Literatūros analfabetai prieš Petrą Cvirką

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-02-26 16:03:13, skaitė 219, komentavo 4

Literatūros analfabetai prieš Petrą Cvirką

Artėjant 110-osios rašytojo P. Cvirkos gimimo metinėms, vėl kyla aistros dėl anksčiau Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus (ir visos liberalkonservatorių plejados) griauti ketinto, jų taip nekenčiamo Cvirkos paminklo. Tik šįkart iniciatyvos imasi kiek „mažesnio“ kalibro politinė persona – konservatoriaus Lauryno Kasčiūno, Seime sėdinčio, bet vis „rusų puolamo“ antikomunisto patarėja Kamilė Šeraitė. Neseniai užsipuolusi porą jai (ir Algiui „Greitai“) nepatinkančios nuomonės pedagogų, dabar ši panelė imasi naujo žygio – reikalauja versti Cvirkos paminklą.

Viskas prasidėjo laba jau „patriotiška“ peticija, kuriai renkant parašus talkininkauti buvo pakviestas gan margas spektras veikėjų – nuo TS LKD dievuko V. Landsbergio ir nuolankių jo liokajų iki neva „nesisteminius opozicionierius“ imituojančių V. Radžvilo „Pro patria“ jaunimėlio. Žodžiu, nuo viršaus lig apačios – kviečiami visi, kuriuos vienija urvinis antikomunizmas ir antitarybiškumas. Peticija, nors išreklamuota plačiai išilgai mūsiškės buržuazinės žiniasklaidos kanalais, o taip pat proteguota visokių „nuomonėms lyderiaujančių“ miesčionių, itin didelio palaikymo nesulaukė. Todėl panelė Šeraitė, gaudama platformą iš „Delfio“, teikėsi internetinės televizijos etery aiškinti, kodėl esą „laisvoje“ Lietuvoje būtina nusikratyti tokiu „sovietiniu šleifu“.

Gan tipiškas požiūris, kokį ir tegirdėsime iš landsberginių lūpų. Vis dėlto yra šis tas įdomiau. Būtent 2-ame prieš P. Cvirką (ir jo paminklą) nukreiptame savo straipsnyje „Delfyje“, Šeraitė postringauja apie tikras ar tariamas rašytojo „nuodėmes“, be kita ko pademonstruodama iš ties apgailėtina neišprusimą, liečiantį ne tik apie patį Cvirką, bet lietuvių literatūros istoriją apskritai.

Anot jos, pokario metais būdamas Rašytojų sąjungos vadovu, Cvirka ne tik prisidėjo prie tarybinių idėjinių nuostatų įtvirtinimo, bet ir eilės literatų represavimo. Tarp jų esą būta Kazio Borutos ir... Jono Biliūno! Taip taip, to pačio Biliūno, kuris kažkada gūdžiais carizmo laikais parašė „Laimės žiburį“ (ir kt. į klasikos aukso fondą įėjusius kūrinius). Kad K. Boruta, nors buvęs iš ties kairiųjų pažiūrų, pokario metais (būtent 1945-1946 m.) patekęs į dramatiškus istorinio posūkio verpetus patyrė abejotino teisingumo tuometės Tarybinės valdžios represijas – gerai žinomas faktas. Ne jis vienas (tame tarpe – daugybė idėjinių komunistų) patyrė tokį likimą. Bet ką gi čia galėjo veikti J. Biliūnas? Žmogus, miręs dar 1907-aisiais metais, kai Cvirkos (g. 1909 m.) nebuvo nė gimusio. Negana to, Šeraitė į pokario ir Tarybų Lietuvos temą kažkodėl kelia dar 1930-aisiais ėjusio kairiųjų literatų žurnalo „Trečiasis frontas“ klausimą. Be kita ko, Cvirka iš jo „išmetęs“ tiek Borutą (iš kur tokios fantazijos?..), tiek tada jau gyvųjų tarpe nebebuvusį Biliūną. Štai, koks blogietis Cvirka: jis iš leidinio kolektyvo išmesti sugebėjo net mirusius (ir jame niekad nedalyvavusius) asmenis! Taigi, prieš Cvirką stoja tikrų tikriausi literatūros analfabetai...

Argi visa tai – ne juokinga? Iš ties būtų juokinga, jei kartu nebūtų graudu. Mat štai tokį šlamštą tiražuoja skandinaviškai lietuviškas „Delfis“, kaip visada „kaldamas“ tipišką antitarybinės propagandos liniją. Bet tiek to. Su pliku nepasipešiosi, o ir ne tokiose detalėse esmė. Tiesiog verta pažymėti, kiek šioji panelė „patriotė“ realiai nusimano savo kalbama tema (pasirodo – nei kiek). Tuo tarpu esmė kitame.

Imkime pavyzdžiu Norvegiją. Kas temoka skaityti, rašyti, tikriausiai bus girdėjęs apie tokį norvegą – Knutą Hamsuną (1859-1952). Įėjęs pasaulinės literatūros istorijon tokiais veikalais kaip „Badas“, „Panas“, „Viktorija“ ir kt. – Hamsunas Antrojo pasaulinio karo metais pagarsėjo ne tik kaip vokiškųjų okupantų bendrininkas, bet kaip idėjinis hitlerizmo šalininkas. Natūralu, kad karo pabaigoje buvo pasmerktas. Bet kaipgi jo kūryba? 1954-aisiais Norvegijoje išleisti 15 jo raštų tomų; o 2009-aisiais (minint rašytojo 150-ąsias gimimo metines) – 27 tomų raštų rinkinys. Visa tai – pripažįstant jo indėlį tiek į nacionalinę norvegų, tiek pasaulinę kultūrą. 

O kaipgi Lietuvoje, kur turime P. Cvirką? Mūsiškių antikomunistų supratimu, nacizmas ir komunizmas – vienas ir tas pats (patogiai apeinant realybę, kad nacizmas tėra kraštutinė fašizmo – į atvirą oligarchato diktatūrą išsigimusio kapitalizmo – forma). Dar daugiau, Lietuva 1940-aisiais neva buvusi „okupuota“ TSRS, kaip kad tais pačiais metais Norvegija – nacistinės Vokietijos. Su šiomis klišėmis šįsyk nesiginčysime (nei su iškreiptu komunizmo prilyginimu nacizmui, nei graudžiąja pasaka apie „sovietų okupaciją“). Verčiau pabrėšime, kad ir tokios (buržuazinės) logikos rėmuose – Hamsunas ir Cvirka būtų lyg ir panašūs. Bet kažkodėl nuo 1990-ųjų pastarasis stumiamas užmarštin. Be jo raštų, skirtų vaikams (pvz. – „Cukrinių avinėlių“, „Nemuno šalies pasakų“ ir kt.) – visa kita pamirštama. Galime numanyti, be kita ko – dėl jų idėjinio kryptingumo, dėl jų antiburžuazinio patoso, dėl jose esančio revoliucionizuojančio užtaiso. Tačiau ar jo „Frank Kruk“ (pirmasis lietuviškas satyrinis romanas), „Žemė maitintoja“, arba „Meisteris ir sūnūs“ – mažiau vertingi Lietuvai, nei Hamsuno darbai – Norvegijai? Atsakymas vienareikšmis: ne.

Reikalas gan paprastas. Cvirka buvo rašytojas, lietuvių literatūros klasikas. O kartu – buvo apsisprendęs marksistas, sava kūryba kritikavęs buržuazinę visuomenę, kovojęs už socializmą-komunizmą. Patinka kam ar ne, jis toks buvo. Paminklas, tuo tarpu, kurį turime Vilniuje – pastatytas ne mažiau iškilaus lietuvių tautos veikėjo, skulptoriaus Juozo Mikėno 1959-aisiais, Cvirkos 50-ojo jubiliejaus proga. Be abejo, jis dedikuotas Cvirkai tiek kaip literatui, tiek kaip visuomeniniam veikėjui. Jis atitinka visus tuomečio socialistinio realizmo estetinius principus. Ir ką? Tai yra istorija. Istorija, kurios nekenčia, kurią šmeižia, juodina ir nori ištrinti mūsų atminties „teisuoliai“, užsidėję tariamų „patriotų“ bei „demokratų“ kaukes. Nors deklaruoja tariamą pliuralizmą, įvairovę bei nuomonių laisvę – šie veikėjai faktiškai pripažįsta tik vieną laisvę, tik vieną pliuralizmą. Būtent – buržuazinį. Būk kas tik nori – liberalas, nacionalistas, katalikas, satanistas ar dar velniai žino kas. Tik pripažink, kad kapitalizmas – vienintelis kelias, kad socializmas – blogis, o dabarties Lietuva – klestinti, laisva ir nepriklausoma. Kol tilpsi į šią „Matricą“ (kokia absurdiška ji bebūtų...), tol būsi „geras“. Cvirka, deja, toks nebuvo. Jis atstovavo socialistinei ideologijai. Todėl ir puolamas. Kaip ir jo paminklas, kurį (dėl „šventos ramybės“...) mūsų ponai ir poniutės „patriotai“ vis siekia nukelti. Ir visa tai – dėsninga, natūralu. Nereikia turėti iliuzijų apie „laisves“, kurių mūsuose ir taip nėra.

Kas bus, palieka atviru klausimu. Be abejo, Vilniaus miesto savivaldybėje esama aršių Cvirkos paminklo nugriovimo šalininkų. Tarp kurių dabar atsistojo panelė Šeraitė, galime sakyti – savotiškas antitarybinių isterikų kultūrinio analfabetiškumo įsikūnijimas. Bet mūsų visuomenėje yra ir sveikesnių elementų. O kas ir kaip benutiktų, pats Cvirka, kaip ir jo rašytinis palikimas (su visu savo idėjiniu turiniu!) niekur nedingo ir nedings. Jis lieka ir, vienaip ar kitaip, jį naujai atranda naujos skaitytojų kartos. Kartos, kurių kritiškiau mąstantys protai netruks nuplėšti nuo praeities apgaulingą antitarybinės mitologijos šydą. Tiek nuo Cvirkos, tiek nuo tarybinės mūsų istorijos.

Todėl kas bus, kas nebus, bet Cvirkos atminimas – nepražus.

Parašė: Juozas Mickevičius