Bukas paklusnumas veda visuomenę į šizofreniją

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/bukas-paklu... 2015-05-19 07:44:23, skaitė 2931, komentavo 0

Bukas paklusnumas veda visuomenę į šizofreniją

Kodėl amerikietė šluba juodaodė lesbietė turi daugiau šansų gauti geresnį darbą nei visi likusieji? Todėl, kad kiekvienas darbdavys privalo priimdamas į darbą žmones atsižvelgti į kvotas, numatytas įvairaus plauko mažumoms ir turi teikti pirmenybę būtent joms.

Profesionalumas?

Tai antraeilė savybė, nes jos įvertinimas yra subjektyvus. Dėl to, priimdamas į darbą šlubą juodaodę lesbietę, darbdavys tuo pačiu samdosi, politkorektiškai išsireiškus, rasinės mažumos atstovę su ribotomis fizinėmis galimybėmis ir netradicine seksualine orientacija. Be viso kito – dar ir moterį. Keturi viename. Šiuolaikinės amerikiečių visuomenės akyse toks darbdavys yra tiesiog fantastiškas humanistas.

Mano draugas vokietis jau kelintą kartą bylinėjasi su savo turkėmis darbuotojomis, kurios įsidarbina, po kelių mėnesių išeina į labai gerai apmokamas (iš mano draugo kišenės) motinystės atostogas ir daugiau niekad nebegrįžta į darbą, gimdydamos vaiką po vaiko ir gaudamos už kiekvieną jų dar ir pašalpas iš Vokietijos vyriausybės. Mano draugas sistemingai pralošia tas bylas, o kai kas laiko jo atkaklumą… politiškai nekorektišku. O nepriimti turkių į darbą jis negali, tai bus traktuojama kaipo diskriminacija. Geriau nerizikuoti.

Bet jau visai anekdotiški dalykai vyksta Kanadoje. Ten buvo momentas, kai antirasistinio humanizmo įkarštyje Toronto policija uždraudė minėti odos spalvą ieškant nusikaltėlių ir sudarant jų aprašymus. Galite įsivaizduoti?

O kretinizmo viršūne (beje, kretinizmas – irgi nepolitkorektiškas žodis, dabar priimta sakyti „alternatyvi logika“) galima laikyti draudimą atlikti žymią britų grupės Dire Straits dainą Money for Nothing.

Daina labai sena ir tarp kitko, įvertinta Gremi premija. Kažkoks homoseksualistas neseniai sukurpė skundą atitinkamiems Kanados organams ir dainą uždraudė, nes joje nelabai pagarbiai vadinami homoseksualistai. Atvažiavom! Uždraudžia 30 metų senumo dainą todėl, kad ji neatitinka šiandieninių politkorekcijos normų. Bet juk šitų normų neatitinka praktiškai visas žmonijos kultūros paveldas, pradedant Biblija. Ją irgi įsakysite uždrausti? O juk kada nors pabandys…

Man rodos, politinio ir visuomeninio korektiškumo, kuris įtvirtinamas ar jau įtvirtintas Vakaruose ir kurį agresyviai kopijuoja kai kurie mūsų visuomenės nariai, kanonai veda mus tiesiu keliu į šizofreniją. Aš suprantu, kai laikomasi mandagumo taisyklių, kurias diktuoja vidinė žmogaus inteligencija, žmogaus, kuris intuityviai, automatiškai, pasąmonės lygmenyje vengia kitus įžeisti galinčio tono ar išsireiškimo. Tačiau šiandieninė tolerancija eina ne iš žmogaus vidaus, o iš išorės, ji neturi nieko bendro su dvasingumu, išsiauklėjimu ar meile artimui savo.

Iš vidutinio statistinio piliečio politkorekcijos normos nereikalauja nuoširdaus, tikro, žiniomis pagrįsto supratimo, atjautimo kitų rasių, tautų, religijų, kitokių mažumų atžvilgiu.

Šios normos reikalauja tiktai baime pagrįsto kažkokių formalių kanonų laikymosi. Kanonų, kurie dažniausiai apsiriboja terminologija ir elgesio šablonais: reikia sakyti afroamerikietis, o ne negras, nes būsi apšauktas rasistu. Negalima pabrėžti tautybės ar religijos, kalbant apie nusikaltėlius, ypač jeigu jie ne krikščionys. Negalima išreikšti susižavėjimo moters grožiu komplimentais, nes apkaltins seksualiniu priekabiavimu. Jokiais būdais negalima kaltinti musulmonų fanatizmu ar agresyvumu, negalima tarti visiškai literatūrinio žodžio „pederastas“, negalima, negalima, negalima…

Atmintyje norom nenorom iškyla lenkų rašytojo Stanislavo Lemo fantastinis romanas „Sugrįžimas iš žvaigždžių“, kur aprašyta laiminga ateities visuomenė, visiškai laisva nuo bet kokios agresijos rūšies. Paaiškėja, kad to pasiekta buvo ganėtinai originaliu būdu: kiekvienam naujagimiui atliekama betrizacija, kuri visiškai sunaikina pasąmonės lygmenyje galimybę ne tik pulti, bet ir gintis. Agresija panaikinta, bet panaikinta ir rizika. Nebėra kovos, bet ir vystymasis sustojo. Esmė ta pati kaip ir pas dabartinę toleranciją – realiai egzistuojantys prieštaravimai ir realios problemos nesprendžiami, o dirbtiniu būdu išstumiami už žmogaus sąmonės ribų.

Bet štai kas įdomu: šitą šiuolaikinę, realią, o ne fantastinę sąmonės beatrizaciją taiko anaiptol ne visai visuomenei, kaip Lemo romane. Politkorekcija kažkodėl laikoma privaloma tiktai įstatymams paklusniai daugumai, o pačios globojamos mažumos tolerancija anaiptol nepasižymi.

Homoseksualistai ir lesbietės laisvai demonstruoja savo gyvenimo būdą, įtraukdami jaunimą į savo gretas, tačiau bet koks mėginimas atvirai atmesti tas „vertybes“, bent jau verbaliniame lygmenyje, ar bandymas sukritikuoti, neišvengiamai susiduria su tokia aršia ataka, kad potraukis laisvai reikšti savo nuomonę ilgam pradingsta.

Musulmonai Europos miestuose pareiškia, kad kryžiai ant antkapių krikščioniškose kapinėse įžeidžia jų religinius jausmus, reikalauja įvesti šariato įstatymus jų gyvenamose vietose, o pabandykite nupiešti pranašo karikatūrą ar drąsią knygą parašyti – teks slapstytis nuo žudikų visą likusį gyvenimą.

Šimtai jaunų europiečių ir amerikiečių laisvai pereina į islamą, tačiau bet koks musulmono mėginimas pereiti į krikščionybę ar tiesiog kažką skelbti musulmoniškose šalyse baudžiamas mirtimi. Sektantai ima savo kontrolėn visą mūsų visuomenę, žlugdo armiją, plečia savo įtaką visuose visuomenės sluoksniuose, tačiau priešintis negalima, neduok dieve kažkam koją priminsi – užtampys negyvai po Europos teismus. Skersti avinus Maskvos gatvėse per Kurban Bairamo šventę – tai religinio pakantumo pavyzdys ir žmogaus teisių įgyvendinimas, o pavadinti tai barbariškumu – nusikaltimas.

Kaip matome, politkorekcija – tai vėzdas, jo dėka įsitvirtina mažumos, kurioms tolerancijos įstatymai netaikomi ir dar daugiau – mažumos išmoko diktuoti savo valią, mojuodamos šiuo vėzdu.

O politinio korektiškumo klasika – nusikaltėlio ir aukos sulyginimas – taip įsišaknijo pasaulinėje praktikoje, kad jau netgi pasipiktinimo nekelia. Ir Gvantaname kalinčių teroristų, ir nuo jų kulkų žuvusių žmonių mes privalome gailėtis vienodai. Ir vienus, ir kitus išstumia ir gėrio ir blogio kovos sferos, iš akivaizdaus teisingumo sferos ribų ir liepia tiek blogiui, tiek gėriui taikiai ganytis žalioje abstrakčių žmogaus teisių pievutėje.

Mažumų teisių absoliutizavimas neleidžia mums pamatyti svarbiausio – šitų mažumų esmės. Yra mažumų, kurios atrodo mažumomis tik iš pirmo žvilgsnio. Realybėje jos savo svajonėmis, siekiais, savo veikla atspindi dar nepabudusios ar pernelyg įbaugintos daugumos interesus.

Tik saujelė žmonių pradeda revoliucinę kovą, nacionalinio išsivadavimo sukilimą, ekologinį sąjūdį, kovą dėl demokratinių pertvarkymų. Iš pradžių jų būna mažuma, tačiau jeigu jie išreiškia daugumos valią (tegu netgi ne iki galo suvokiamą), tai mes galime tapti jų pergalės liudininkais.

Tarp jų, bent jau pradiniame etape, yra labai nedaug tų, kurie įsitraukia į kovą, siekdami asmeninės naudos. Kitas dalykas – mažumos, agresyviai kovojančios išimtinai dėl nuosavų teisių ir nuosavų interesų, plečiančios savo įtakos sferas, ir tuo pat metu užgniaužiančios teisėtus kitų, ne tokių atkaklių ir įžūlių gyventojų grupių interesus.

Būtent jos šiandien diktuoja politkorekcijos taisykles iš pradžių atlaidžiai besišypsančiai, paskui nustebusiai, o galiausiai ir banaliai įbaugintai ir moralinio paralyžiaus iš tos baimės apimtai daugumai. Beje, ar žinote, ką politkorektiškoje kalboje reiškia gudrus žodžių junginys „intelektualios daugumos atstovas“? Jūs reiškia – „kvailys“. Jūs vis dar šypsotės, skaitytojau?

www