoju metu turbūt ne tik aš, bet ir jūs, matyt, nebegirdite nieko daugiau kaip tik apie Lietuvai iškilusias grėsmes, dėl kurių tik statome karinius miestelius, perkame raketas, kamufliažinėmis uniformomis lendame į tankus, – ginkluojamės, ginkluojamės, ginkluojamės, didiname biudžeto asignavimus kariniams reikalams, net nepagalvodami, kas bus rytoj. Stefanas Cveigas (Zweig) knygoje „Vakarykštis pasaulis (europiečio prisiminimai)“ rašo apie karinę psichozę, kilusią prieš Pirmąjį pasaulinį karą: nuo ryto iki vakaro nesibaigiančios kalbos apie karą, skatinusios šovinistines bei dirbtinio patriotizmo nuotaikas, reklamavusios ir karo žygius, jų didvyrius, vertus ordinų, ir karo medicinos pasiekimus, jei, neduokdie, sprogmuo kažkam nutrauktų koją mūšyje… Štai po tokios psichozinės dienos, rašė Cveigas, parėjus namo norisi nusipjauti koją, kad ją pakeistum gerai išreklamuotu protezu…

– Ar jūsų vizitas į Maskvą, į pačią nuolat eskaluojamo priešo irštvą, neprilygsta, anot Cveigo, norui „nusipjauti koją“?

– Grįžęs iš Maskvos žurnalistams minėjau 95 tūkst. nutrauktų kojų ir rankų atvejų Sirijos kare. Aš jau nekalbu apie 600 tūkst. žuvusių ir 200 tūkst. dingusių be žinios šiame XXI amžiaus pragare. Aš jau nekalbu apie tai, kad praktiškai visi jos gyventojai tapo pabėgėliais (du su puse milijono prarastų būstų). Atsakydamas vienai žurnalistei paklausiau, ar ji norinti, kad toks pats scenarijus pasikartotų Lietuvoje, jeigu būtų išprovokuotas Rusijos ir JAV karas? Žmonės juk supranta, kad jeigu kiltų karas, jie ir jų vaikai taptų patrankų mėsa, jų namai būtų nušluoti nuo žemės, o tie, kurie šiandien narsiai demonstruoja kovingą retoriką kaimynų atžvilgiu, bematant dingtų į amerikas, australijas arba sulįstų į bunkerius…

– Jei neklystu, buvo oficialus Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko Viačeslavo Volodino kvietimas europarlamentarui R.Paksui. Bet prezidentas Paksas ten, regis, nuvyko su šimtmečio idėja Lietuvai. Dėl to ir kilo klausimas, kam jis atstovauja?

– Klausykit, jeigu užsienio reikalų ministro Linkevičiaus ar kokio kito politinio isteblišmento iniciatyva yra kariauti, aš tikrai jiems neatstovauju, aš važiavau su kitokia pozicija, būdamas įsitikinęs, kad ir vienas žmogus, turintis gyvenimo vertą idėją ar svajonę, gali daug ką padaryti. Man nesuprantama, kaip gali būti: Europos Parlamento narys sakosi kalbėjęs su Rusijos Valstybės Dūmos pirmininku, su Rusijos Federacijos Tarybos pirmininke, su vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovu Vladimiru Putinu ir nei užsienio reikalų ministras, nei prezidentė nepaklausia: apie ką jie ten šnekėjosi? Ne, buvo pasakyta, mano poelgis neva skaldo Europos Sąjungos vienybę. Na, jeigu jau vienybė tokia silpna, kad susitikimas su trimis vadovais, siekiant demilitarizuoti šitą regioną, gali ją suskaldyti, tai ko jinai verta.

– Paaiškinkite plačiau savo idėją.

– Taip geografiškai susiklostė, kad jeigu neišsivaikščiosime visiškai, gyvensime čia, žemės lopinėlyje prie Baltijos, ir Kaliningradas nuo mūsų niekur nepabėgs, bet kai dabar pasižiūri į tas vietas, kur yra sukauptos ir tebekaupiamos raketos, tankai, lėktuvai, laivai ir pan., suvoki, kad greitai nebus vietos, kur galėtum normaliai pasivaikščioti. Mano idėja buvo pasiūlyti, kad šitoje kaimynystėje galėtume gyventi visiškai kitaip, ne ginkluojantis viena prieš kitą, ne gąsdinant vienai kitą, o nusiginkluojant. Net šaltojo karo metais nenutrūkdavo didžiųjų valstybių santykiai ir iniciatyvos dėl ginkluotės sumažinimo, o pastaruosius du dešimtmečius aš nieko panašaus nebegirdžiu. Kalbėdamas su Rusijos Valstybės Dūmos pirmininku aš ir pasiūliau tą idėją: susėskim prie vieno stalo ir pabandykim pakalbėt, gal čia, šitame žemės lopinėlyje, diplomatinėmis politinėmis priemonėmis galima užtikrinti jo saugumą. Matyt, toji tema V.Volodinui pasirodė įdomi, nes baigiantis pokalbiui sužinojau, kad netrukus susitiksiu su Valentina Matvijenko, o susitikęs su ja buvau informuotas, kad kitą dieną mane kviečia ir V.Putinas.

– Kiek laiko truko jūsų pokalbis su V.Putinu?

– Mes kalbėjome apie pusę valandos, – turint omenyje, kad buvau vienas, be delegacijos, sakyčiau, nemažai. Putinui patiko mano idėja, sako, pabandykim. Spėjome paliesti ir kitų temų, be to, net nežinojau, kad V.Putinas kadaise buvo tapęs Lietuvos „Žalgirio“ draugijos dziudo čempionu…

– Ką galvojate girdėdami prieštaringas šio vizito interpretacijas?

– Iš savo patirties žinau, kad susiklosčius situacijai, kai argumentai vieno ar kito pasirinkimo atžvilgiu apylygiai, reikia elgtis taip, kaip, atrodo, yra teisinga. Man atrodo, kad pasielgiau teisingai. Mano vizitas sustiprino per ilgus metus susiformavusį pojūtį, kad su Rusija išmintinga ir naudinga šnekėtis; pažinau rusus, kai dar skraidžiau Sovietų Sąjungos rinktinėje, kai bendravau su jais būdamas meras, kai buvau prezidentas…

– … ir kai per juos netekote posto…

– Sakykim. Ne taip svarbu, bet turiu teisę galvoti, kad pažįstu rusų tautą. Antra, aš suprantu, kad tai yra ilgas kelias, suprantu, kad – sudėtingas kelias, kad jis iš daug ko susideda, bet įsivaizduoju, kad mano vizitas išmušė, išmuša arba išmuš stulpą, kuriuo remiasi reakcinių karo vanagų kampanijos propaganda (Putinas sakė, kad Rusijoje irgi yra tokių, kurie nori kariauti, kurie nori pateisinti antpečius) ir išklibino nuostatą, kad su Rusija neįmanoma šnekėtis, – du pagrindinius stulpus, ant kurių statoma priešprieša ir karo psichozės kurstymas. Aš puikiai suprantu, kad, sakykime, apsimoka šaukti, kad mus puola, ir traukti iš valstybės biudžeto pinigus ginkluotei…

– Grįžkime prie šios dienos momento: jei valstybei 2018-ieji buvo išskirtiniai, kokie jie buvo jums?

– Be abejo, valstybės mastu metai buvo išskirtiniai, kad ir kokią datą laikytumei Lietuvos arba Nepriklausomybės pradžia. Yra žmonių, kurie mato Lietuvą nuo karaliaus Mindaugo arba nuo jos vardo paminėjimo analuose, tačiau yra ir tokių, kuriems Nepriklausomybė prasideda nuo jų pačių užimamo posto. Tokiems tinka monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pastebėjimas, kad Lietuva buvo ir vakar… O jeigu kalbėčiau apie šeimą, džiaugiuosi, kad visi sveiki, vaikams sekasi, kad galbūt dėl buvusių išbandymų kaskart juntu daugiau tarpusavio supratimo ir palaikymo. Džiaugiuosi, kad praėjusį sezoną teko daug skraidyti ir vasarą nebuvo savaitgalio be mūsų, lakūnų, ketvertuko aviacinių pasirodymų; jie patinka ir žmonėms, ir mums, porą rekordų esame pasiekę per šį sezoną.

– Išbandymus paminėjote būtuoju laiku, – norite pasakyti, kad jie baigėsi?

– Jeigu taip būtumėt paklaususi prieš vizitą į Rusiją, būčiau sakęs, kad patys didžiausi – jau praeityje. Tačiau, sėdėdamas didžiuliame V.Putino kabinete, žinojau ne tik, prieš ką sėdžiu, bet neturėjau iliuzijų ir dėl to, kaip būsiu sutiktas Lietuvoje. Matyt, išbandymai dar neis žemėjančia kreive…

– Negi niekada nekyla ūpas sėsti į lėktuvą, kurį taip meistriškai pilotuojate, ir nusikelti kur į tolimą kraštą ar kokią salą, kvėpuoti piktumais neužnuodytu oru, grožėtis kaip saulė teka, kaip leidžiasi, kaip vidunakčio dangum nuplaukia mėnuo?..

– Daug kartų… Bet, matyt, likimas, kaip ta upė, teka: tu gali bandyti prisiirti arčiau kranto bent šiek tiek, bet prieš srovę nepaplauksi. Žinoma, norėtųsi saugesnio, ramesnio kranto, kuriame stovi mano lėktuvas, kuriame gimsta geros emocijos, bet, matyt, neišvengiama toji tėkmė. Kaip mano mėgstamas Grigorijus Lepsas dainuoja: tu man pasakyk, kas pirmas sustoja, kai esi nešamas srovės…

– Ar bent kiek ramina žinojimas, kad lig šiol dalis politikų tebebijo jūsų?

– Dėl tariamos satisfakcijos, kad tavęs bijo, pacituosiu vieno kino grando žodžius: man visiškai nesvarbu, ką apie mane galvoja žmonės, kurie manęs nepažįsta, bet man būtų labai skaudu, jeigu tie žmonės, kurie mane gerai pažįsta, apie mane imtų galvoti, kaip rėkia antraštės ir rašo laikraščiai. Tie žmonės, kurie arti manęs, šeima, draugai ir bendražygiai, visada supranta, ką darau ir kodėl darau, tie, kurie nepažįsta, gal po šešerių, gal po dešimties metų supras. Tikiuosi.

Rolandas Paksas