"Valstiečių" nesutarimai — krizė ar apsivalymas?

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-02-18 16:16:01, skaitė 197, komentavo 4

"Valstiečių" gretose — Mindaugo Puidoko maištas. Išimtis ar partijos dezintegracijos požymis?

Pastaruoju metu "valstiečiai" susiduria su vidinėmis problemomis. Iš pradžių atrodė, kad tai pavieniai atvejai, bet dabar jau galima pagalvoti, jog teisūs buvo tie ekspertai, kurie prognozavo Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio projekto žlugimą. Pavyzdžių užtenka.

Vienas po kito

Pirma, jau seniai kalbama, kad Karbauskis ir Skvernelis — bendražygiai, bet ne bendraminčiai, ir vienija juos ne draugystė, o politinis išskaičiavimas. Viena vertus, tvirtas bendradarbiavimo pagrindas. Kita vertus, abejotinas pamatas ilgalaikei sąjungai.

Antra, faktiškai Karbauskio dėka Viktoras Pranckietis tapo Seimo pirmininku. Tačiau, kai partija sprendė, ką paremti prezidento rinkimuose, jis išreiškė atvirą nepasitenkinimą "valstiečių" lyderio parama Skverneliui. Dar daugiau, premjero ir partijos vadovo konflikte su prezidente dėl aplinkos ministro Pranckietis nusprendė tapti tarpininku, nors jo niekas neprašė.

Trečia, verta prisiminti Justo Džiugelio istoriją. Karbauskis apkaltino jį noru išvesti iš frakcijos apie 20 žmonių, o jis išvadino "valstiečių" lyderį patologiniu melagiu ir pasitraukė iš frakcijos parlamente. Dar Džiugelis sugalvojo, kad Karbauskis duoda kyšius Seimo salėje, bet Specialiųjų tyrimų tarnyba jokių papirkimo požymių nerado.

Ketvirta, neseniai iš "valstiečių" frakcijos nusprendė pasitraukti Naglis Puteikis, kuris pareiškė, kad, kai jie "išsikelia į prezidentus patį liberaliausią savo atstovą, Centro partijai nebelieka galimybių likti koalicijoje". Panašiai kalba Mindaugas Puidokas, kuris nusprendė palikti "valstiečių" partiją ir siekti prezidento posto. "Matau, kad valdančioji dauguma tampa valdančiąja mažuma, matau, kad pamirštamos vertybės, esminiai rinkiminiai įsipareigojimai nėra vykdomi, o autokratiniais sprendimais paminamas Lietuvos žmonių pasitikėjimas ir pagrindiniai demokratijos principai", — paaiškino Puidokas.

Pagaliau, daug diskusijų sukėlė neseniai vykę "valstiečių" partinės vadovybės rinkimai, kurių metu Karbauskis, kaip sakoma, norėjo atsikratyti kritikų, bet susidūrė su bendrapartiečių pasipriešinimu.

Trumpai tariant, "kažkas negerai Danijos Karalystėje", tačiau neaišku, kiek minėti epizodai žlugdo, o kiek stiprina partiją.

Kas mūsų nenužudo, daro stipresnius?

Atrodytų, laivas skęsta, komanda bėga, o Karbauskis demonstruoja pavydėtiną šaltakraujiškumą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Komentuodamas Puteikio ir Puidoko sprendimus, jis pažymėjo: "Pas mus jokios įtampos nėra, mes kaip frakcija labai sustiprėjome, per tuos dvejus su puse metų, ne skaičiumi, o kaip komanda. Labai nedaug liko tų, kurie yra frakcijoje, bet ne partijos nariai. Žmonės stoja į LVŽS ir mato ilgalaikę perspektyvą veikti kartu. Mūsų gretos vis didėja, ir tai faktas, su kuriuo nepasiginčysi".

Kiek pagrįstas toks optimizmas?

Pirma, "valstiečiai" daro klaidas, patiria milžinišką opozicijos (konservatorių) spaudimą, praranda reitingo taškus, bet sugeba išlikti gyvybinga politine jėga, kuri išlaikė sunkų dvejų metų buvimo valdžioje testą. Antra, jiems iš tiesų trūksta kvalifikuotų kadrų, bet tokių asmenybių kaip Džiugelis, Puteikis ir Puidokas praradimas tikrai nėra partijai gyvybės ir mirties klausimas. Ir net Pranckiečio bandymai vaizduoti save kaip reikšmingą politiką yra juokingi, nes jo realus politinis svoris yra arti nulio.

Kuomet "valstiečiai" ėjo į rinkimus, jie stengėsi pritraukti į savo gretas visus, ką įmanoma. Jeigu kalbėtume apie momentinį rezultatą, eksperimentas pasiteisino, bet iš karto buvo aišku, kad ilgalaikėje perspektyvoje tos "politinės salotos" taps problema. Tačiau praktika rodo, kad bent jau kol kas ši problema nėra egzistencinė.

Vaizdžiai tariant, šiuo metu "valstiečiai" yra kaip medis, nuo kurio krenta sudžiūvę lapai ir sugedę vaisiai. Kartu reikia nupjauti nereikalingas šakas, bet svarbu nesuklysti ir nepradėti mojuoti pjūklu į kairę ir į dešinę, neperlenkti partinės disciplinos lazdos. Tuo pat metu jie — kaip žmogus, kuris lyg ir mokėjo plaukti, bet buvo iš karto įmestas net ne į kalnų upę, o į audringą vandenyną, kuriame tik dvi išeitys: nuskęsti arba tapti profesionaliu plaukiku čia ir dabar.

Įdomu tai, kad prezidento rinkimai, kaip jie bepasibaigtų, taps "valstiečiams" dar vienu išbandymu, nes jie turės parodyti sugebėjimą produktyviai dirbti konsoliduotos valdžios ar naujai išrinkto (tai yra, turinčio tautos užnugarį) oponuojančio prezidento sąlygomis.

Iš esmės, galima teigti, kad laidoti valdančiuosius dar anksti. Jiems sunku dėl savų klaidų, vidinės įtampos ir konkurentų išpuolių, bet nereikia painioti smulkių nemalonumų su kritinės svarbos iššūkiais. Apskritai, šiandien šansai vis dar yra galbūt 60 prieš 40 jų naudai, o toliau, kaip sakoma, gyvenimas parodys...

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.