Nejau pamiršote?.. Prieš 10 metų (2009 m. sausio 16 d.) buržujų valdžia šaudė darbo žmones!

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2019-01-16 23:04:57, skaitė 111, komentavo 4

Nejau pamiršote?.. Prieš 10 metų (2009 m. sausio 16 d.) buržujų valdžia šaudė darbo žmones!

Atsidarai „Delfį“, „15 min“, „Dieną“ ar kurį kt. sisteminės žiniasklaidos portalą – ir natūraliai kyla toks klausimas. Vienur tradiciškai keikiamas Putinas, kitur – apraudama Medicinos banko savininko mirtis. Bet, kad suėjo lygiai 10-is metų, kaip „naktinę reformą“ prastūmusi A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą jėga išvaikyti ir guminėmis kulkomis sušaudyti 2009-ųjų sausio 16-ąją vykusią darbo žmonių demonstraciją – nei vieno žodelio

Tačiau nereikia tuo stebėtis. Taip jau ne pirmi metai. O kad suėjo apvalios Sausio 16-osios įvykių metinės – nieko nekeičia. Nes tai tiesiog tokia data, kurios neva „laisvos“, „nepriklausomos“ (nuo Tarybų Sąjungos... – o nuo kapitalo – visiškai priklausomos...) Lietuvos elitas, kaip ir žiniasklaida, prisiminti nenori. Dar daugiau, valdančioji klasė nori, kad šioji data išnyktų iš istorinės atminties.

Jei jau esame marksistai, to priežastis ne taip sunkiai suprasime: 2008-ųjų gale prasidėjo pasaulinė kapitalizmo krizė, kuriai stabilizuoti buvo imamasi taip vadinamos „taupymo politikos“. Aišku, ne kokių turčių, „verslynikų“ ir kt. visuomenės grietinėlės atstovų, bet liaudies sluoksnių, žodžiu – „runkelių“ (landsbergiškai sakant...) sąskaita. Mūsuose tai pasireiškė aukščiau minėtąja konservatorių vyriausybės reforma, į kurią paprasti žmonės reagavo teisėtu pasipiktinimu.

Ryškiausiai jam buvo lemta išsilieti 2009-ųjų sausio 16-ąją dieną, kai priešais Seimą susirinkusi daugiatūkstantinė minia ėmė reikalauti pagrindinių to meto politikierių (tiek Kubiliaus, tiek buvusios „klounų partijos“ veido – A. Valinsko) tiesioginio gyvo pasiaiškinimo.

Tačiau „gražuoliai“ ne tik nesiteikė pasirodyti, bet į šauksmus gan greitai buvo atsakyta ašarinėmis dujomis, paskui – guminėmis kulkomis, „bananais“ ir masiniais areštais (suimti 151-as mitinguotojas, iš jų 27-iems pareikšti kaltinimai „riaušių organizavimu“), kuriuos sekė itin arši šmeižto kampanija per buržuazinės žiniasklaidos kanalus – esą mitingo dalyvių būta „budulių“, „bomžų“, „lūzerių“ ir, kad apskritai dalyvauti radikaliame proteste – „ne lygis“. Aišku, nepraleista proga užsiminti ir apie „Rusijos ranką“ – nors ir ne tokiu lygiu, kaip tai daroma dabar (nuo 2014-ųjų Ukrainos įvykių).

Represijų taktika daugmaž pasiteisino. Praėjus keliems metams tuometės krizės pakurstyti protestai ėmė slūgti, o jau kokiais 2012-ais vargu ar būtum pagalvojęs, kad kas panašaus pas mus vyko. Dar daugiau – žymioji dalis 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių dalyvių, kurių priešaky ėjo būtent tuometis jaunimas – nematydami perspektyvų oresniam pragyvenimui ar juolab pokyčiams Lietuvoje, tiesiog emigravo, tuo būdu objektyviai atlikdami stabilizuojančio „apsauginio vožtuvo“ vaidmenį. Apskritai imant, šį pirminį (2009-ųjų pradžios) pakilimą sekęs atoslūgis, sutapęs su D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžia, faktiškai buvo Lietuvos visuomenės „apačių“, žodžiu liaudies masių saviveikliškumo, politinio aktyvumo nuosmukio, jei ne stačiai tam tikro letargiškumo laikotarpiu.

Tam tikrų išimčių, atrodo, būta pastaruosius 2-ejus metus, bet ne be tam tikrų ironiškų likimo grimasų. Pvz., praeitą (2018-ųjų) rudenį prasidėjęs mokytojų streikas labai greitai sulaukė į valdžią grįžti ištroškusių konservatorių (kaip ir jų tapkės – Tapkino...) palaikymo. Kol prieš 10-metį tie patys veidai (Kubilius ir Ko) sankcionavo represinius veiksmus prieš ne mažiau (sakytume – dar daugiau) teisėtai protestavusius dirbančiuosius. Vyksta, taip sakant, žaidimas dėl valdžios, kuriame paprasta liaudis visuomet „kabinama“ ant vienos ar kitos buržuazinės grupuotės politinės meškerės „kablio“. Ir ji neišvengiamai ant tokių „kablių“ kibo ir kibs, kol neišmoks Sausio 16-osios pamokų.

Kurių pagrindinė – ta, kad taip vadinama „teisinė valstybė“ yra nei daugiau, nei mažiau kaip tam tikra ekonomiškai viešpataujančios (kapitalistų, buržujų) klasės diktatūros forma; t. y. kad šioji valstybė – jų (negausaus turčių elito) valstybė, ginanti jų interesus ir privilegijas, bet ne kokios tai liaudies ar piliečių daugumos valstybė. Tuo tarpu jos deklaruojamos demokratinės teisės ir laisvės galioja tol, kol praktiškai nieko (ar labai mažai) tereiškia: kol žmonės tyli, tol sakoma, kad turime žodžio, susirinkimo ir t. t. laisvę; kai tik ima bruzdėti – sulaukiame 2009-ųjų sausio 16-osios.

Toliau. Sausio 16-oji dabarties, taip sakant, XXI a. pradžios Lietuvos darbo žmonės pamokė taip pat ir to, kad kapitalizme už periodiškai pasikartojančias ekonomines krizes brangiausia kaina moka ne viršūnės, bet būtent apačios, skaityk: „runkeliai“. Vos tik jie šia „šventa tiesa“ (kurią išreiškė Kubiliaus naktinė reforma...) suabejojo – iš karto gavo dozę dujų ir guminių kulkų... Tačiau tai – visiškai normali praktika net „demokratiškiausiose“ kapitalizmo šalyse (pvz. – JAV). Tad ko tikėtis iš Lietuvos?..

Pagaliau, Sausio 16-oji parodė, kad valdančioji klasė, žodžiu – buržujai iš tiesų bijo pakilusios, galvą keliančios darbo liaudies. Todėl jiems tarnaujanti valdžia represavo 2009-ųjų sausio 16-osios dalyvius, todėl dabar jiems parsidavusi žiniasklaida nutyli Sausio 16-osios įvykių 10-metį. Tačiau jie tai sau gali leisti, nes vien bruzdėjimas, vien gaivališkas pakilimas – dar ne kova ir juolab ne pergalė. O tame slypi bene esminis momentas – kad reikalingas sąmoningumas, esamos socialinės tikrovės (t. y. kapitalizmo sistemos) supratimas, kurio neįmanoma įgyti be mokslo, be marksistinės pasaulėžiūros, kurią nešti liaudžiai ir yra mūsų uždavinys.

Tiesa, nei vienos šių pamokų (o jų galėtume vardyti ir daugiau...) nebūta kažkaip originalių. Dar daugiau – visas jas rastume marksizmo klasikoje. Tačiau viena – kažką pasiskaityti protingo „dėdės“ rašytoje knygoje. Kas kita – išgyventi, iškentėti, pajusti savu kailiu, savos širdies krauju... Tokį patyrimą XXI a. buržuazinės Lietuvos masės jau gavo. Tiek likusieji, tiek esantys emigracijoje. Ypač tie iš mūsų, kurie patys tądien buvome drauge.

Pamokas išmokome. Ir patikiname visus – tiek draugus, tiek nedraugus, kad jų nepamiršome ir nepamiršime, o to, kas tądien buvo, neatleisime. Kaip ir visko, kas vyksta pastaruosius 28-erius metus „laisvoje“ (vogti, plėšti, išnaudoti...) kapitalistinėje Lietuvoje. Mes toliau „laikysime frontą“ būdami visiškai įsitikinę – tokių pakilimų dar bus. Tik kitąsyk juos teks labiau konstruktyviai panaudoti, jau išsidirbus aiškią, marksistinę veiksmų programą.

Kibirkštis