Dž. Orvelas. 1984 (4)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-05-24 16:00:38, skaitė 2758, komentavo 0

Dž. Orvelas. 1984 (4)

4

Vinstonas nejučia giliai atsiduso,— tą, nepaisydamas šalia esančio ekrano, jis darydavo kiekvieną rytą pradėdamas darbą,— prisitraukė kalbarašį, nupūtė nuo mikrofono dulkes ir užsidėjo akinius. Tada išvyniojo ir susegė krūvon keturis mažus popierinius cilindrus, kurie jau iššoko iš pneumatinio vamzdžio dešinėje jo stalo pusėje.

Jo kabinos sienose buvo keturios angos. Dešinėje nuo kalbarašio — mažas pneumatinis vamzdis raštams; kairėje didesnis laikraščiams, o šoninėje sienoje, nesunkiai pasiekiama ranka — ovalinė anga su vieliniu gaubtu. Ji buvo skirta išmetamiems popieriams. Panašių angų buvo tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių visame pastate, ne tik kiekviename kambaryje, bet ir gana tankiai kiekviename koridoriuje. Dėl kažkokių. priežasčių jos buvo pramintos atminties skylėmis. Turėdamas kokį nors naikintiną dokumentą arba pamatęs šiaip kur gulinčią popieriaus skiautę, nevalingai pakeli artimiausios skylės gaubtą ir įmeti angon, kur popierius bus pagautas šilto oro srauto ir nuneštas į didžiules krosnis kažkur pastato gilumoje.

Vinstonas perskaitė keturis gautus raštus. Kiekviename buvo tik viena ar dvi eilutės, parašytos telegrafiniu žargonu,— sudarytu iš atskirų naujakalbės žodžių,— kuris buvo naudojamas ministerijoje vidaus reikalams. Ten buvo parašyta:

times 17.3.84 d.b. kalba antipranešta afrika rektifikuoti times 19.12.83 ketvirto ketvirčio planas spaudos klaida suderinti šios dienos numerį

times 3.12.83 neteisinga pertekminės citata šokoladas rektifikuoti

times 3.12.83 dupliusblogai pateiktas d.b. dienos priesakas minimi nežmogui perrašyti ištisai prieš spaudą viršun.

Su nežymiu pasitenkinimu Vinstonas atidėjo ketvirtą raštelį į šalį. Tai subtilus ir sudėtingas darbas, tad geriausia palikti jį pabaigai. Kiti trys — paprasti einamieji dalykai, nors dėl antrojo tikriausiai reikės gerokai pavargti, tyrinėjant lapus su skaičiais.

Vinstonas surinko ekrane „atgalines datas“ ir pareikalavo tam tikrų „The Times“ numerių, kurie jau po kelių minučių išlindo iš pneumatinio vamzdžio. Tuose gautuose lapeliuose buvo nurodyti naujienų straipsniai, kuriuos dėl vienokios ar kitokios priežasties manoma esant reikalinga pakeisti, arba,— naudojant oficialią frazę — rektifikuoti. Pavyzdžiui, iš kovo septynioliktos dienos „The Times“ matyti, kad Didysis Brolis, kalboje, pasakytoje prieš dieną, išpranašavo, jog Pietų Indijos frontas bus ramus, bet Eurazija labai greitai pradės puolimą Šiaurės Afrikoje. O iš tikrųjų vyriausioji Eurazijos vadovybė pradėjo puolimą Pietų Indijoje, o Šiaurės Afriką paliko ramybėje. Todėl reikia perrašyti tą Didžiojo Brolio kalbos pastraipą taip, kad ji pranašautų kaip tik tą dalyką, kuris ir atsitiko. Arba dar — gruodžio devynioliktos dienos „The Times“ išspausdino oficialias prognozes dėl įvairių liaudies vartojamų prekių gamybos ketvirtam 1983 metų ketvirčiui, kuris drauge buvo šeštasis devintojo trimečio plano ketvirtis. Šios dienos numeris išspausdino straipsnį apie faktišką gamybą, iš kurio pasidarė aišku, jog prognozės visais klausimais smarkiai klydo. Vinstono užduotis — rektifikuoti pirmuosius skaičius taip, kad jie sutaptų su paskutiniais. Trečiasis raštelis kalbėjo apie labai paprastą klaidą, kurią galima sutvarkyti per porą minučių. Visai neseniai, vasario mėnesį, Pertekliaus ministerija išspausdino pažadą (oficialiais žodžiais „kategorišką įsipareigojimą“), kad 1984-ais metais šokolado racionas nebus mažinamas. Tikrumoje, kaip žinojo ir Vinstonas, nuo šios savaitės galo šokolado racionas buvo sumažintas nuo trisdešimties gramų iki dvidešimties. Taigi aną ankstesnį pažadą tereikia pakeisti perspėjimu apie galimą būtinybę kada nors balandžio mėnesį sumažinti, racioną.“

Atlikęs šias užduotis, Vinstonas prisegė prie laikraščių kalbarašio išspausdintas pataisas ir įkišo viską į pneumatinį vamzdį. Paskui beveik nesąmoningu judesiu suglamžė gautus lapelius bei savo parašytas pastabas ir sumetė į atminties skylę, atiduodamas viską liepsnai.

Kas atsitinka tame nematomame labirinte, kurlink veda vamzdžiai, jis smulkmenų nežinojo, bet bendrą supratimą turėjo. Kai visos pataisos, reikalingos kiekvienam laikraščiui, surenkamos ir sumaketuojamos, numeris perspausdinamas, originalus egzempliorius sunaikinamas ir jo vietoj į komplektą įsegamas naujas. Sis nuolatinio keitimo procesas lietė ne tik laikraščius, bet ir, knygas, žurnalus, brošiūras, plakatus, proklamacijas, filmus, fonogramas, multifilmus, nuotraukas — bet kokią literatūrą arba dokumentinę medžiagą, kuri gali turėti politinės arba ideologinės reikšmės. Kiekvieną dieną, gal net kiekvieną minutę praeitis pritaikoma prie dabarties. Taigi kiekviena partijos pasakyta prognozė dokumentų patvirtinama buvusi visiškai tiksli; neleidžiama, kad liktų bent menkiausias pranešimas ar nuomonė, kuri prieštarautų šio momento poreikiams. Visa istorija yra tarsi papirusas, kuris švariai nuskutamas ir iš naujo parašomas tiek kartų, kiek reikės. Kai visa tai atlikta, nebelieka jokios galimybės įrodyti, kad būta falsifikacijos. Pačioje didžiausioje dokumentų departamento sekcijoje, daug didesnėje už tą, kur dirbo Vinstonas, triūsė žmonės, kurių pareiga — sekti ir rinkti visus egzempliorius tų knygų, laikraščių ir kitų raštų, kurie buvo pakeisti ir turėjo būti sunaikinti. Lentynose gulėjo „The Times“ su originalia data, kurie dėl politinių permainų arba klaidingų Didžiojo Brolio pranašysčių buvo perrašyti gal dešimtis kartų, ir niekur nerasi kito egzemplioriaus, kuris jam prieštarautų. Knygos irgi buvo perrašomos iš naujo ir iš naujo, ir nauji leidiniai išeidavo be jokių nuorodų, kad kas nors pakeista. Net tose rašytose instrukcijose, kurias Vinstonas gaudavo ir baigęs darbą būtinai sunaikindavo, niekad nebūdavo rašoma ar net užsimenama, kad turi būti atliktas koks nors klastojimas: visada būdavo remiamasi apsirikimais, korektūros klaidomis, neteisingu citavimu ir kitokiomis klaidomis, kurias tikslumo dėlei reikia ištaisyti.

Bet iš tikro, galvojo jis, taisydamas Pertekliaus ministerijos tekstus, tai netgi ne klastojimas. Tai paprasčiausias vienos nesąmonės pakeitimas kita. Dauguma medžiagos, su kuria jis dirba, neturi jokio ryšio su realiu pasauliu, netgi to ryšio, kurį turėtų tiesioginis melas. Statistika pradinėje versijoje yra lygiai tokia pat fantazija kaip ir rektifikuotoje versijoje. Juk dažniausiai tie skaičiai imami iš galvos. Pavyzdžiui, Pertekliaus ministerija prognozavo, kad batų per ketvirtį bus pagaminta 145 milijonai porų. Pranešama, jog pagaminta 62 milijonai porų. Bet Vinstonas, perrašydamas prognozę, sumažino tą skaičių iki 57 milijonų, kad sudarytų įprastą įspūdį, jog planuotas kiekis buvo viršytas. Bet šiaip ar taip, 62 milijonai ne arčiau tiesos kaip 57 milijonai arba 145 milijonai. Gali būti, kad batų visai nepagaminta. O dar labiau gali būti, kad niekas nežino, kiek iš tikro buvo pagaminta, ir niekam tai nerūpi. Aišku tik viena — kad kiekvieną ketvirtį pagaminama astronominiai batų skaičiai popieriuje, nors, ko gero, pusė Okeanijos gyventojų vaikšto basi. Ir taip su įvairaus pobūdžio užregistruotais faktais, dideliais ir menkais. Viskas dingsta šešėliniame pasaulyje, kuriame net dėl metų ir datos negali būti tikras.

Vinstonas pažvelgė į salę. Kitoje koridoriaus pusėje savo kabinoje, įnirtingai darbavosi nedidukas, pedantiškas tamsiaveidis vyriškis, pavarde Tilotsonas — pasidėjęs ant kelio sulankstytą laikraštį, prikišęs burną prie pat kalbarašio mikrofono. Atrodė, kad jis nori, jog jo sakomi žodžiai liktų paslaptis tarp jo ir ekrano. Jis pakėlė galvą, ir jo akiniai priešiškai blykstelėjo Vinstonui.

Vinstonas beveik nepažinojo Tilotsono ir neturėjo jokio supratimo, ką šis dirba. Žmonės šiame skyriuje nelabai noriai kalbasi apie savo darbą. Ilgoje belangėje salėje su dviem kabinų eilėm, kur be perstojo šnarėjo popieriai ir gaudė į kalbarašių mikrofonus diktuojantys balsai, buvo daugiau kaip dešimt žmonių, kurių Vinstonas nežinojo net vardo, nors kasdien sutikdavo skubančius koridoriuose arba matydavo besiskeryčiojančius per neapykantos dviminutę. Jis žinojo, kad gretimoje kabinoje dieną po dienos triūsia moteris su šiaudiniais plaukais — seka ir naikina iš spaudos vardus žmonių, kurie išgaravo ir todėl laikomi niekada neegzistavusiais. Tai buvo simboliška, nes jos pačios vyras prieš porą metų irgi buvo išgarintas. Dar už poros kabinų darbavosi švelni, intelektuali, svajinga asmenybė, pavarde Amplfortas, su plaukų priaugusiomis ausimis ir stebinančiu talentu metrams bei rimams. Jis perdirbinėjo eiles, kurios pasidarė ideologiškai priešiškos, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių turėjo likti antologijose; jo sukurtosios buvo vadinamos „galutiniais tekstais“. Ši salė su kokiom penkiom dešimtim darbuotojų buvo tik vienas padalinys, viena didžiulio dokumentų departamento ląstelė. Iš šonų, viršuje ir apačioje kirbėte kirbėjo pulkai kitų, užsiėmusių neįsivaizduojama begale darbų. Buvo didelės spaustuvės su savais redaktoriais, poligrafijos specialistais ir puikiai įrengtomis nuotraukų falsifikavimo studijomis. Buvo teleprogramų sekcija su inžinieriais, prodiuseriais ir brigadomis aktorių, specialiai atrinktų pamėgdžioti balsus. Buvo tiesiog armijos referentų, kurių pareiga — paprasčiausiai sudaryti sąrašus tų knygų ir periodinių leidinių, kuriuos reikia reviduoti. Buvo didžiulės saugyklos, kur laikomi ištaisyti dokumentai, taip pat paslėptos krosnys, kur naikinami pirmieji egzemplioriai. Kažkur buvo ir visiškai anonimiškos vadovaujančios smegenys, kurios koordinavo visą darbą ir nubrėždavo taktikos gaires, pagal kurias vieną praeities atkarpą reikia palikti, kitą sufalsifikuoti, o trečią ištrinti be pėdsakų.

Dokumentų departamentas priklausė Teisybės ministerijai, kurios tiesioginė pareiga ne rekonstruoti praeitį, o aprūpinti Okeanijos piliečius laikraščiais, filmais, vadovėliais, televizijos programomis, pjesėmis, romanais — visokiausia įmanoma informacija, instrukcijomis arba pramogomis — nuo statulos iki šūkio, nuo lyrinio eilėraščio iki biologinio traktato, nuo vaikiško elementoriaus iki naujakalbės žodyno. Be to, Ministerija turėjo ne tik tenkinti daugiaplanes partijos reikmes, bet ir pakartoti visas savo operacijas žemesniu lygiu, pritaikytu proletariatui. Buvo visa grandinė skyrių, užsiėmusių proletariato literatūra, muzika, drama ir pramogomis. Čia buvo leidžiami niekam tikę laikraščiai, kuriuose nėra beveik nieko, tik sportas, nusikaltimai, astrologija, sensacingi primityvūs apsakymai, filmai, trykštantys seksu ir sentimentalios dainos, kuriamos aparatų — specialių kaleidoskopų, vadinamų versifikatoriais. Buvo net ištisas poskyris — naujakalbe vadinamas pornosektu — gaminantis prasčiausios rūšies pornografiją, kuri buvo išsiuntinėjama užklijuotuose vokuose ir kurios neprivalėjo matyti nė vienas partijos narys, išskyrus ją gaminančius.

Kol Vinstonas dirbo, iš vamzdžio iškrito dar trys raštai, bet tai buvo labai paprasti dalykai ir jis juos sutvarkė dar prieš neapykantos dviminutę. Jai pasibaigus, jis sugrįžo į savo kabiną, pasiėmė nuo lentynos naujakalbės žodyną, nustūmė kalbarašį į šalį, nusivalė akinius ir ėmėsi svarbiausio darbo.

Didžiausias Vinstono malonumas gyvenime buvo darbas. Dauguma jo būdavo varginanti rutina, bet ir joje pasitaikydavo sunkių bei keblių užduočių, kuriose galėdavai užsimiršti kaip pasinėręs kokion matematikos problemon — tai subtilūs falsifikavimo atvejai, kuriuose vadovautis tegali angsoco principų išmanymu ir savo nuovoka, kurios partija iš tavęs tikisi. Vinstonui šie dalykai sekėsi. Kartais jam net patikėdavo rektifikuoti „The Times“ vedamuosius straipsnius, kurie būdavo parašyti ištisai naujakalbe. Jis išvyniojo lapą, kurį buvo atidėjęs anksčiau. Jame buvo rašoma:

times 3.12.83 dupliusblogai pateiktas d,b. dienos priesakasminimi nežmogai perrašyti ištisai prieš spaudąviršun.

Senkalbe (normalia anglų kalba) tai skambėtų maždaug taip:

Pranešimas apie Didžiojo Brolio dienos priesaką 1983 metų gruodžio trečios dienos „The Times“ yra itin nepatenkinamas ir liečia neegzistuojančius asmenis. Perrašykite ištisai ir prieš spausdindamas parodykite juodraštį aukštesnei valdžiai.

Vinstonas perskaitė tą negerą straipsnį. Paaiškėjo, kad Didžiojo Brolio vedamasis beveik ištisai gyrė organizaciją CPPT, kuri aprūpindavo cigaretėmis ir kita parama plaukiojančios tvirtovės jūreivius. Ypatingai pažymėtas draugas Vitersas, žymus vidinės partijos narys, gavęs antros klasės ordiną „Už ypatingus nuopelnus“.

Po trijų mėnesių CPPT dėl nepaaiškintų priežasčių staiga buvo panaikinta. Galima buvo suprasti, kad Vitersas ir jo kolegos dabar yra nemalonėje, bet tuo klausimu nei spauda, nei teleekranas nieko nepranešė. Tai buvo natūralu, nes nebuvo įprasta teisti politinius nusižengėlius arba net viešai juos pasmerkti. Didieji valymai, palietę tūkstančius žmonių, su viešais išdavikų ir minčių nusikaltėlių teismais, kur jie nuolankiai prisipažindavo ir būdavo nubaudžiami mirtimi, vykdavo ne dažniau kaip kartą per porą metų ir būdavo tarsi ypatingi spektakliai. Užsitraukusieji partijos nemalonę dažniausiai tiesiog dingdavo ir niekas apie juos daugiau negirdėdavo. Ir niekas negalėdavo išsiaiškinti, kas jiems atsitiko. Kartais jie net būdavo paliekami gyvi. Vinstonas, be savo tėvų, pažinojo apie trisdešimt žmonių, kurie buvo dingę.

Vinstonas švelniai braukė per nosį sąvaržėle. Kabinoje kitapus tako draugas Tilotsonas, paslaptingai susirietęs prie savo kalbarašio, diktavo toliau. Akimirką kilstelėjo galvą — vėl tas pats priešiškas akinių blykstelėjimas. Vinstonas pagalvojo, ar tik Tilotsonas neužsiėmęs tuo pačiu darbu kaip ir ji. Tai buvo visai įmanoma. Tokia kebli užduotis niekada nepatikima vienam žmogui; antra vertus, patikėti jį komitetui — tai būtų pripažinti, kad vyksta falsifikacija. Taigi, ko gero, dabar koks tuzinas žmonių darbuojasi ir kuria savo versijas, ką iš tikrųjų pasakė Didysis Brolis. Galų gale koks nors korifėjus iš vidinės partijos išrinks vieną ar kitą versiją, suredaguos ir paleis suktis visus sudėtingus ir būtinus nuorodų procesus, o paskui išrinktasis melas bus galutinai įtvirtintas ir taps tiesa.

Vinstonas nežinojo, kodėl Vitersas pateko į nemalonę. Gal dėl korupcijos arba nekompetentingumo. Gal Didysis Brolis tiesiog nori atsikratyti per daug populiariu pavaldiniu. Gal Vitersas arba koks jam artimas žmogus buvo įtartas nukrypimu. O gal — ir tai labiausiai pana- su į tiesą — taip atsitiko todėl, kad valymai ir išgarinimai yra būtina valdymo mechanikos dalis. Raktas šiai mįslei įminti nebent žodžiuose „minimi nežmogai“, kurie rodė, kad Vitersas jau negyvas. Bet tai ne vienintelė baigtis, kai žmogus areštuojamas. Kartais jis būna paleidžiamas ir lieka laisvėje metus ar net dvejus, kol būna likviduojamas. Gana dažnai žmogus, kurį jau senų seniai laikei mirusiu, kaip vaiduoklis pasirodo kokiame nors viešame teisme, kur jis, prieš galutinai išnykdamas, savo parodymais įpainioja šimtus kitų. Šiaip ar taip, Vitersas jau „nežmogus“. Jis nebeegzistuoja — niekada neegzistavo. Vinstonas nusprendė, kad neužteks paprasčiausiai pakeisti Didžiojo Brolio kalbos toną. Geriausia padaryti taip, kad joje būtų kalbama visai apie kitką.

Jis gali paversti kalbą įprastiniu išdavikų ir minčių nusikaltėlių pasmerkimu, bet tai būtų per daug akivaizdu; išgalvoti pergalę fronte arba kokią nors devintojo trimečio plano viršijimo šventę — gali per daug susikomplikuoti dokumentai. Reikia grynos fantazijos. Staiga jam šovė į galvą beveik gatava mintis apie draugą Ogilvį, kuris neseniai didvyriškomis aplinkybėmis žuvo mūšyje. Kartais Didysis Brolis savo kalbą paskirdavo kokiam nors nuolankiam, eiliniam partijos nariui, kurio gyvenimą ir mirtį iškeldavo kaip sektiną pavyzdį. Šiandien jis pagerbs Ogilvį. Tokio asmens kaip draugas Ogilvis iš tiesų nėra, bet kelios spausdintos eilutės ir pora sufalsifikuotų nuotraukų greitai padarys jį tikrą.

Vinstonas minutėlę pagalvojo, paskui prisitraukė kalbarašį ir ėmė diktuoti įprastu Didžiojo Brolio stiliumi: karišku ir drauge pedantišku, nesunkiai pamėgdžiojamu, kai nuolat keliami klausimai ir čia pat į juos atsakoma „Ko mes galime pasimokyti iš šio fakto, draugai? Galime pasimokyti — ir tai yra ne pagrindinis angsoco principas,— kad… ir t.t. ir t.t.

Būdamas trejų metų, draugas Ogilvis metė visus žaislus, išskyrus būgną, kulkosvaidį ir malūnsparnio modelį. Šešerių — metais per anksti, pagal specialią taisyklių išimtį — įstojo į „Šnipus“, devynerių jau buvo būrio vadas. Vienuolikos metų, nugirdęs pokalbį, kuris jam pasirodė nusikaltėliškas, apskundė savo dėdę minčių policijai. Septyniolikos jau buvo savo rajono organizatorius Jaunimo antilytinėje lygoje. Devyniolikos sukonstravo rankinę granatą, kurią priėmė Taikos ministerija ir kuri per pirmą surengtą bandymą vienu sprogimu užmušė trisdešimt vieną Eurazijos belaisvį. Dvidešimt trejų krito kovoje. Skrendant virš Indijos vandenyno su svarbiais dokumentais, jį pradėjo vytis priešo naikintuvai. Jis prisirišo prie savęs kulkosvaidį ir iššoko iš malūnsparnio su visais dokumentais į jūrą. Apie tokią mirtį, sakė Didysis Brolis, negalima galvoti be pavydo jausmo. Didysis Brolis dar pridėjo keletą pastabų apie draugo Ogilvio gyvenimo tyrumą ir atsidavimą. Jis buvo absoliutus abstinentas, nerūkė, nepripažino jokių malonumų, išskyrus valandą sporto salėje, buvo davęs celibato įžadus, nes vedybas ir šeimos rūpesčius laikė nesuderinamais su dvidešimt keturių valandų per parą atsidavimu tarnybai. Kalbėtis mėgo tik apie angsocą, jo gyvenimo tikslas buvo vienintelis — nugalėti eurazinius priešus ir išgaudyti šnipus, sabotažininkus, minčių nusikaltėlius bei visokius išdavikus.

Vinstonas svarstė, ar apdovanoti draugą Ogilvį ordinu „Už ypatingus nuopelnus“; galų gale nusprendė neapdovanoti, kad nereikėtų sudėtingų pakeitimų kryžminėse nuorodose.

Jis dar sykį žvilgtelėjo į savo varžovą gretimoje kabinoje. Kažkas tarytum sakyte sakė, kad Tilotsonas irgi užsiėmęs ta pačia užduotimi. Be abejo, dabar dar nežinia, kieno versija bus priimta, bet jis gana aiškiai jautė, kad tai bus jo darbas. Draugas Ogilvis, prieš valandą net neįsivaizduotas, dabar jau yra faktas. Jam toptelėjo mintis, kad sukurti galima tik mirusius žmones, gyvų negalima. Draugas Ogilvis, kuris niekad neegzistavo dabartyje, egzistuoja praeityje, o kai klastojimo faktas bus pamirštas, jis egzistuos taip pat autentiškai kaip Karolis Didysis arba Julius Cezaris.