Oskaras Koršunovas: Kodėl aš balsuosiu už Zuoką?

Autorius: Oskaras Koršunovas Šaltinis: https://www.facebook.com/oskar... 2019-03-14 18:19:02, skaitė 370, komentavo 3

Oskaras Koršunovas: Kodėl aš balsuosiu už Zuoką?

Šį rytą pasiklausiau eilinius abiejų kandidatų debatus per Žinių radiją. Akivaizdu, kad Artūras Zuokas daug kompetetingesnis. Šimašius pilsto iš tuščio į kiaurą, neaiškiai artikuliuodamas abstrakčius pozityvizmus. Gal todėl jis toks patrauklus daliai jaunimo, nes tai jų kalbėjimo stilius. Beje, veikla ir kūryba - taip pat. Toks hipsteriškas pozityvistinis meinstrymas. Jie visuomet už visokeriopą gėrį žodžiuose, o už to dažnai slypi infantilumas, nekompetencija, tikro moralinio stuburo neturėjimas ir, žinoma, begalinės ambicijos. Ambicijos, už kurias jie net nemano mokėti prakaitu ir krauju. Jie to tikisi kaip dovanos, kurią jiems turi dovanoti visi: tėvai, mokytojai, universitetai, stipendijos, fondai, darbovietės, Lietuva ir pagaliau - visas pasaulis. Juk jie tokie geri ir a priori už gėrį. Ir jeigu jie ko nors nežino ar nepadaro, tai jie laiko tik savo privalumu. Juk tai taip žmogiška, jaunatviška ir apskritai cool.

Tiesą pasakius, aš tokius jau esu regėjęs - savo kartos komjaunuolius. Demagogus, moralistus, pozityvistus, teisuolius, o už viso to slypėjo žiaurus karjerizmas. Tokį komjaunuolį man primena Šimašius - visada besišypsantis ir visada kalbantis kažką abstrakčiai pozityvaus.

Ką jis padarė per savo kadenciją? Aš neprisimenu. Tiksliau, kai ką prisimenu - iškirstas tujas, užšiukšlintą miestą, na, dar iš Barto atimtą studiją.

Mūsų teatras irgi vos neprarado kad ir menko, bet mums reikšmingo savivaldybės finansavimo, nes toks tūlas, save laikantis teatro sektoriaus komisaru Audronis Imbrasas, Šimašiaus komandos narys ir patarėjas kultūrai, ilgai įtikinėdamas mažai kompetetingus savo komiteto kolegas, jog mūsų teatras yra niekinis (čia toks jo sugalvotas epitetas), sugebėjo pakeisti iki tol buvusias konkurso Vilniaus miesto teatro vardui laimėti taisykles. Ir mes tiesiog likome ant ledo, nes pagal visas pataisas net negalėjome dalyvauti tame konkurse. Bet čia atskira istorija, kaip ir visa šio komisaro kultūrinė veikla, kurią tikrai verta paanalizuoti. Tiesa, vėliau buvo susigriebta ir mes dabar tarsi turime prošvaistes, bet ir jos miglotos.

Apskritai, kai Šimašius pradeda kalbėti apie kultūrą, geriau nusipjauti ausis nei visa tai klausyti.

Ką veikė Šimašius per visą savo kadenciją? Lopė kažkokias mistines skolų skyles, dėka ko Vilnius merdėjo. Man jau geriau klęstintis miestas su skolomis, nei pilkas be skolų. Amerika turi didžiausią skolą pasaulyje. Na ir ką? Ji yra labiausiai klestinti šalis.

Visose dviejų kandidatų diskusijose akivaizdu, kad Zuokas yra kur kas labiau patyręs, konkretesnis ir žinantis situaciją iš vidaus. Akivaizdu, kad jis turi didesnę, o galbūt apskritai tik jis vienas turi, vyriausybės paramą. O tai labai svarbu. Taip, jis avantiūristiškas tipas, bet man geriau avantiūristas su polėkiu nei zanūda be fantazijos. Atsimenu Zuoko oranžinių dviračių projektą. Graži oranžinė idėja, o vilniečiai tuos dviračius vogė, perdažė, bandė parduoti arba tiesiog laužė. Va šito aš nesuprantu. Ir nesuprantu, kodėl vilniečiams nereikia polėkio? Gal todėl, kad Vilnius - tai suvažiavusių kaimiečių miestas, kuriems miesto kultūra apskritai svetima?

Zuoko Gugenheimo idėja buvo puiki. Jei ši Zuoko iniciatyva nebūtų sustabdyta tada, prieš krizę, kai babkių buvo dafiga, Vilnius dabar turėtų Gugenheimą. Beje, projektuotą Zahos Hadid. Ir lėktuvai ilgiau paskraidę būtų atsipirkę. Gal tai ir klaidos, bet tai noras paversti Vilnių vienu patraukliausių miestų Europoje. O būtent Zuokas tokią ambiciją ir turi. Vilnius turi tam realias galimybes - tiek istorines, tiek jame glūdintį modernizacijos potencialą.

Kalbant apie istoriją, reikėtų prisiminti Vilniaus atsiradimą - Gedimino laiškus, kviečiančius viso pasaulio pirklius, nepaisant tautybių ar kitų išskirtinumų. Arba Žygimantą Augustą, kuris vykstant žiauriam protestantų ir katalikų karui Europoje pakvietė visus: protestantus, katalikus, kalvinistus, totorius, žydus. Tai sukūrė Europoje dar nematytą miesto veidą. Ką reiškia vien žydiška Vilniaus istorija. Taip, jos finalas tragiškas, bet ji labai turtinga savo praeitimi ir Vilniuje šiaurės Jeruzalės dvasia dar nėra visiškai išnykusi. Todėl Vilnius turėtų bandyti restauruoti tos dvasios likučius, kaip tai daro Krokuva ar Gdanskas, nuosekliai restauruodami žydišką palikimą, pradedant muziejais, baigiant restoranais.

Beje, štai ir pas mus visai neseniai atsirado beigeliai, kuriuos taip mėgsta vilniečiai. O juk šitas riestainis, žinomas ir mėgstamas visame pasaulyje, kilęs iš Lietuvos. Mums tiesiog privalu pastatyti žydų muziejų, ir geresnį nei Varšuvoje. Ir jeigu mes pastatėme paminklą Frankui Zappai, tai kodėl nepastatyti paminklo ir Bobui Dylanui, kurio šaknys - taip pat Lietuvoje. Arba nepadaryti mažo muziejaus Romainui Gary, kad ir jo gyventame bute.

Po 1737, 1748 ir 1749 m. gaisrų, suniokojusių miestą, buvo pakviestas ne bet kas, o Jonas Kristupas Glaubicas, kuris Vilnių pavertė baroko šedevru. Vilnius visada buvo ambicingas. Visada troško būti geriausiu. Ir tai stabdydavo tik žiaurios okupacijos.

Šiai Vilniaus kūrimosi ambicijai man kur kas artimesnis Zuokas su savo polėkiu nei klapčiukiškai nuolankus Šimašius. Aš nematau Šimašiuje jokio vizionieriškumo, o Zuokas yra fantazuotojas ir vizionierius. Kartą aš kalbėjau su juo ir jis man visai rimtai aiškino, kad nori Vilniuje įkurti nemirtingumo institutą. Už tai, jog po Vilnių su dviračiais važinėja turistai ir mes pagaliau turime Jono Meko muziejų, turėtume būti dėkingi Zuoko fantazijoms.

Taip, Zuokas - Ostapas Benderis, bet tai geriau negu Kisa Vorobjaninovas, koks yra Šimašius. Tik be ūsų, be akinių ir jaunas.