„Seniai karo nebuvo, seniai…“ arba auksinio Vilniaus jaunimo „paniatkės“

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/seniai-karo... 2019-04-26 17:04:27, skaitė 394, komentavo 5

„Seniai karo nebuvo, seniai…“ arba auksinio Vilniaus jaunimo „paniatkės“

Ievos Koncevičiūtės humoreska apie Porsche Cayenne’us, brangius restoranus ir lankomus kontinentus mane pasiekė tik vakar – jau po to, kai perskaičiau Tautvydo Marčiulaičio skaičiavimus, kiek toks gyvenimas galėtų kainuoti (plius minus 6000,00 Eur/žmogui) ir kiek žmonių Lietuvoje gauna tokias pajamas (ne daugiau kaip 12,5 tūkst. nuo visos populiacijos), o taip pat po to, kai Viktorija Zizu aprašė kiek kitokios viduriniosios klasės gyvenimą (prisipažinsiu, pati priklausau Viktorijos Zizu, o ne Ievos Koncevičiūtės viduriniąjai klasei).

Visgi, kiek paanalizavusi Ievos Koncevičiūtės Facebook paskyrą, veiklas ir užsiminimą apie turtingus tėvelius, aš galiu patikėti, kad ji tikrai gyvena kažkaip panašiai. Gal ten kažkur perspaudė, kažkiek pagražino, bet iš esmės – auksinis Vilniaus jaunimas. Daug pažinčių, daug pinigų ir nuo darželio atviros visos durys.

Nepykstu, nepavydžiu, tiesiog suprantu, kad taip – Lietuvoje (jau ir Lietuvoje!) yra tokių žmonių. Netgi suprantu, kad jie vargiai suvokia tokias problemas kaip dideli komunaliniai mokesčiai ar odontologo paslaugų kainos arba kad įstrigę savo glamūriniame burbule gali nepastebėti, kad priklauso labai nedidelei socialinei kastai.

Dėl to mane nustebino ne tas pasigyrimas „glamūrnu“ gyvenimu – politinė TS-LKD legenda (ir vėl nieks neįžiūrėjo prastai paslėptos politinės reklamos?), o „patiktukų“ paspaudėjai, dalį kurių tikrai žinau ir kurių gyvenimas ne tai, kad netempia į tą pusę – jis ten niekados ir netemps.

Tiesą sakant, mano gyvenimas į tą pusę irgi netempia, bet problema ne tai, kad negaliu sau leisti Cayenne ir visų kitų ten išvardytų dalykų. Išties – sakau sąžiningai – nejaučiu, kad man jų labai reikėtų.

Tikroji problema, dėl ko ir rašau šį įrašą yra ta, kad visuomenė vis atkakliau atsisako suvokti socialinę Lietuvos realybę. Vidurinioji klasė sparčiai nyksta (ne tik Lietuvoje, tai – pasaulinė tendencija), tad I. Koncevičiūtės minimas „upper middle class“ (aukštesnioji vidurinė klasė) terminas nėra visiškai netikslus, tik vartojamas naujame kontekste. Suvokiant, jog de facto taip apibūdinama ne jokia aukštesnioji vidurinė klasė (kuriai turėtų priklausyti nemaža imtis), o tiesiog kruopelė turtingiausiųjų, tekstas įgauna vidinę logiką.

Dar ne taip seniai vienas Šiaulių politikas samprotavo, esą dažnas lietuvis uždirba berods apie 10 000 Lt (o gal jau Eur?)/mėn ir tada racijos nepraradę tautiečiai juokėsi susiėmę už pilvų, o štai šiandien auksinė Vilniaus mergaitė kaip Vilniaus socialinę normą pristato tokį gyvenimo būdą, kurį sau gali leisti gal kokie 5 proc. vilniečių, ir kas nutinka? Masinis „patiktukų“ spaudimas ir dalinimasis, pamirštant, kiek daug žmonių negali pasvajoti ne tik apie brangius automobilius ir tolimas keliones, bet net ir apie… nuosavą būstą. Šiuo aspektu pabrėšiu, kad net ir tie – svajojantys apie Cayenne’us netolimoje ateityje – dažnai gyvena paskolinėse kartonkėse su vaizdu į kito „sėkmingo“ jaunuolio dėžę.

Pinigų leidimas aiškiai per brangiems dalykams, siekiant suvaidinti tokį gyvenimo būdą, koks nėra įkandamas, yra tik viena Tautvydo Marčiulaičio pažymėta problemos pusė. Kitoji – tampame nejautriais, godžiais, realios situacijos nesuvokiančiais maušais, kurie aria nuo ryto iki nakties, kad išmokėtų paskolą už trisdešimties kvadratų butą, tačiau vidujai jaučiasi kone oligarchais, nes nusiperka kokį nors sumautą kremą už kainą, kurios užtektų visai šeimai pavalgyti keletą savaičių.

Man tas nenormalus santykis su pinigais, tas parodinis švaistymasis, negerbiant savo darbo ir negalvojant apie ateitį, tas ignoravimas fakto, kad dauguma yra elementari darbo, o ne vidurinė klasė, ir kad laikinai didesnės už vidutines pajamas nepaverčia elito atstovu, yra tiesiog dar vienas žmogaus bukumo ir neapdairumo požymis. Ir čia net aplenkiant tą faktą, kad žmogus yra mirtinga būtybė ir jei per gyvenimą nesukuria nieko daugiau kaip tik krūvą selfių bei šiukšlių, tai tas jo gyvenimas vertas panašiai kaip kanalizacijos žiurkės.

Summa summarum I. Koncevičiūtės tekstas daugiau pasako ne apie tai, ką ji turi, o apie tai, ko jai trūksta. Tuo tarpu „patiktukų“ spaudytojai ir dalintojaisi, ypač gyvenantys sovietiniuose butuose arba svetainės dydžio „kartonuose„, atliepia į tai ir išryškina kaip rašalo dėmę plintančią visuomenės ydą, kuri anksčiau ar vėliau sugrąžins į barbarizmą.

O gal jau iš dalies ir grąžino.