Algimantas Lebionka. Kaip prancūzų tauta neteko Prancūzijos

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-01-14 16:38:44, skaitė 148, komentavo 4

Algimantas Lebionka. Kaip prancūzų tauta neteko Prancūzijos

Praėjęs šeštadienis buvo jau devintas „geltonųjų liemenių“ protestų šeštadienis. Į gatves išėjo 84000 žmonių. Tiek jų buvo pagal policijos skaičiavimus, reiškia, kad šį skaičių reikia dauginti iš dviejų. Nuo praėjusio karto jų skaičius išaugo trečdaliu. Priežastis – prezidentas Makronas prancūzus įžeidė, pasakė, kad jie yra tinginiai, o gyvena blogai ne todėl, kad Makrono šeimininkai Rotšildai ir kiti pinigų maišai juos apiplėšinėja, bet todėl, kad jie yra tinginiai.

Emanuelis Makronas į valdžią atėjo iš Rotšildų banko Goldman Sachs ir vykdo savo šeimininkų programą, aptarnauja jų, o ne prancūzų tautos interesus, kuriai, beje, nuostabiame pinigų šeimininkų pasaulyje nėra vietos. Prancūzų tautai šiame konclageryje numatyta išnykti. O jie to nenori. Visi apžvalgininkai pastebi, kad „geltonųjų liemenių“ judėjime dalyvauja tikroji prancūzų tauta, balti europiečiai, tarp jų beveik nematyti taip stropiai į Prancūziją Makrono importuojamų juodaodžių ir arabų.

Sakoma, kad elitas gyvena „paralelinėje realybėje“. Kodėl yra taip Prancūzijoje, antroje ES ekonomikoje, seniausioje ES demokratijoje? Kodėl čia valdžioje nuolatos tiek daug ne prancūzų tautybės piliečių? Gal čia ir yra „elito“ ir tautos nesusikalbėjimo priežastis?
 

Kaip prancūzų tauta neteko Prancūzijos

Daugybę atsakymų į šiuos klausimus galima surasti dar 1886 metais pasirodžiusioje prancūzų autoriaus Edouard Drumont knygoje „La France Juive“ (Žydų Prancūzija), kurioje, pasiremiant gausia faktine medžiaga, pasakojama, kaip Prancūzijos valstybė dar 19 amžiuje pateko į žydų kapitalo rankas.

21 amžiuje ir Lietuva atidavė žydų kapitalui savo bankų sistemą, ženklią dalį MIP, atiduoda žemę ir miškus, o tai reiškia viena – Lietuvos valstybė ilgainiui bus sunakinta. Matome pirmuosius to signalus: tautinių simbolių, patriotų, partizanų niekinimą, naikinimą lietuviškos šeimos ir mokyklos.

Greitai mes turėsime ir savo Makroną, Švedijos žydų Valenbergų bankų ilgametį darbuotoją Gitaną Nausėdą. Tai bus mūsų valstybės finišas.

Aš pamėginsiu kai ką išversti iš Edouard Drumont knygos „La France Juive“ (Žydų Prancūzija), kad išsiaiškinti mechanizmą, kaip dar 19 amžiuje žydų kapitalas sunaikino prancūzų tautos Prancūziją. Gal šis kūrinys nors kiek padės susivokti paklydusiems neužmirštuolių laukuose.

Knyga I. Žydų Prancūzija. Šiuolaikinės istorijos apybraiža

Šios apybraižos pradžioje mes turime pasistengti išstudijuoti tą ypatingą būtybę, tokią gyvybingą, tokią skirtingą nuo kitų būtybių — žydą. Iš pirmo žvilgsnio užduotis atrodo lengva. Nei vienas tipas neišsiskiria tokiais ryškiais bruožais, nei vienas neišsaugojo tokiu laipsniu pirmykštės išvaizdos. Iš esmės, gerai suprasti ir vaizduoti žydą trukdo mūsų šališkos idėjos, mūsų požiūrio taškas, kuris visiškai neatitinka jo požiūrio taško.

„Žydas bailys“, — sako bendra nuomonė. 18 amžių persekiojimas, iškęstas su neįsivaizduojamu tvirtumu, liudija, kad jei pas žydą nėra drąsos, tačiau jis turi kitą vyriškumo rūšį – atkaklumą.

Kada mes matome, kai žmonės turtingi su garsia pavarde tarnauja vyriausybei, kuri įžeidinėja visus jų įsitikinimus, ar galime mes rimtai skaityti bailiais žmones, pakėlusius visas įmanomas kančias vardan to, kad tik neišsižadėti savo tikėjimo?

„Žydai garbina auksą“. Tai konstatavimas akivaizdaus fakto, ne daugiau, kaip frazė lūpose daugumos tų, kurią jie sako.

Štai, pavyzdžiui, didikai, kilmingos moterys, įprastinės lankytojos šv. Klotildos ir šv. Tomo Akviniečio bažnyčių ir jų vyksta pareikšti savo pagarbą kažkokiam Rotšildui, neapkenčiančiam Kristaus, kuriam jos meldžiasi.

Kas jas verčia ten eiti? Galbūt malonus šeimininkas išsiskiriantis ypatingu protu? Galbūt jis neprilygstamas pokalbių dalyvis ar Prancūzijai suteikė kokias nors paslaugas?

Visai ne. Tai užsienietis, iš Vokietijos, nekalbus, užsispyręs, kartais verčiantis savo svečius-aristokratus išklausyti grubumus už tai, kad jis jiems rodo vaišingumą iš noro pasipuikuoti.

Kas skatina aristokratijos atstovus eiti po šiuo stogu? Pagarba pinigams. Jie ten eina, kad nusilenkti aukso veršiui. Kada Omalijos hercogas nusižeminęs ateina pareikšti savo pagarbą Rotšildui, kuris jį vadina senu unteriu, tarp kitko, kai jam labiau dera sėdėti namie ir skaityti savo šlovingos giminės istoriją, - paveldėtojas Kondė tuo pačiu pripažįsta, kad didelio skaičiaus pinigų įgijimas abejotinomis spekuliacijomis tolygu pergalei prie Rokrua: juk lanko tik sau lygius, o jis būna pas šituos žmones.

Iš esmės visi šie ponai, vaidinantys, kad niekina pinigus, būna labai patenkinti, kada tie, kurie juos sukaupė, leidžia ir jiems naudotis savo turtu. Po savo nuopuolio jie pirmieji ir juokiasi iš savęs.

„Norite žinoti, kas yra kraujo balsas? – paklausė pas savo draugus prancūzų hercogas, nepaisant į savo motinos ašaras, susituokęs su Frankfurto Rotšild; žiūrėkite“... Jis kviečia savo maža sūnų, išima iš kišenės auksinį ir rodo jam: vaiko akys suspindi... – Matote, tęsia hercogas, semitų instinktas iš karto pasireiškia...

Palikime nuošalyje šiuos bendrus klausimus; išnagrinėkime kruopščiai ir rimčiau pagrindinius bruožus, skiriančius žydą nuo kitų žmonių, ir pradėkime mūsų darbą etnografiniu, fiziologiniu ir psichologiniu palyginimu semito ir arijaus, šių dviejų skirtingų rasių požymių, nesutaikomai priešiškų viena kitai, kurių antagonizmas pripildė pasaulį praeityje ir dar ilgai drums jo ramybę ateityje.

Arijų vardas kilęs iš sanskrito žodžio kilnus, žymus, geraširdis, kaip žinoma, žymi valdančią baltosios rasės šeimą, indoeuropiečių šeimą, kurios lopšys buvo Irano plynaukštė.

Arijų rasė tapo dominuojančia pasaulyje, dėka nuoseklaus persikėlimo. Arippelaskai (graikai ir romėnai) apsistojo tie Gelesponto ir Viduržemio jūros krantais, tuo metu kai Keltai, ario-slavai ir ario-germanai vyko į vakarus, aplenkę Kaspijos jūrą ir perėję Dunojų.

Neįmanoma, sako Litre, abejoti romėnų arijų kilme; pats tikriausias to požymis – lotynų kalba, kuria jie kalbėjo. Šiuolaikinis mokslas pripažino, ne be nuostabos, bet ir su pilnu patikimumu, lotynų giminystę su graikų, jų abiejų su persų ir sanskrito ir apjungė juos į vieną grupę.

Visos europinės nacijos surištos pačiai tampriausiais ryšiais su arijų rase, kuri pagimdė visas didžiąsias civilizacijas.

Semitai, skylantys į įvairias šeimas, aramėjų, žydų, arabų, matomai, iš pradžių išėjo iš Mesopotamijos lygumų.

Žinoma Tiras, Sidonas, Kartagena pasiekė savo laiku aukšto prekybinio klestėjimo; vėliau arabų imperija suspindo trumpalaikiu spindesiu, bet šiose greiti praeinančiose struktūrose nėra nieko bendro su tvirtomis Graikijos ir Romos civilizacijomis, su nuostabia viduramžių krikščionių bendruomene.

Viena tik arijų arba indoeuropiečių rasė geba pažinti tiesą, laisvės jausmą, gėrio supratimą.

(bus tęsinys)