Aš – pensininkas

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-03-04 15:27:32, skaitė 106, komentavo 0

Aš – pensininkas

Visiškai pritariu tūlam Nerijui Mačiuliui, kad taip dar niekada negyvenau. Euro įvedimo proga, man tik tris kartus sumažino pensiją. O juk galėjo ir daugiau.


Man galima metų metus stovėti eilėse prie dirbtinių dantų, vis šioks toks gyvenimo paįvairinimas. O košei srėbti ar džiūvėsiams čiulpti pakanka ir turimų.

 

Man galima mažinti pensiją, kai reikia gelbėti skurstančius bankus nuo globalinės krizės.  Aš neprieštarauju, nejau galiu lyginti savo niekingą būtį su banko svarba. Nebus banko, iš kur imsis pinigai pensijai?

 

Pamečiau akinius, todėl neskaitau knygų. Taip žengiu koja kojon su ateinančiom kartom. Jie dabar rašytojus vertina paminklais. Tinkamas paminklas – geras rašytojas. Netinkamas paminklas – blogas rašytojas.

 

Aš nieko dėl to nekaltinu. Kol buvau ne pensininkas, visur vilkausi paskutinėse eilėse.

 

Kai dalino gamyklas, aš tryniausi aplink tekinimo stakles, svajodamas, kiek daug man sumokės tikras šeimininkas.

 

Kai dalino kolūkius, aš tik šėriau paršus ir džiaugiausi, spėjęs pasičiupti traktoriuką savo trims hektarams suarti.  Ir svajojau, kaip pardavęs paršiukus, prisipirksiu visko, ko tik širdis geidžia ir traktoriukui reikia. Nespėjau plūgų pagriebti.

 

O kai kažkuo nepatenkinti anų laikų pensininkai burdavosi prie poniškų rūmų, tyliai sau kikenau – jau man tai viskas bus gerai pensijoje.
Kai atsisakiau stoti į profsąjungą, skaičiavau, kiek daug pinigų man pasiliks.
 
Kai kažkas ėjo rėkauti prie Seimo, aš džiaugiausi, gavęs vokelį už betono maišymą. Svajojau pamaišyti dar kelis metelius ir nusipirkti prie jūros namelį, bet po kelių mėnesių darbo nebegalėjau užsirišti batų raištelių. Teko dalinti skrajutes Liverpulyje, kol šuns apkandžiotas turėjau grįžti atgal. 
 
Kai skubėjau į referendumus, svajojau, kad įves europines algas. Na, įvedė tik tas nuolat kylančias kainas, bet negi dėl to pyksi. Tiesa, turėdamas laiko, mėginau pamatyti savo akimis, kaip gi tos kainos kyla. Ir kitus prikalbinau stebėjimams, bet mums nepavyko. Nei karto nepavyko pamatyti kainos augimo –  nei dieną, nei naktį. Pasirodo, veikia antgamtinės jėgos ar ta „nematoma“ rinkos ranka. Žiūri – viena kaina. Kitą dieną – kita, jau pakilusi. Kaip Kalėdų senelio dovanos – tik pasitrauk nuo eglutės, o po ja tik šast,  ir dovanėlė.
 
Taigi, liūdėti nėra dėl ko. O kuo pasidžiaugti, yra.
 
Kai įsivedus eurą, tris kartus sumažėjo mano pensija, aš net apsidžiaugiau. Dabar valgau tris kartus mažiau, todėl neauga svoris. Jei nebūtų sumažinę, tai turėčiau daugiau judėti. O kur? Liepas parkelyje iškirto ir pastatė degalinę su prekybos centru. Kur jau čia bepavaikštinėsi… O dabar be rūpesčių oriai snaudžiu sau kamputyje, čiulpdamas džiūvėsį.
 
Dar turiu butą iš anų laikų. Susirašinėju su antstoliu ir Elektros įmone, taip palaikau ryšius su kitokiais bendruomenės piliečiais. 
 
Na ir, žinoma, kas keli metai švenčiu šventes. Tai rinkimai. Kiekvieną kartą aš tampu svarbiu piliečiu – senoliu, senjoru. Pasirodo, turiu ir neįkainojamos patirties, ir išminties. Mano pašto dėžutė pilna spalvotų pažadų, net televizija mane prisimena. O jau visokiausių kandidatų giesmės - viena už kitą dailesnės. Pasitaiko nuotraukų su dailiais veidukais. Gaila tik, kad visi panašūs vienas į kitą.
 
Jaunesni, tiesa, pyksta. Sako, mes turime jus išlaikyti, todėl mums mažai moka darbe. Na, aš nesuku sau dėl to galvos. Greitai kas nors iš jūsų mane pakeis. Sužinos, kas po kam. Jei nepriklausot tam vienam procentui, kuris ir gyvena iš jūsų „kaupiamų“ lėšų ar kokių specrentų, tai tik laikykitės ten už Tapino, atėjus „oriai senatvei“.
Atleiskit, mielieji, bet vos tik pagalvojęs apie jūsų svajones oriai gyventi iš „sukauptos“ pensijos, pradedu skaniai juoktis.
 
Ir tik prisiminęs pasaką apie sūnų, kuris išvežė savo pasenusius tėvus į mišką, nusiraminu.
 
Pabaigai optimistinė epitafija, nurašyta nuo antkapio:
 
Jaunuoli, „kuo tu esi, aš buvau. Kuo aš esu, tu būsi“.
 
Specialiai Kibirkščiai nuo O’raus pensininko