Frankas ir Afrikos kolonizacija. Apie franko-itališkus prieštaravimus

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-02-14 08:39:34, skaitė 179, komentavo 0

Frankas ir Afrikos kolonizacija. Apie franko-itališkus prieštaravimus

Apie kai kurias pasaulio sąrangos detales žmonės kartais sužino per skandalus. Vienas iš tokių skandalų įsiplieskė sausio pabaigoje. Pretekstu buvo „Penkių žvaigždžių“ judėjimo pirmininko, vice-premjero ir Italijos ekonomikos vystymo ministro Luidži Di Maio sausio 20 dienos pareiškimas. Jis pareikalavo taikyti skubias sankcijas prieš Prancūziją dėl Afrikos kolonizacijos. Alyvos į ugnį įpylė kitas vice-premjeras, „Lygos“ lyderis Matteo Salvini, kuris pareiškė, kad „Prancūzija – tarp tų, kas vagia Afrikos turtą“.

Kaltinimai Prancūzijai kolonializmu iš Italijos skamba senai ir ypač sustiprėjo praėjusių metų pabaigoje, kada Prancūzijoje prasidėjo „geltonųjų liemenių“ judėjimo protestai. Sausio 7 dieną Di Maio pakvietė manifestantus nemažinti protestų ir net pasiūlė padėti jiems su logistika.

Roma rėmė „geltonųjų liemenių“ judėjimą, keliantį 25 reikalavimus. Reikalavimas Nr.23 skelbia, kad Prancūzija nutrauktų kolonijinę politiką Afrikoje. Di Maio žodžiais, antplūdis afrikiečių į Europą sąlygojamas tuo, kad Prancūzija su savo kolonijine politika sukūrė kontinento gyventojams nepakeliamas sąlygas. Liausis kolonijinė Afrikos eksploatacija – liausis ir antplūdis afrikiečių į Europą. Be to, Di Maio asmenyje Italija pirmą kartą pareikalavo taikyti sankcijas Paryžiui. Di Maio įvardino dar vieną iš svarbių Prancūzijos kolonializmo instrumentų – franką.

„Prancūzija, – pasakė Italijos politikas, – yra viena iš valstybių, kurios spausdina pinigus 14 Afrikos valstybių...“ Jis pavadino šiuos pinigus frankais, bet kalbama ne apie franką, kuris egzistavo kelis amžius iki momento, kai juos pakeitė bendra Europos valiuta euras (2002 metai). Kalbama apie Afrikos franką CFA (CFA – colonies françaises d’Afrique). Toks bendras pavadinimas piniginių vienetų 14 Afrikos valstybių, įeinančių į valiutinę franko zoną.

Frankas senai išnyko, o franko valiutinė zona išlieka. Franko zonos formavimas surištas su leidyba antroje pusėje XIX amžiuje banknotų privačių prancūzų bankų prancūzų kolonijoms. Zona galiausiai susiklostė 1939 metais ir buvo patvirtinta įstatymais XX amžiaus 50-aisiais metais. Kažkada franko zona išplito po daugelį pasaulio dalių, bet šiandien ji išliko tiktai Afrikos kontinente.

Už Afrikos ribų yra Ramiojo vandenyno frankas (XPF), kuris cirkuliuoja Naujojoje Kaledonijoje, Prancūzijos Polinezijoje ir teritorijoje Wallis-et-Futuna. Emituoja šį piniginį vienetą Prancūzijos užjūrio teritorijų emisijos institutas (IEOM), esantis Paryžiuje. Prancūzija dar turi užjūrio teritorijas Karibų baseine ir Indijos vandenyne (departamentai). Tai Gvadelupa, Gviana, Martinika, Réunion, St-Pierre ir Miquelon, Mayotte. Ten naudoja eurą, kurį emituoja Užjūrio teritorijų departamentų emisijos institutas (IEDOM). Išoriškai nepriklausomi šie du emisijos centrai, kuriuos neformaliai kontroliuoja Prancūzijos bankas.

Grįžkime prie CFA franko. Šis piniginis vienetas atsirado 1945 metais Prancūzijos vyriausybės dekretu, kaip piniginis vienetas Prancūzijos valdoms Vakarų ir Ekvatorialinėje Afrikoje. Afrikos frankas buvo tvirtai pririštas prie motininės valiutos – Prancūzijos franko (1,70 Prancūzijos franko = 1 CFA frankas). Šiandien CFA frankas – pavadinimas dviejų valiutų, naudojamų Afrikos valstybėse.

Pirmoji iš jų – frankas aštuonių Vakarų Afrikos šalių, sudarančių valiutų sąjungą (Beninas, Burkina-Faso, Kot d'Ivuar, Gvinėja-Bisau, Mali, Niger, Senegalas, Togo). Kodinis ženklinimas Vakarų Afrikos franko – XOF. Jį emituoja Vakarų Afrikos šalių Centrinis bankas (Banque Centrale des États de l'Afrique de l'Ouest, BCEAO), kurio ofisas yra Dakare (Senegalas).

Antras prancūziško franko variantas aptarnauja šešias valstybes, sudarančias ekonominę bendriją Cetrinės Afrikos šalių: Kamerūnas, Kongo respublika, Gabonas, Ekvatorinė Gvinėja, Centrinė Afrikos respublika, Čadas. Kodinis ženklinimas Centrinės Afrikos franko – XAF. Emituoja Centrinės Afrikos bankas (Banque des États de l'Afrique Centrale, BEAC), ofisas Jaunde (Kamerūnas).

Valiutinis kursas abiejų Afrikos franko rūšių surištas su euru. Šiuo metu 1 euro kursas lygus maždaug 656 CFA frankų. Kursas dviejų CFA franko versijų lygus 1:1. Šiandien CFA – labiausiai paplitusi valiuta Afrikos kontinente (pagal skaičių šalių, ją naudojančių). Paminėti du emisijos centrai – Centrinis bankas Vakarų Afrikos valstybių ir Centrinės Afrikos bankas – tampriai bendradarbiauja su Prancūzijos banku. Jeigu viską vadinti savais vardais, tai du nurodyti emisijos institutai, iš esmės, yra regioniniai padaliniai Prancūzijos centrinio banko. Kalbant griežtai, tai ne centriniai bankai, o valiutinės valdybos (currency boards).

Italijos politikų žodžiuose apie tai, kad Prancūzija tęsia eksploataciją savo buvusių Afrikos kolonijų, daug tiesos. Prancūzija garantavo Afrikos valstybėms franko valiutinį konvertavimą pagal fiksuotą kursą; tame esmė mechanizmo currency board, ir tai patrauklu Afrikos valstybėms. Tačiau pastarosios privalo tam saugoti savo valiutinius rezervus eurais specialioje Prancūzijos iždo sąskaitoje (ne mažiau 2/3 visų rezervų). Prancūzijos bankas griežtai kontroliuoja du Afrikos emisijos centrus. Prancūzijos pinigų valdžia (Iždas ir Prancūzijos bankas) neinformuoja Afrikos emisijos organizacijas BCEAO ir BEAC apie tai, kaip jie valdo Afrikos šalių valiutų rezervus ir kokias iš to gauna pajamas. Afrikos valstybės negali pačios panaudoti savo rezervus. Jos tik gali gauti dalį šių rezervų kreditų pavidalu (ne daugiau 20% nuo bendros rezervų apimties).

Vokiečių žurnalistas Ernst Wolff atkreipia dėmesį į tai, kad dabartiniai neramumai Prancūzijoje („geltonųjų liemenių“ judėjimas) gali persimesti į buvusias kolonijas, kurios ir toliau maitina buvusios metropolijos gerbūvį:

„Netylantys „geltonųjų liemenių“ protestai Prancūzijoje jau kainavo Makronui bemiegių naktų. Bet pačiu baisiausiu vystymosi scenarijumi bus, jeigu protestai išplis į būsimas šios šalies kolonijas. Ir nors jiems oficialiai 60-taisiais metais dovanojo nepriklausomybę, bet šios šalys taip ir nepajėgė pilnai išsilaisvinti iš kolonijinių šeimininkų priežiūros, jos, kaip ir anksčiau, tarnauja prancūziškai industrijai ir finansiniam elitui savo gamtos turtais. Ir ypač nafta, gamtinėmis dujomis ir mineralais. Ir ultrapigiomis darbo rankomis“.

Po Di Maio pasisakymo apie Prancūzijos kolonializmą pasirodė visa eilė publikacijų, atskleidžiančių paveikslo detales. Taip, septynios šalys iš CFA franko zonos skaitomos pačios neturtingiausios pasaulio šalys, ir 2/3 jų gyventojų priversti gyventi mažiau už 2 dolerius per dieną. Prisimintas ir ankstesnis Di Maio pasisakymas. Pavyzdžiui, jis tvirtino, kad be eksploatacijos juodojo kontinento resursų Prancūzijai pavyktų geriausiu atveju užimti 15-tą vietą pačių didžiausių pasaulio ekonomikų sąraše, o ne šeštą, kaip šiandien.

Prancūzija labai skausmingai sureagavo į šiuos išpuolius. Prancūzijos URM iškvietė Italijos pasiuntinį pasiaiškinti. Europos komentatoriai mano, kad Di Maio pareiškimas – tai apgalvotas elgesys jėgų, atėjusių į valdžią Italijoje. Kažkas skaito, kad pareiškimas Di Maio – kerštas dėl Italijos praradimo pozicijų Libijoje, kada valdžioje Romoje buvo Berluskoni, mezgęs santykius su Kadafiu, o Prancūzijos prezidentas Nkolia Sarkozi išprovokavo karą ir nuvertimą Libijos lyderio. To išdavoje Italija neteko pozicijų Libijoje, ir Afrikoje dabar jei ne viskas, tai dauguma kontrolinių pozicijų priklauso Prancūzijai. Roma siekia likviduoti tokį monopolizmą.

Čia galima prisiminti, kad praėjusių metų pabaigoje Lygos vadovas Matteo Salvini ir Prancūzijos Nacionalinio susivienijimo lyderis Marin Le Pen pareiškė apie konsolidaciją savo pastangų gegužę vyksiančiuose Europos parlamento rinkimuose. „Mes su Matteo Salvini ne kovojame su Europa, mes kovojame su Europos sąjunga kaip su totalitarine sistema, ir mūsų kova nutaikyta į Europos išgelbėjimą“, – pareiškė Le Pen. Tuo metu kai Prancūzijos prezidentas E.Makronas pasisako su „Iniciatyva Europai“ ir reikalauja gilinti Europos integraciją, Italijos politikai atvirai palaiko Marin Le Pen, jo pagrindinę konkurentę.

Prancūzų valdžia, be abejo, tuo pačiu atsako italams. Vis dažniau Paryžiuje skamba kritiniai pareiškimai Italijos adresu, kaip silpnai Europos grandžiai; gimsta pasiūlymai dėl sankcijų Romai už pažeidimą ES finansinės drausmės (per didelį Italijos biudžeto deficitą 2019 metams). Stebėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad Davoso forume TVF fondo vadovė pavadino Italiją „viena iš pagrindinių pasaulio ekonomikos rizikų“. Italijos spauda tuojau pat priminė, kad Fondo direktorė Kristian Lagard – prancūzė.

Per artimiausius mėnesius ginčai dėl būsimos „vieningos Europos“ taps aštresni. Bus eksploatuojama ir Italijos iškelta prancūziško kolonializmo tema. Žinoma, ne tai yra italų tikslas, kad panaikinti tokį kolonializmą, o tai, kad susilpninti Makrono pozicijas rinkimų į Europos parlamentą išvakarėse. Ir neleisti įgyvendinti Makrono planus sunaikinti Europos sąjungos šalių-narių suvereniteto likučius.

Prof. Valentinas Katasonovas

Vertė Algimantas Lebionka

https://www.fondsk.ru/news/2019/02/12/frank-i-kolonizacija-afriki-47602.html