Ar Lietuva pasiruošusi naujajam pasauliui?

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-01-18 08:05:16, skaitė 191, komentavo 1

Ar Lietuva pasiruošusi naujajam pasauliui?

Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius pažymėjo, kad Vakarams trūksta strategijos įvairiomis kryptimis. O Lietuvai?

Komentuodamas tradicinį "Sniego susitikimą", Linkevičius atkreipė dėmesį į paradoksalų faktą ― Vakaruose daug kalbama, pavyzdžiui, apie Rusiją, bet vieningo požiūrio ir vientisos strategijos šiuo atveju nėra. Probleminių klausimų, jo teigimu, nepaprastai daug, bet konkrečių atsakymų į juos susitikimo dalyviai nepateikė. Šiame kontekste susidaro įspūdis, kad Lietuva irgi tiksliai nežino, kas jos laukia ir kaip jai elgtis.

Didžiojo sprogimo teorija

Egzistuoja fizikos teorija, kad nauja realybė atsirado po didžiojo sprogimo. Pritaikant ją tarptautinės politikos realijoms, galima teigti, kad mes gyvename "didžiojo geopolitinio sprogimo", po kurio susiformuos nauja pasaulio tvarka, išvakarėse. Ir kokią vietą joje užims Vakarai (o tiksliau, Amerika ir Europa, nes jų vienybė palaipsniui virsta iliuzija), neaišku.

Jeigu sistemingai išanalizuotume JAV ir ES situaciją ir politiką, vaizdas išryškėtų liūdnas. Jungtinėse Valstijose tęsiasi žūtbūtinė prezidento ir vadinamosios "giluminės valstybės" (angl. deep state) priešprieša. Be to, šalis įsivėlė į prekybos karą su Kinija ir nežino, ką daryti Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bei Afganistane ― išeiti negalima pasilikti.

Transatlantinius santykius ištiko krizė. Vieni ekspertai teigia, kad tai laikinas reiškinys, ir tik reikia palaukti (išgyventi), kol išeis Donaldas Trampas. Kiti akcentuoja, kad Europai atėjo metas pasikliauti tik savimi, nes jos požiūris į santykius su Rusija, Iranu, Kinija ir taip toliau yra kitoks (paremtas noru ne konfliktuoti, o ieškoti kompromiso ir bendradarbiauti). Tačiau kaip tai padaryti, kai neaišku, kas bus su pačia Europos Sąjunga, kur aštrėja federalistų ir nacionalistų kova, ir net "Brexitas" negali normaliai įvykti?

Be to, neseniai pasirodė informacija, kad Trampas vis dar skeptiškai žiūri į NATO, o Prancūzijoje ir Vokietijoje vis garsiau kalbama apie būtinybę kurti Europos kariuomenę. Tačiau niekas neįsivaizduoja, kas bus be Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos ir kaip atrodys ES armija.

Trumpai tariant, Amerika priprato kurti valdomą chaosą įvairiuose pasaulio taškuose, bet užsižaidė ir nepastebėjo, kaip jis tapo nevaldomu. O toliau kaip posakyje: "Sugriauti lengva, pastatyti sunku". Tačiau dar sunkiau suvokti ir susitaikyti su tuo, kad daugiau nebus taip, kaip anksčiau...

Lietuvos bėda

Straipsnio autorius jau ne kartą rašė apie tai, kad Lietuvai greitai reikės rinktis, su kuo likti ― Amerika ar Europa. Taip pat gali tekti iš naujo svarstyti narystę ES, nes po tikėtinos reformos tai jau bus (jeigu bus) ne ta sąjunga, į kurią šalis įstojo 2004 metais.

Linkevičiaus spaudos konferencija sukėlė prieštaringus jausmus. Viena vertus, pasirodė, kad susirinkę į "Sniego susitikimą" politikai ir ekspertai yra pasimetę ir net nesuvokia, kad pasaulis vėl išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kurio rezultatai gali geopolitiškai apversti jį aukštyn kojomis.

Kita vertus, Lietuvos užsienio reikalų ministro kalboje buvo juntamas tam tikras pasipiktinimas, ir piktinosi jis ne tiek dėl abstrakčių kalbų apie ES kariuomenę, žlugdančių transatlantinę vienybę, kiek dėl suvokimo, kad senoji žemė slysta iš po kojų, ir reikia galvoti, ką daryti toliau. O galvoti nesinori ― norisi rankomis, kojomis ir dantimis įsikibti į senąją tikrovę ir tikėtis, kad jos sala nenuskęs kaip Atlantida ar "Titanikas".

Iš tiesų ji skęsta, bet Lietuva, atrodo, tik pradeda suvokti, kad tai vyksta. Gerai tai, kad bent pradeda, kad ir kaip psichologiškai sunku tai bebūtų; blogai, kad nematyti ilgalaikės krizės suvaldymo strategijos, kuri leistų jaustis tvirčiau, kai ateis lemiamų sprendimų metas.

Apibendrinant galima teigti, kad šiandien Vakaruose vyksta tikras geopolitinis žemės drebėjimas su sunkiai prognozuojamomis pasekmėmis. Tam tikra prasme pasaulis tapo nekontroliuojamų transatlantinių permainų įkaitu, ir kiekviena šios erdvės šalis jau dabar turi ruošti nacionalinį antikrizinį planą. Lietuva kol kas tik bando apsiprasti su tuo, kad jos kortų namelis griūva, nors jau seniai reikia gyventi ne ramia ir suprantama praeitimi, o su daug nemalonių iššūkių žadančia ateitimi.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.