Nieko naujo (savivaldybių rinkimų rezultatai)

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-03-12 15:06:53, skaitė 124, komentavo 0

Nieko naujo (savivaldybių rinkimų rezultatai)

2019 m. kovo 3 d. Lietuvoje vyko savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Preliminarūs rezultatai visos šalies mastu tokie: Visuomeninių komitetų sąrašai surinko apie 27 proc. rinkėjų balsų; Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – 16 proc.; Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc.; Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) –11 proc.; Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) – 6 proc.; Darbo partija (DP) – 5,09 proc.; Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (KKŠS) – 5,02 proc.; Tvarka ir teisingumas (PTT) – 3 proc.; Socialdemokratinė darbo partija (LSDDP) – 2 proc. Rinkimuose dalyvavo apie 48% rinkėjų.

Politikai ir apžvalgininkai komentuodami šios rezultatus pirmiausia atkreipia dėmesį į komitetų pergalę prieš partijas ir savotiškas „feodalizmo“ apraiškas kai kuriose savivaldybėse, kur perrinkti eilinį kartą merai laiko savo rankose visus valdžios svertus. Taip pat akcentuojamas ir visiškas tradicinių partijų pralaimėjimas Lietuvos didžiuosiuose miestuose.

Visuomeniniai komitetai išties pasirodė įspūdingai. Jie surinko 2,5 kartus daugiau balsų nei per 2015 m. savivaldybių rinkimus (tada jie gavo apie 10 proc.). Iškart po rinkimų pasigirdo raginimai sugriežtinti visuomeninių komitetų reglamentavimą ir faktiškai prilyginti jos partijoms. Logiškai mąstant, tokiu atveju jiems reikėtu suteikti ir partines privilegijas. Pavyzdžiui, valstybinį finansavimą ir panašiai. Komitetų populiarumas – tai tradicinių buržuazinių partijų išsigimimo atspindys. Ir tai globalinė tendencija. Didžiųjų miestų gyventojai tiesiog adekvačiai reaguoja į tokį bendrą sociologinį trendą. Kaip rodo apklausos, komitetus palankiau vertina tie, kurie užima geresnę padėtį visuomenėje, turi aukštąjį išsilavinimą ir gauna aukštesnes pajamas, tai yra didžiųjų miestų gyventojai.

Visame pasaulyje tradicinės dešiniosios ir kairiosios partijos su savo „centristine“ beveide politika ir neaiškia „tolerantiška bei politkorektiška“ ideologija praranda įtaką visuomenės gyvenime. Ir atvirkščiai, ryškėja neformalių, taip vadinamų „populistinių“ bei „marginalinių“ judėjimų, organizacijų ir asmenybių politinis svoris bei autoritetas.

Kita vertus, patys tradicinių partijų nariai bėgiodami iš vienos partijos ar frakcijos į kitas, dalindami fantastinius priešrinkiminius pažadus, pildami pamazgas ant savo oponentų bei nuolat skųsdami vienas kitą teisėsaugos institucijoms ir paskatino aktyvius piliečius burtis į visuomeninius komitetus. Juos dažniausiai ir sudaro atskilėliai nuo kokių nors partijų. Tradicinių partijų ideologinis susivienodinimas nulemia ir tradiciškai žemą rinkėjų dalyvavimą rinkimuose. Jau kelintą kartą jis nesiekia ir pusės turinčių rinkiminę teisę piliečių aktyvumo.

„Feodalizmo“ apraiškų apstu ne tik savivaldybių lygyje, bet ir mūsų parlamente. Kai kurie Seimo nariai sėdi ten po 3-4-5 kadencijas. O tokie „dinozaurai“ kaip Kirkilas ar Juknevičienė – išvis nuo nepriklausomybės paskelbimo. Visa nepriklausomos Lietuvos politinė sistema nuo pat pradžių buvo matomai pakrypusi į dešinę pusę. Ir, deja, per 30 metų taip ir neatsirado tinkamos atsvaros iš kairės. Buržuazinė valdžia dėjo visas pastangas ir sutelkė visus savo pajėgumus (tradicines partijas, įstatymus, teisėtvarką, spectarnybas, žiniasklaidą, rinkiminę sistema ir t. t.) tam, kad nuslopintų mūsuose bet kokios kairiosios alternatyvos atsiradimą.

Kaip pastebėjo jau minėtas G. Kirkilas, kairiosios socialdemokratinės pakraipos partijos po šių rinkimų primą kartą prarado daugumą savivaldybių lygmenyje. Deja, socialdemokratai prarado šią daugumą ne dėl skilimo ir ne dėl to, kad vykdė kairiąją politiką, o būtent dėl to, kad jos niekada nevykdė. Šioje vietoje užtenka prisiminti vien nuolatinius socialdemokratinius priešrinkiminius pažadus dėl progresinių mokesčių įvedimo, kurie po rinkimų būdavo sėkmingai užmirštami. Arba socialdemokratinės ideologijos „šedevrus“. Tas pats G. Kirkilas savo laiku pompastiškai pareiškė, kad „marksizmas – tai paskutinis dogmatizmo bastionas“. Bet pasirodė, kad net ir atnaujintas G. Palucko pastangomis „socialdemokratinis dogmatizmas“ negelbsti. Eidamas į dešinę, į kairę neateisi, nors žemė ir apvali.

Būtina atkreipti dėmesį ir dar į viena šių rinkimų pralaimėtoją – Lietuvos teisėsaugą. Jos iškeltos baudžiamosios bylos kai kuriems merams ne tik nesutrukdė pastariesiems laimėti rinkimus jau pirmame ture, bet gal net ir pasitarnavo jų pergalei. Tai parodo visiška mūsų teisėtvarkos sistemos diskreditavimą visuomenės akyse. Žmonės vertina visą teisinę šalies sistemą kaip politikos instrumentą, kuris naudojamas politikavimui bei nešvariems politiniams žaidymas ir atitinkamai reaguoja. Niūrus ir dėsningas „teisinės“ kapitalo valstybės rezultatas!

Taigi, rinkimai kaip rinkimai. Nieko naujo. Ir rezultatai kaip visada. Visos partijos pralaimėjo, bet kiekviena jų „pučia žandus“ ir skelbiasi nugalėtoja. Kapitalistinėje visuomenėje svarbu ne būti, o atrodyti.

SP Infocentras