Kenksmingi patarimai. Ką daryti, kad vaikas niekada nesuaugtų

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kenksmi... 2019-01-05 12:53:47, skaitė 83, komentavo 1

Kenksmingi patarimai. Ką daryti, kad vaikas niekada nesuaugtų

Laikykite vaiką savo šeimyninių santykių gelbėtoju: „Mes visą laiką pykomės, skyrėmės, taikėmės ir nusprendėme, kad reikia vaiko, jis mus suvienys“.

Apverskite aukštyn kojomis šeimos hierarchiją. Pamirškite vaiko auklėjimo tikslus. Vietoje tikslo „išauklėti vaiką taip, kad jis galėtų gyventi savarankiškai“, išsikelkite tikslą „duoti vaikui viską“. Tikslas, žinoma, nelogiškas ir fantastinis, tačiau jums teks prie jo priprasti. Svarbiausiu šeimos nariu turi tapti vaikas. Tėvai – viso labo priemonė jo norams įgyvendinti: „Kaip manai sūneli, galbūt mums reikia pagimdyti dar vieną vaikutį?“

Supainiokite vaiko ir savo vyro vaidmenis – tapkite vaikui „pačiu artimiausiu žmogumi“. Tai leis išstumti vyrą į šeimos periferiją – jis pasijaus atstumtas, pyks ant vaiko, o jūs vaiką ginsite, dangstysite jo išdaigas, „saugosite mažylį nuo pikto dėdės“. Svarbiausia nepasiduoti netgi tada, kai vaikas ims jus pačią mušti.

Ypatingai tokia situacija lengvai klojasi, jeigu:

  • Esate susituokusi antrą kartą;
  • Jeigu vaikas vaikystėje smarkiai sirgo arba yra jauniausias šeimoje.

Kaltės jausmas leis labai lengvai save apgauti: „juk tai ne jo tėvas“, „jis pats supras“ ir t.t. Stenkitės netgi negalvoti kitaip, nes galite lengvai suprasti, jog sutuoktinis pagal savo funkcijas yra būtent Tėvas, kadangi „mamos draugas“ – tai ne šeimos vaidmuo.

Pažeidinėkite asmens erdvę, sulaužykite motyvacijos sistemą. Bauginkite siaubingomis bausmėmis, tačiau niekada nebauskite. Elkitės taip, tartum visi vaiko pasiekimai būtų reikalingi būtent jums ir dėl visų jo klaidų kalta esate tik jūs pati. Nepripažinkite vaiko teisės klysti.

Formuokite paradoksalias šeimos taisykles: „Aš tavo labui viską darau (pateikiamas ilgas sąrašas), o tu nesugebi viso labo gerai su manimi elgtis!“ Ir jokiu būdu nepaaiškinkite vaikui, ko konkrečiai norite, ir ko konkrečiai iš jo reikalaujate. Manipuliuokite.

Išmokykite vaiką ir kitus šeimos narius žaidimo Auka-Gelbėtojas-Persekiotojas. Tai labai paprasta: niekada neįspėkite, kad sociume egzistuoja elgesio taisyklės (mokykla, parduotuvė, autobusas, kita šeima ir t,t,), kurių reikia laikytis. Vaikas pradės jas pažeidinėti, žmonės svaidys jam piktas pastabas ir priekaištus, o jūs jį gelbėsite.

Niekada neleiskite patirti diskomforto. Pamiršo sąsiuvinį ar vadovėlį – lėkite paknopstomis į mokyklą, nuneškite, ką pamiršo. Nuskriaudė klasės draugą – neleiskite atsiprašyti…

Parinkite jam ateitį: gyvenimo tikslus, universitetą, darbą, žmoną/vyrą ir t.t.

Pataikaukite vaiko infantilumui: jokiu būdu nekeiskite taisyklių, neperskirstykite atsakomybės. Gyvenkite taip, tarsi jam vis dar 3-5 metukai ir tuo metu jis jau kaip ir suaugęs. Vaikas neturi turėti pareigų šeimai. Jis negali nieko privalėti. Jam viskas galima. Svarbu skatinti visaleidžiamumą, naiviai manant, jog tai suaugusio žmogaus savybė.

Būkite ir toliau „geriausia jo draugė“. Dabar jis jau priešinsis: nekalbės, atsikalbinės – nekreipkite dėmesio. Tegu jam susidaro įspūdis, kad be jo negalite gyventi. Susirkite, galų gale, paaiškinusi, jog kaltas jo abejingumas.

Jokiu būdu nekalbėkite su vaiku apie tai, kad jis nuo pilnametystės pradės gyventi pats – šitaip jame gali pabusti motyvacija. Išmokite bijoti šito pati. Praneškite jam žodžiais ir darbais, kad visada būsite šalia. Viską už jį spręskite: padenkite jo skolas, apmokėkite jo užsidirbtas baudas, gelbėkite nuo teismo, surenkite jam jo vestuves. Niekada nepasiduokite, nepripažinkite savo bejėgiškumo, iš visų jėgų apsimeskite visagale.

Gyvenimą labai palengvins kokia nors priklausomybė – galėsite lengviau atsikvėpti. Priklausomybė – rimtas dalykas, nuo jos vaikas taip lengvai neišsivaduos. Svarbu ir toliau apsimesti, kad tai irgi jūsų reikalas: mokėti už gydymą, kontroliuoti būseną, ieškoti darbo, padengti skolas ir t.t.

Jeigu laikysitės šios instrukcijos, galime garantuoti, kad užauginsite išties priklausomą asmenybę, nepajėgią gyventi savarankiškai.

Šaltinis