Popiežius Pranciškus apkaltintas erezija

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-05-01 11:03:00, skaitė 227, komentavo 2

Popiežius Pranciškus apkaltintas erezija

Balandžio 30 d. portalas lifesitenews pranešė, kad 20 įžymių teologų kreipėsi į vyskupus atviru laišku, kuriame apkaltino popiežių Pranciškų erezija ir pareikalavo jo atstatydinimo. Jie paskatino „imtis priemonių, būtinų rimtoje situacijoje", nes popiežius vykdo šį nusikaltimą.

Laiško tekstas

Autoriai savo kaltinimą erezija pagrindžia Popiežiaus Pranciškaus pozicija, daugeliu atvejų prieštaraujančią tikėjimui.

„Mes ėmėmės šios kraštutinės priemonės atsakydami į susikaupusią per pastaruosius kelis metus žalą, kurią atnešė popiežiaus Pranciškaus žodžiai ir veiksmai, kurie atvedė į vieną iš didžiausių krizių Katalikų bažnyčioje“, - pareiškė autoriai. Atviras laiškas parašytas olandų, italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis.

Tarp signatarų tokie autoritetingi mokslininkai, kaip tėvas Thomas Crean, Fr. John Hunwicke, Professor John Rist, Dr. Anna Silvas, Professor Claudio Pierantoni, Dr. Peter Kwasniewski, ir Dr. John Lamont.

„Didžiąją savaitę“ paskelbtas 20 puslapių laiškas yra tęsinys 2017 metais paskelbto ir 62 mokslininkų teologų pasirašyto laiško, kuriam pradžią davė popiežiaus 2016 metų kreipimasis 2016 Amoris Laetitia. Apie tai rašoma Šv.Pijaus X kunigų brolijos Lietuvoje pareiškime „Su didžiuliu nerimu: mes kaltiname popiežių Pranciškų“ rašoma: (žiūr. priedą).

Atviro laiško autoriai pareiškė, kad jiems tapo aišku, kad „popiežius Pranciškus suvokia savo asmeninę poziciją, prieštaraujančią tikėjimui, ir kad atėjo laikas eiti „toliau“, tvirtinant, kad popiežius Pranciškus „kaltas erezija“.

„Mes apsiribojame kaltinimu jo erezijos tais atvejais, kada jis viešai neigė tikėjimo tiesas, o po to nuosekliai veikė tokiu būdu, kuris demonstruoja, kad jis netiki į šias tiesas, kurias jis viešai neigė“, - reziumuoja autoriai.

Susiklosčius šiai situacijai teologai kviečia Bažnyčios vyskupus imtis priemonių, nes „eretinės popiežystės negalima kentėti ar slėpti, kad išvengti didžiausio blogio“.

Dėl šios priežasties autoriai „nuolankiai prašo Bažnyčios vyskupų ištirti kaltinimus, esančius laiške, tam, kad, jei jie juos skaitys pagrįstais, jie galėtų išlaisvinti Bažnyčią nuo jos dabartinės nelaimės atitinkamai su šventu posakiu Salus animarum prima lex („sielų gelbėjimas yra aukščiausias įstatymas“). Autoriai mano, kad vyskupai gali tai padaryti, „įtikindami Popiežių Pranciškų atmesti šias erezijas, o jeigu jis to ryžtingai atsisakys, pareikš, kad jis laisva valia atsisakė popiežystės“.

Nuorodos:

Priedas:

John Vennari

  2016-09-21

Bendras žurnalų „The Remnant“ ir „Catholic Family News“ pareiškimas

2016 m. rugsėjo 19 d., Šv. Januarijaus šventę.

Jūsų Šventenybe,

Šis tekstas, parašytas nevilties apimtų pasauliečių luomo atstovų, yra, turime pripažinti, jūsų pontifikato apkaltinimas: šio pontifikato žala Bažnyčiai proporcinga džiaugsmui, kurį jis teikia pasaulio galingiesiems. Paskutinis lašas, privertęs mus žengti šį žingsnį, yra jūsų „konfidencialaus“ laiško Buenos Airių vyskupams atskleidimas, laiško, kuriame jūs, remdamasis savo paties asmenine nuomone, išreikšta posinodiniame paraginime „Amoris laetitia“, leidžiate jiems teikti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus kai kuriems viešiems svetimautojams, gyvenantiems „antrojoje santuokoje“, bet nesirengiantiems pakeisti savo gyvenimo ir nutraukti neteisėtų lytinių santykių.

Šitaip Jūs nepaisote paties Mūsų Viešpaties žodžių, be jokių išimčių pasmerkiančių skyrybas ir „antrąją santuoką“ kaip svetimavimą per se [liet. savaime]; šv. Pauliaus įspėjimų apie dieviškąją bausmę už nevertą Švč. Sakramento priėmimą; paskutinių dviejų Jūsų pirmtakų mokymo, atitinkančio dviejų tūkstančių metų senumo moralinį Bažnyčios mokymą ir Eucharistijos teikimo discipliną; Kanonų teisės kodekso ir visos Tradicijos.

Jūs jau sukėlėte trūkį visuotinėje Bažnyčios disciplinoje: vieni vyskupai jos laikosi nepaisydami „Amoris laetitia“, kiti, įskaitant Buenos Airių ganytojus, skelbia keisią praktiką, remdamiesi vien jūsų Apaštaliniu paraginimu. Nieko panašaus dar nėra nutikę Bažnyčios istorijoje.

Vis dėlto konservatyvūs hierarchijos atstovai kone be išimties diplomatiškai tyli, o liberalai viešai džiūgauja ir triumfuoja, dėkodami jums. Nors daugelis privačiai skundžiasi jūsų vykdomu Bažnyčios griovimu, beveik nė vienas ganytojas viešai nesipriešina jūsų nerūpestingam požiūriui į katalikų mokymą ir praktiką. Todėl, kaip ir arijonų krizės metu, pasauliečiams tenka užduotis ginti tikėjimą matant, jog kone nė vienas hierarchas nevykdo savo pareigos.

Žinoma, mes užimame labai žemą padėtį Bažnyčios struktūroje, tačiau, kaip pakrikštyti Mistinio Kristaus Kūno nariai, mes turime Dievo suteiktą teisę ir atitinkamą pareigą, apibrėžtą Bažnyčios teisėje (CIC, Kan. 212, § 3.) išdėstyti Jums ir kitiems katalikams savo mintis apie didžiulę krizę, kurį Jūsų valdymas sukėlė jau ir taip įsisenėjusių bėdų apimtoje „povatikaninėje“ Bažnyčioje.

Matydami neapsakomą žalą, kurią Jūs padarėte – ir rengiatės padaryti – sieloms bei visos Bažnyčios gerovei, ir patyrę, kad privatūs maldavimai nedavė jokios naudos, mes paskelbėme šį dokumentą, nes norime palengvinti savo sąžinę ir paraginti savo brolius katalikus principingai pasipriešinti Jūsų nuolatiniams popiežiškos valdžios piktnaudžiavimams, ypač kai tai liečia neklaidingą Bažnyčios mokymą apie svetimavimą ir Švč. Sakramento profanaciją.

Nuspręsdami paskelbti šį dokumentą mes rėmėmės Angeliškojo daktaro mokymu apie prigimtinę teisę Bažnyčioje:

„Reikia pažymėti, kad tikėjimui atsidūrus pavojuje valdinys privalo papeikti savo ganytoją netgi viešai. Todėl Paulius, nors ir būdamas pavaldus Petrui, viešai jam papriekaištavo dėl tikėjimui iškilusio papiktinimo pavojaus ir, kaip sako Augustinas komentuodamas Laišką galatams (2, 11), „Petras davė pavyzdį vyresniesiems, kad jei kada nors išklystų nuo tiesaus kelio, leistųsi pataisomi savo pavaldinių“. (Summa Theologiae, II-II, Q. 33, Art 4.)

Taip pat mes sekame šv. Roberto Belarmino, Bažnyčios Daktaro, mokymu apie teisėtą pasipriešinimą savavališkam Romos pontifikui:

„Todėl, kaip būtų teisėta pasipriešinti Vyriausiajam Ganytojui, besikėsinančiam į mūsų kūną, lygiai taip pat būtų teisėta pasipriešinti jam, jeigu jis kėsintųsi į mūsų sielą arba keltų sumaištį valstybėje, o ypač – jeigu jis mėgintų sugriauti Bažnyčią. Teisėtai jam priešintis reiškia neklausyti jo įsakymų ir trukdyti jam įvykdyti savo valią.“ (De Controversiis on the Roman Pontiff, Bk. 2, Ch. 29.)

Ne tik „tradicionalistai“, bet ir daug katalikų visame pasaulyje yra įsitikinę, kad Belarmino įsivaizduota hipotetinė situacija šiandien tapo tikrove. Šis įsitikinimas yra pagrindinis šio teksto paskelbimo motyvas.

Tesprendžia Dievas apie mūsų ketinimų nuoširdumą.

Michael J. Matt, vyr. redaktorius, „The Remnant“

Christopher A. Ferrara, straipsnių autorius, „The Remnant“, „Catholic Family News“, „Fatima Network Perspectives“

John Vennari, vyr. redaktorius, „Catholic Family News“

KALTINIMŲ SĄRAŠAS

Remdamiesi Dievo malone ir Bažnyčios teise, mes iškeliame šiuos kaltinimus Pranciškui, Romos popiežiui, dėl pavojaus tikėjimui ir didelės žalos sieloms bei bendram Šventosios Katalikų Bažnyčios gėriui:

Keistas nuolankumas

Tą naktį, kai buvote išrinktas popiežiumi, kalbėdamas iš Šv. Petro bazilikos balkono jūs pareiškėte: „Konklavos pareiga buvo duoti Romai popiežių.“ Nors priešais jus susirinkusią minią sudarė žmonės iš viso pasaulio, Visuotinės Bažnyčios nariai, jūs pareiškėte padėką tik „už šiltą Romos vyskupijos priėmimą“. Jūs taip pat išreiškėte viltį, kad „ši Bažnyčios kelionė, kurią mes šiandien pradedame“ būtų „vaisinga šio nuostabaus miesto evangelizacijai“. Jūs paprašėte Šv. Petro aikštėje susirinkusių tikinčiųjų melstis ne už popiežių, bet už „jų vyskupą“, ir pasakėte, jog kitą dieną eisite „pasimelsti Madonai, kad ji saugotų Romą“.

Jūsų keista kalba tą istorinę dieną prasidėjo banaliu pasisveikinimu „Broliai ir seserys, labas vakaras“ ir baigėsi taip pat banaliu palinkėjimu „Labos nakties ir ramaus miego!“ Savo pirmajame kreipimesi jūs nė karto nepavadinote savęs popiežiumi, ir nė karto neužsiminėte apie didžiulį savo posto kilnumą: būti išrinktam Kristaus vietininku, kurį Dievas įgaliojo mokyti, valdyti ir pašvęsti Visuotinę Bažnyčią, taip pat vadovauti jai vykdant savo misiją – padaryti Viešpaties mokiniais visas pasaulio tautas.

Beveik nuo pirmosios jūsų išrinkimo akimirkos prasidėjo lyg ir kokia nesibaigianti viešųjų ryšių kampanija, pabrėžianti ypatingą jūsų nuolankumą ir vadinanti jus paprastu „Romos vyskupu“, kuriam esą svetimos monarchinės jūsų pirmtakų pretenzijos ir kuris atsisakė jų mėgtų iškilmingų rūbų bei raudonų batų. Jūs ne kartą užsiminėte apie savo ketinimus radikaliai decentralizuoti popiežiaus valdžią „sinodinės Bažnyčios“ naudai, imant pavyzdį iš stačiatikių „požiūrio į vyskupų kolegialumo reikšmę ir jų patirties įgyvendinant sinodiškumą“. Džiūgaujanti masinė žiniasklaida nedelsdama ėmė sveikinti „Pranciškaus revoliuciją“.

Vis dėlto šį demonstratyvų nuolankumą lydėjo Bažnyčios istorijoje precedento neturintis piktnaudžiavimas popiežiaus valdžia. Paskutinius trejus su puse metų jūs be paliovos skelbėte savo paties nuomonę ir norus, nė kiek neatsižvelgdamas į savo pirmtakų mokymą, dviejų tūkstančių metų Bažnyčios tradiciją ar didžiulę sumaištį, kurią sukeldavo jūsų žodžiai. Neįmanoma suskaičiuoti visų atvejų, kada jūs savo heterodoksiškais ar net absurdiškais pareiškimais šokiravote tikinčiuosius ir pradžiuginote Bažnyčios priešus, tuo pat metu nesiliaudamas įžeidinėti uolių katalikų, kuriuos jūs nuolatos pašiepiate kaip „mūsų dienų fariziejus“ ir „rigoristus“. Jūsų veiksmai ne kartą prilygdavo publikai pralinksminti skirtam šou.

Jūs nepaliaujamai ignoruojate vertingus savo tiesioginio pirmtako, savo pontifikato pradžioje prašiusio susirinkusių vyskupų melstis už jį, „kad jis nepabėgtų išsigandęs vilkų“, ir atsistatydinusio paslaptingomis aplinkybėmis po aštuonerių metų valdymo, įspėjimus. Būdamas popiežiumi, savo pirmojoje homilijoje jis kalbėjo:

„Popiežius nėra absoliutus monarchas, kurio mintys ir troškimai tampa įstatymu. Priešingai: popiežiaus valdžia priklauso nuo paklusnumo Kristui ir Jo Žodžiui. Jis privalo ne skelbti savo asmenines idėjas, bet ištikimai laikytis Dievo Žodžio, nemėgindamas jo pritaikyti ar atskiesti ir vengdamas bet kokio oportunizmo.“

Selektyvus, visada politiškai korektiškas kišimasis į politiką

Per visą savo, kaip „Romos vyskupo“, valdymo laikotarpį jūs kreipėte mažai dėmesio į popiežiaus valdžios ir kompetencijos ribas. Jūs kišdavotės į politinius klausimus: imigracijos politiką, baudžiamąją teisę, aplinkosaugą, diplomatinių santykių tarp JAV ir Kubos atstatymą (kartu ignoruodamas sunkią Kubos katalikų būklę valdant diktatoriui Kastro) ir netgi Škotijos nepriklausomybės judėjimą. Antra vertus, jūs atsisakote pasipriešinti sekuliarioms vyriausybėms, kada jos paneigia dieviškąjį ir prigimtinį įstatymą legalizuodamos, pavyzdžiui „homoseksualias santuokas“. Šiuo prigimtinio įstatymo klausimu popiežius gali ir privalo įsikišti.

Nors jūs nepaliaujamai smerkiate socialines blogybes – visos jos yra politiškai „saugūs“ dalykai, – jūsų žodžiams prieštarauja jūsų veiksmai, silpninantys Bažnyčios liudijimą prieš įvairias šiuolaikines klaidas:

  • Prieštaraudamas Apreiškimu pagrįstam nuolatiniam Bažnyčios mokymui, jūs reikalaujate visame pasaulyje panaikinti ne tik mirties bausmę, bet ir įkalinimą iki gyvos galvos, kad ir koks sunkus būtų nusikaltimas, tačiau jūs niekada nereikalavote panaikinti legalių abortų, kuriuos Bažnyčia nuolat smerkė kaip masines nekaltų kūdikių žudynes.

  • Jūs pareiškiate, kad eiliniai tikintieji nusideda, jeigu nerūšiuoja šiukšlių ar neišjungia nereikalingų šviesų, nors pats išleidžiate milijonus dolerių neskoningiems masiniams renginiams įvairiose šalyse, į kurias jūs keliaujate su gausia palyda užsakomaisiais reisais, kurių metu į atmosferą išmetami didžiuliai kiekiai anglies dioksido.

  • Jūs reikalaujate atverti Europos sienas musulmonų „pabėgėliams“, kurių didžiąją dalį sudaro jauni, kovoti galintys vyrai, o pats gyvenate už itin uždaro Vatikano miesto sienų, pastatytų Leono IV kaip tik tam, kad Roma būtų apsaugota nuo pakartotino musulmonų įsiveržimo.

  • Jūs nuolat kalbate apie vargšus ir visuomenės „paribius“, tačiau susidedate su turtingais bei korumpuotais Vokietijos hierarchais ir abortus, kontracepciją bei homoseksualius santykius palaikančiomis įžymybėmis ir globalizmo atstovais.

  • Jūs išjuokiate korporacijų godumą siekiant pelno ir „ekonomiką, kuri žudo“, bet teikiate privačias audiencijas turtingiausiems pasaulio technokratams ir korporacijų vadovams, priimdamas iš jų dosnią paramą. Jūs netgi leidote „Porsche“ bendrovei išsinuomoti Siksto koplyčią „didingam koncertui... surengtam tik jo dalyviams“, sumokėjusiems po 6000 dolerių. Tai pirmas kartas, kada popiežius leido naudoti šią šventą vietą viešam renginiui.

  • Jūs reikalaujate panaikinti „nelygybę“, bet glėbesčiuojatės su komunistiniais ir socialistiniais diktatoriais, kurie gyvena prabangoje, nors jų liaudis kenčia skurdą.

  • Jūs pasmerkėte kandidatą į Amerikos prezidentus kaip „nekrikščionį“ vien todėl, kad jis siekia užkirsti kelią nelegaliai imigracijai, tačiau nieko nesakote prieš ateistinius diktatorius, kurie yra įvykdę masines žudynes, persekioja Bažnyčią ir įkalina krikščionis.

Skelbdamas savo asmeninę nuomonę politiniais ir socialiniais reikalais, tarsi ji prilygtų katalikiškam mokymui, jūs netgi ryžotės piktnaudžiauti popiežiškosios enciklikos garbingumu, panaudodamas ją tam, kad paremtumėte ginčytinus ar netgi aiškiai apgaulingus mokslinius teiginius apie „klimato kaitą“, „anglies apytakos ciklą“, „anglies dioksido daugėjimą atmosferoje“ ir „vandenynų rūgštėjimą“. Tame pačiame dokumente reikalaujama, kad tikintieji reaguotų į tariamą „ekologinę krizę“ remdami sekuliarias aplinkosauginio judėjimo programas, tokias kaip Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslus, kuriuos jūs gyrėte, nors juose reikalaujama „visiems užtikrinti galimybę gauti seksualinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugas“, reiškiančias kontracepciją ir abortus.

Visiškas indeferentizmas

Nors ir nesate tokių kenksmingų posusirinkiminių naujovių kaip „ekumenizmas“ ir „tarpreliginis dialogas“ pradininkas, jūs skelbiate ypatingą religinį indiferentizmą, kuris praktiškai atmeta Bažnyčios, kaip išganymo arkos, misiją, ir tai darote tokiu mastu, kokio nematyta netgi blogiausiais posusirinkiminės krizės metais.

Kalbėdamas su protestantais, jūs pareiškėte, kad visi jie, kaip ir katalikai, yra tos pačios „Kristaus Bažnyčios“ nariai nepriklausomai nuo to, koks jų tikėjimas, ir kad doktrininiai skirtumai tarp katalikų ir protestantų yra nereikšmingi dalykai, kurie turi būti išspręsti teologų susitarimu.

Patvirtindamas šį požiūrį, jūs priešinotės protestantų perėjimui į Katalikų Bažnyčią, įskaitant „vyskupą“ Tony Palmerį, priklausiusį atskilusiai anglikonų sektai, ketinančiai priimti moterų kunigystę. Palmeris pasakojo, kad jam paminėjus apie „grįžimą į Katalikų Bažnyčią jūs atsakėte: „Niekas čia niekur negrįžta. Jūs keliaujate link mūsų, ir mes keliaujame link jūsų. Visi mes susitiksime vidury.“ Vidury ko? Netrukus Palmeris žuvo autokatastrofoje. Jums primygtinai reikalaujant, žmogus, kurio atsivertimui jūs sąmoningai priešinotės, buvo palaidotas kaip katalikų vyskupas – tai pasityčiojimas iš vyskupų šventimų, prieštaraujantis jūsų pirmtako mokymui, jog „šventimai, įvykdyti pagal anglikonų ritualą, visada buvo ir tebėra visiškai negaliojantys ir niekiniai“ (Leonas XIII, Apostolicae curae (1896), DZ 3315).

Kalbant apie kitas, nekrikščioniškas, religijas, jūs savo programos esmine dalimi pasirinkote klaidą, kurią pasmerkė pop. Pijus XI likus vos 34 metams iki Vatikano II Susirinkimo, t. y. „klaidingą nuomonę, pagal kurią, visos religijos yra daugiau ar mažiau geros ir girtinos, nes visos jos skirtingais būdais išreiškia visiems įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir verčiantį mus paklusniai pripažinti Jo valdžią“. Jūs visiškai nepaisėte Pijaus XI įspėjimo, kad „tie, kurie palaiko skelbiančius šias teorijas ir mėginančius jas įgyvendinti, išsižada Dievo apreikštos religijos“. Jūs esate užsiminęs, kad netgi ateistai gali būti išganyti vien tik darydami gera. Šiuos jūsų žodžius masinė žiniasklaida sutiko džiaugsmingomis pagyromis.

Regis, eretiška Karlo Rahnerio „anoniminių krikščionių“ idėja, apimanti faktiškai visą žmoniją ir numatanti visuotinį išganymą, jūsų pasisakymuose galutinai pakeitė Mūsų Viešpaties mokymą: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16.)

Absurdiškas islamo teisinimas

Kad galėtumėte apginti Mahometo kultą nuo bet kokių istorinių sąsajų su brutaliu krikščionių užkariavimu ir persekiojimu, jūs, prisiimdamas Korano egzegeto vaidmenį, pareiškėte: „Susirūpinimą keliančio smurtinio fundamentalizmo incidentų akivaizdoje palankumas autentiškiems islamo tikintiesiems turėtų skatinti vengti neapykantos kupinų apibendrinimų, nes tikrasis islamas ir teisingas Korano aiškinimas prieštarauja bet kokiam smurtui.“ (Evangelii gaudium, 253.)

Jūs ignoruojate visą islamo karo prieš krikščionybę istoriją, taip pat šiandienius krikščionių persekiojimus ir prieš juos nukreiptus barbariškus įstatymus daugelyje islamo valstybių: Afganistane, Irane, Malaizijoje, Maldyvuose, Mauritanijoje, Nigerijoje, Pakistane, Katare, Saudo Arabijoje, Somalyje, Sudane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Jemene. Šie represiniai įstatymai būdingi Šariato teisei, kurią, musulmonų tikėjimu, Alachas nustatė visam pasauliui ir kurią jie siekia įvesti visur, kur tik tampa gyventojų dauguma. Tačiau, jūsų nuomone, visos šios šalys nemoka „teisingai aiškinti“ Korano!

Jūs netgi mėginate sumenkinti paties islamistinio terorizmo grėsmę Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir pačioje Europos širdyje, drįsdamas dėti moralinės lygybės ženklą tarp musulmonų fanatikų, kariaujančių džihadą – kaip jie tai darė nuo pat islamo atsiradimo, – ir tariamo konservatyvių katalikų „fundamentalizmo“; katalikų, kuriuos jūs nesiliaujate smerkęs ir įžeidinėjęs.

Per vieną iš tų padrikų spaudos konferencijų, kuriuose jūs taip dažnai sutrikdydavote Bažnyčią ir pakenkdavote katalikų mokymui, jūs ištarėte savo blogai pagarsėjusius žodžius, atspindinčius jūsų absurdišką nuomonę, kad Įsikūnijusio Dievo apreikšta religija moraliai prilysta ištvirkusio Mahometo įkurtam smurtingam kultui:

„Aš nemėgstu kalbėti apie islamiškąjį smurtą, nes kiekvieną dieną sklaidydamas laikraščius matau smurtą čia, Italijoje... Vienas nužudė savo mylimąją, kitas nužudė savo uošvę... ir tai krikštyti katalikai!? Esama smurtaujančių katalikų! Jei kalbėsiu apie islamistinį smurtą, turėsiu kalbėti ir apie katalikišką smurtą... Aš tikiu, kad ne tik islame, bet ir visose religijose yra mažų fundamentalistinių grupelių. Taip pat ir mes turime savo fundamentalistų. Taip, fundamentalistų. Mes jų turime. Kai fundamentalistai susiruošia žudyti, jie gali žudyti liežuviu... ir net peiliu. Dėl to, manau, būtų neteisinga islamo religiją tapatinti su smurtu.“

Sunku patikėti, kad Romos popiežius skelbtų, jog atsitiktiniai smurtiniai katalikų nusikaltimai – ar netgi vien jų žodžiai – moraliai prilygsta pasaulinei teroro, masinių žudynių, kankinimų, vergijos ir prievartavimų kampanijai, kurią radikalusis islamas vykdo Alacho vardu. Atrodo, kad jūs uoliau ginate absurdišką ir mirtiną Mahometo kultą nuo teisingų priekaištų, nei vienintelę tikrąją Bažnyčią – nuo nesuskaičiuojamų klaidingų kaltinimų. Jums svetimas nekintamas Bažnyčios požiūris į islamą, išreikštas pop. Pijaus XI žmonijos pašventimo Švenčiausiajai Širdžiai akte: „Būk Karalius tų, kurie vis dar skendi stabmeldystės ar islamo tamsoje, ir neatsisakyk patraukti jų švieson ir Dievo karalystėn.“

Reformistinė „svajonė“, palaikoma geležiniu kumščiu

Apskritai kalbant, regis, jus yra apėmusi reformų manija, nepripažįstanti jokių ribų, išskyrus jūsų Bažnyčios „viziją“. Kaip jūs pareiškėte savo asmeniniame popiežiškajame manifeste „Evangelii gaudium“ (27, 49):

„Svajoju apie „misionierišką kelią“, apie misionierišką impulsą, gebantį perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, darbotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra būtų nukreipti į šiandienio pasaulio evangelizaciją, o ne į savęs išsaugojimą. <...>

Tikiuosi, kad mūsų baimę suklysti nustelbs baimė užsisklęsti struktūrose, teikiančiose klaidingą saugumo jausmą, būti įkalintiems taisyklių, paverčiančių mus negailestingais teisėjais, įpročių, padedančių nusiraminti, kai lauke laukia alkstanti minia ir Jėzus be paliovos kartoja: „Tai jūs duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37).“

Neįtikėtina, tačiau jūs pareiškiate, kad senovinės Šventosios Katalikų Bažnyčios „struktūros“ ir „taisyklės“ buvo dvasinio tikinčiųjų bado ir mirties priežastis, kol jūs neatvykote iš Buenos Airių, ir kad dabar jūs norite pakeisti Bažnyčioje viską, kad padarytumėte ją gailestingą. Kuo tai turi laikyti tikintieji, jei ne bauginančia didybės manija? Jūs netgi tvirtinate, kad evangelizacijos – kaip jūs ją suprantate – neturėtų riboti baimė dėl Bažnyčios „išsaugojimo“, tarsi šie du dalykai vienas kitam prieštarautų!

Savo svajonę viską reformuoti vykdote geležiniu kumščiu, triuškinančiu bet kokį mėginimą atželdinti vynuogyną, jau pusę amžiaus siaubiamą beatodairiškų „reformų“. Nes, kaip prisipažinote savo manifeste (Evangelii gaudium, 94), jūs niekinate tradicinius katalikus ir nepamatuotai kaltinate juos „į save atsigręžusia ir prometėjiška neopelagijonybe“ ir „jautimusi pranašesniam už kitus, nes laikomasi tam tikrų normų arba nepajudinamos ištikimybės tam tikram praeičiai būdingam katalikiškam stiliui.“

Jūs netgi išjuokiate „tariamą doktrininį bei drausminį tikrumą, duodantį pradžią narciziškam ir autoritariškam elitiškumui, kai kiti, užuot juos evangelizavus, analizuojami bei klasifikuojami...“ Tačiau būtent jūs nuolat klasifikuojate ir analizuojate kitus, jūs niekinamai ir įžeidžiamai atsiliepiate apie tikėjimui ištikimus katalikus, laikydami juos nepakankamai atsiduodančiais „Staigmenų Dievui“, kurį jūs pristatėte Sinode.

Turbūt todėl jūs brutaliai sunaikinote klestinčią Nekaltosios pranciškonų kongregaciją dėl jų „aiškios tradicionalistinės krypties“. Šį veiksmą palydėjote įsaku, kad nuo šiol bet koks mėginimas įsteigti naują diecezinį pašvęstojo gyvenimo institutą (kad ir, pavyzdžiui, apgyvendinti išsklaidytus Nekaltosios pranciškonų narius) bus negaliojantis, kol nebus „pasikonsultuota“ su Šventuoju Sostu. Šitaip jūs dramatiškai sumenkinate amžius galiojusią vyskupų autonomiją jų pačių vyskupijose, nepaisydamas savo kalbų apie naująją „kolegialumo“ ir „sinodiškumo“ erą.

Be to, taikydamasis į kontempliatyviąsias vienuolijas, jūs paskelbėte naujus potvarkius, suduosiančius joms, galbūt, mirtiną smūgį. Tai:

  • privalomas paklusimas Bažnyčios biurokratų valdomoms federacijoms (autonomijos praradimas);

  • privalomas išorinis vienuolių ugdymas (regulos laužymas);

  • privalomas pasauliečių dalyvavimas Eucharistinėje adoracijoje;

  • vienuolynų panaikinimas, jeigu daugumą jo narių sudaro pagyvenusios seserys;

  • visuotinis reikalavimas įvesti devynerių metų „formacijos“ laikotarpį prieš priimant amžinuosius įžadus (tai neabejotinai užgniauš naujus pašaukimus ir numarins daugelį vos gyvuojančių vienuolynų).

Dieve, padėk mums!

Nenumaldomas troškimas įvesti į Bažnyčią amoralią praktiką

Tačiau niekas nepralenkia jūsų arogancijos ir įžūlumo, su kuriuo jūs beatodairiškai siekiate primesti Bažnyčiai tokią pačią nedorą praktiką, kokią jūs leidote būdamas Buenos Airių arkivyskupu: šventvagišką Švč. Sakramento teikimą žmonėms, gyvenantiems svetimautojiškoje „antrojoje santuokoje“ ar netgi tiesiog susimetusiems kartu be jokios civilinės sutarties.

Beveik nuo pat savo išrinkimo momento jūs rėmėte „Kasperio pasiūlymą“, kurį Vatikanas ne kartą buvo atmetęs valdant Jonui Pauliui II. Kardinolas Walteris Kasperis, ultraliberalus netgi liberalios Vokietijos hierarchijos atžvilgiu, daug metų gynė nuomonę, jog „tam tikrais atvejais“ reikia leisti išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ katalikams priimti Šventąją Komuniją, jeigu jie laikosi vadinamojo „atgailos kelio“, nereikalaujančio nutraukti nesantuokinių lytinių santykių. Kasperis priklausė „Šv. Galeno grupei“, organizavusiai jūsų išrinkimą, ir jūs karališkai atsilyginote „Popiežiaus teologui“ – taip jį praminė laiminga žiniasklaida – už jo tvirtą ištikimybę klaidai.

Regis, jūs daugiau dėmesio skiriate ne sakramentinei santuokai, kaip objektyviam faktui, o tam, ką žmonės subjektyviai jaučia apie savo amoralius santykius, kurių Bažnyčia niekada negali pripažinti moteryste. Vienoje savo kalboje, kurios užtektų diskredituoti jūsų keistą pontifikatą iki laikų pabaigos, jūs pareiškėte, kad „dauguma sakramentinių santuokų yra negaliojančios“, bet kai kurios nesusituokusios poros gali būti „tikroje santuokoje“ dėl savo „ištikimybės“. Ar šios mintys jums kilo prisiminus savo išsiskyrusią ir antrą kartą „ištekėjusią“ seserį arba su partnere kartu gyvenantį nesusituokusį sūnėną?

Jūsų absurdiški žodžiai – kaip ir daugelis kitų, kuriuos jūs per savo valdymą esate viešai ištaręs – sukėlė tikinčiųjų protestą visame pasaulyje. Siekdamas sumažinti skandalą, Vatikanas „oficialiame“ jūsų kalbos nuoraše žodžius „dauguma sakramentinių santuokų“ pakeitė žodžiais „dalis sakramentinių santuokų“, bet paliko nepaliestą jūsų gėdingą nesusituokusių porų prilyginimą tikrai santuokai.

Taip pat neatrodo, kad jus jaudintų šventvagystės, kurias daro vieši svetimautojai, priimdami Kristaus Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę Šventojoje Eucharistijoje. Kaip jūs telefonu pasakėte vienai moteriai Argentinoje, duodamas jai „leidimą“ priimti Komuniją vis dar gyvenant su išsiskyrusiu vyru, „šiek tiek duonos ir vyno nepakenks“. Jūs niekada nepaneigėte tos moters žodžių, ir tai visiškai atitinka jūsų nenorą priklaupti per Konsekraciją ar prieš išstatytą Švč. Sakramentą, nors jūs nematote sunkumų atsiklaupus bučiuoti musulmonų kojas per groteskišką Didžiojo Ketvirtadienio ceremonijos, kurios jūs atsisakėte, parodiją. Tai taip pat derintųsi su jūsų žodžiais vienai protestantei sekmadienį aplankytoje liuteronų bažnyčioje, kad dogma apie transsubstanciaciją yra tik paprasčiausia „interpretacija“, kad „gyvenimas yra didesnis nei aiškinimai ir interpretacijos“ ir kad ji turinti „pasikalbėti su Viešpačiu“ apie tai, ar jai dera priimti Komuniją katalikų bažnyčioje – tai ji netrukus ir padarė, sekdama jūsų akivaizdžiu padrąsinimu.

Jūsų nerimtą požiūrį į sakramentinę santuoką patvirtina jūsų įvykdyta skubota ir slapta santuokų anuliavimo procedūros „reforma“, kurią jūs įbrukote Bažnyčiai nepasitaręs su jokia kompetentinga Vatikano dikasterija. Jūsų laiškas motu proprio„Mitis Iudex Dominus Iesus“ padeda pamatus tikram pasauliniam santuokų anuliavimo malūnui, pasižyminčiam „skubia“ procedūra ir naujais miglotais pagrindais, paspartinančiais anuliavimo veiksmus. Kaip vėliau paaiškino jūsų slapta sumanytos reformos vadovas, jūs aiškiai išreiškėte ketinimą skelbti vyskupams „atsivertimą, mąstysenos pokytį, kuris įtikins ir sustiprins juos sekant Kristaus, kalbančio per jų brolį, Romos vyskupą, kvietimu pereiti nuo keliais tūkstančiais apriboto anuliavimų skaičiaus prie neišmatuojamos daugybės tų nelaimingųjų, kurie norėtų gauti savo santuokos negaliojimo patvirtinimą...“

Tokiu būdu „Romos vyskupas“ iš savo brolių vyskupų reikalauja ženkliai padidinti santuokos anuliavimų skaičių! Žymus katalikų žurnalistas vėliau pranešė apie pasirodžiusį septynių puslapių dosje, kuriame Kurijos pareigūnai „juridiškai išnarstę Popiežiaus motu proprio, <...> apkaltino Šventąjį Tėvą atsisakius svarbios dogmos ir faktiškai įvedus katalikiškas skyrybas“. Šie pareigūnai apgailestavo dėl, šio žurnalisto žodžiais, „bažnytinio diktatoriškumo“, kuomet įsakymai nuleidžiami iš viršaus apačion su niekuo nepasikonsultavus ir niekam nepatikrinus. Jie baiminosi, kad „šis Motu proprio sukels anuliavimų laviną ir kad nuo šiol poros galės be problemų nutraukti savo katalikišką santuoką“. Tie pareigūnai buvo „visiškai sutrikę“ ir jautė pareigą „netylėti“.

Tačiau jūs nuosekliai siekiate savo tikslų. Dar savo pontifikato pradžioje, per vieną iš spaudos konferencijų lėktuve jūs pareiškėte: „Stačiatikiai vadovaujasi vadinamąja ekonomijos teologija ir duoda antrą santuokos galimybę; jie tai leidžia. Manau, kad šią problemą reikia išstudijuoti.“ Taigi jūs „antro santuokos šanso“ trūkumą Katalikų Bažnyčioje laikote problema, kurią reikia ištirti. Paskutinius trejus su puse metų jūs planavote primesti Bažnyčiai kažką panašaus į stačiatikių praktiką.

Garsus kanonistas, konsultuojantis Apaštalinę Signatūrą, perspėjo, kad dėl jūsų nerūpestingo požiūrio į sakramentinę santuoką:

„Bažnyčioje bręsta santuokos krizė, kuri savo kulminaciją pasieks santuokinėje disciplinoje ir teisėje. <...> Manau, kad santuokos krizė, kurią kelia Pranciškus, galų gale priklausys nuo to, ar Bažnyčios mokymas apie santuoką, kurį visi skelbia giną, bus konkrečiai ir veiksmingai išsaugotas Bažnyčios teisėje, ar, priešingai, santuoką apibrėžiantys kanonai bus taip iškreipti (arba tiesiog nepaisomi), kad santuoka ir santuokinis gyvenimas bus palikti asmeninės nuomonės ir individualios sąžinės sričiai.“

Amoris Laetitia“: tikrasis butaforinio sinodo motyvas

Ši krizė pasiekė viršūnę po pražūtingojo „Sinodo šeimos tema“. Nors jūs nuo pat pradžios iki galo manipuliavote šiuo renginiu, kad pasiektumėte trokštamą rezultatą – leidimą „tam tikrais atvejais“ teikti Komuniją viešiems svetimautojams, jis nepateisino jūsų lūkesčių dėl konservatyvių Sinodo tėvų pasipriešinimo, tėvų, kuriuos jūs demagogiškai pasmerkėte kaip „užvertas širdis, įpratusias slėptis už Bažnyčios mokymo, kad atsisėstų Mozės krasėje ir išdidžiai bei paviršutiniškai teistų sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.“

Pasitelkdamas iškreiptą retoriką, jūs tikėjimui ištikimus savo oponentus prilyginote fariziejams, nors būtent šie pripažino skyrybas ir „antrąją santuoką“, remdamiesi Mozės išlyga. Tai tie patys vyskupai, kurie gynė Kristaus mokymą prieš fariziejus ir prieš jūsų paties kėslus! Iš tiesų, atrodo, kad jūs norite atgaivinti fariziejinę skyrybų praktiką. Garsus katalikų žurnalistas, žinomas savo nuosaikiu stiliumi analizuojant įvykius Bažnyčioje, pasmerkė tokį jūsų elgesį: „Tai, kad Popiežius kritikuoja ištikimus Tradicijai vyskupus, apibūdindamas juos kaip negailestingus ir prilygindamas juos kietaširdžiams fariziejams, priešingiems gailestingajam Jėzui, atrodo mažų mažiausiai keista.“

Galų gale ši jūsų liaupsinama „sinodinė kelionė“ pasirodė besanti ne kas kita kaip apgaulė, slepianti išankstinę jūsų apaštalinio paraginimo „Amoris laetitia“ išvadą. Šiame dokumente jūsų „slaptieji rašytojai“, daugiausia aštuntajame skyriuje, gudriomis dviprasmybėmis atveria duris viešiems svetimautojams priimti šventąją Komuniją, sumenkindami prigimtinį įstatymą, draudžiantį svetimoteriavimą, iki „bendros taisyklės“, kuriai gali būti išimčių. Šios išimtys taikomos žmonėms, kurie „turi didelių sunkumų suprasti jos [moralinės normos] „vidines vertybes“ arba gyvena „konkrečiose situacijose, neleidžiančiose jiems elgtis kitaip“. (AL 2, 301, 304.) „Amoris laetitia“ yra aiškus mėginimas slapta įvesti sušvelnintą situacinės etikos formą į seksualinę moralę.

Atkakliai siekdamas įteisinti Šventosios Komunijos teikimą viešiems svetimautojams, jūs nepaisote nuolatinio Bažnyčios moralinio mokymo ir nuo jo neatsiejamos sakramentinės disciplinos, patvirtintos paskutinių dviejų jūsų pirmtakų. Ši disciplina pagrįsta paties mūsų Viešpaties mokymu apie santuokos neišardomumą ir šv. Pauliaus mokymu apie dieviškąją bausmę už nevertą Šventosios Komunijos priėmimą. Jonas Paulius II šiuo klausimu rašo:

„Tačiau Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai, t. y. susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“.“ (Familiaris consortio, n. 84.)

Iki šiol jūs ignoravote įvairių kunigų, teologų, moralės filosofų, katalikiškų asociacijų, žurnalistų ir netgi keleto drąsių vyskupų iš šiaip tylios hierarchijos prašymus atšaukti ar „paaiškinti“ Apaštalinio paraginimo, ypač jo aštuntojo skyriaus, tendencingas dviprasmybes ir aiškias klaidas.

Atviras rimtos moralinės klaidos patvirtinimas

O dabar, atmetęs suktas dviprasmybes, jūs užkulisiuose atvirai leidote tai, ką miglotai toleravote viešumoje. Jūsų užmačios paaiškėjo nutekinus jūsų „konfidencialų“ laišką pastoracinio Buenos Airių regiono vyskupams.

Šiame laiške jūs giriate vyskupų dokumentą „Pagrindiniai „Amoris laetitia“ aštuntojo skyriaus taikymo kriterijai“, tarsi egzistuotų pareiga „taikyti“ šį dokumentą siekiant pakeisti dviejų tūkstantmečių senumo Bažnyčios sakramentinę discipliną. Jūs rašote: „Dokumentas yra labai geras, jis visiškai paaiškina „Amoris laetitia“ aštuntojo skyriaus prasmę. Tai vienintelė teisinga [šio skyriaus] interpretacija.“ Ar tai tik atsitiktinumas, kad šis dokumentas pasirodė arkivyskupijoje, kurioje jūs, būdamas arkivyskupu, jau seniai leidote viešiems svetimautojams ir nesusituokusioms poroms priimti Šventąją Komuniją?

Tai, kas anksčiau buvo norėta pasakyti netiesiogiai, dabar buvo pasakyta aiškiai, ir tie, kurie tvirtino, jog „Amoris laetitia“ nieko nekeičia, liko kvailių vietoje. Dokumentas, kurį jūs giriate kaip vienintelę teisingą savo Apaštalinio paraginimo interpretaciją, pakerta Bažnyčios doktriną ir praktiką, kurią gynė jūsų pirmtakai.

Pirmiausia, moralinį reikalavimą, kad išsiskyrusios ir antrą „santuoką“ sudariusios poros „gyventų visiškai santūriai, t. y. susilaikydamos nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“, šis dokumentas sumenkina iki vieno iš „pasirinktinų variantų“. Pasak Buenos Airių vyskupų – ir jums pritariant, – paprasčiausiai „galima pasiūlyti, kad jie [antrą „santuoką“ sudariusios arba nesusituokusios poros] pasistengtų gyventi skaisčiai. „Amoris laetitia“ atsižvelgia į tokio pasirinkimo sunkumus.“

Praėjo dar tik 18 metų, kai Tikėjimo doktrinos kongregacija valdant tam pačiam popiežiui, kurį jūs kanonizavote, galutinai nusprendė: „Jeigu ankstesnė vieno iš dviejų antrą kartą susituokusių katalikų santuoka buvo galiojanti, jokiomis aplinkybėmis jų nauja sąjunga negali būti laikoma teisėta, ir todėl priimti sakramentus jiems yra iš esmės neįmanoma. Individo sąžinė šiai normai turi paklusti be jokių išimčių.“ Toks jau du tūkstančius metų yra nuolatinis Bažnyčios mokymas.

Maža to, joks kunigas ar net vyskupas neturi teisės vadinamoje „vidinėje srityje“ [lot. in foro interno] pripažinti teisingu svetimautojo išsakyto tvirtinimo, esą jo „sąžinė“ jam sakanti, kad jo sakramentinė santuoka yra negaliojanti, nes, kaip toliau sako Tikėjimo doktrinos kongregacija: „Santuoka iš esmės turi viešą bažnytinį pobūdį, todėl jai galioja aksioma „nemo iudex in propria causa“ [liet. niekas negali būti teisėju savo paties byloje], ir santuokinės bylos turi būti sprendžiamos „viešojoje srityje“. Jei išsiskyrę ir antrą kartą susituokę tikintieji mano, kad jų ankstesnė santuoka yra negaliojanti, jie privalo kreiptis į kompetentingą santuokinį tribunolą, kad šis klausimas būtų išnagrinėtas objektyviai ir panaudojant visas juridines galimybes.“

Prilyginę išimčių neturinčią ir Dieviškajame Apreiškime glūdinčią moralinę normą pasirinktinam dalykui, Buenos Airių vyskupai, cituodami „Amoris laetitia“ kaip vienintelį autoritetingą šaltinį visoje 2000 metų Bažnyčios istorijoje, toliau pareiškia: „Kitose, sudėtingesnėse situacijose, ir kai būna neįmanoma paskelbti ankstesnę santuoką negaliojančia, minėta išeitis faktiškai gali būti neįvykdoma.“ Šitaip universali moralinė norma priskiriama paprastų rekomendacijų kategorijai – jų galima nepaisyti, jeigu vietos kunigas laiko ją neįvykdoma tam tikrose neapibrėžtose „sudėtingose situacijose“. Ką konkrečiai reiškia tos „sudėtingos situacijos“ ir kuo čia dėtas „sudėtingumas“ kalbant apie išimčių neturinčią ir Apreiškimu pagrįstą moralinę normą?

Galiausiai, vyskupai daro pražūtingą išvadą, kurią jūs nuo pat „sinodinės kelionės“ pradžios ketinote primesti Bažnyčiai:

„Vis dėlto, lygiai taip pat įmanoma leistis į įsižiūrėjimo kelionę. Jeigu atskirais atvejais pamatoma, kad esama aplinkybių, mažinančių asmens atsakomybę ir kaltę (AL 301–302) – ypač jeigu jis mano padarysiąs naują nuodėmę, jei pakenks vaikams, gimusiems naujojoje santuokoje, – „Amoris laetitia“ suteikia jam galimybę priimti Susitaikymo ir Eucharistijos sakramentus (336 ir 351 išnašos). Šie savo ruožtu padės tam asmeniui bręsti ir dvasiškai augti su malonės pagalba.“

Taigi jums giriant ir leidžiant, Buenos Airių vyskupai pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pareiškia, kad neapibrėžta grupė žmonių, palaikančių nesantuokinius santykius, gali gauti nuodėmių atleidimą ir priimti Šventąją Komuniją likdami tokioje būklėje. Iš to plaukia katastrofiškos pasekmės.

Sielovadinė praktika“, prieštaraujanti doktrinai

Kaip vienintelę teisingą „Amoris laetitia“ interpretaciją jūs patvirtinote principą, kuris faktiškai pakirs ne tik seksualinės moralės normas, kurias jūs akivaizdžiai norite sugriauti, bet ir visą moralinę tvarką. Nes beveik kiekviena moralinė norma „sielovadinėje praktikoje“ gali būti palaikyta „neįvykdoma“ teisinantis magiškomis „sudėtingomis aplinkybėmis“, kurias „įžvelgia“ kunigas arba vyskupas, pamaldžiai ginantys tą pačią normą kaip nepakitusią ir nekintamą „bendrąją taisyklę“.

Miglotas „aplinkybių, mažinančių asmens atsakomybę ir kaltę“ kriterijus gali būti pritaikytas bet kuriai mirtinai ydai, įskaitant gyvenimą kartu nesusituokus – kurį jūs jau prilyginote „tikrai santuokai“; „homoseksualias sąjungas“ – kurių įteisinimui jūs nė karto nesipriešinote; ir kontracepcijai – kurią jūs paskelbėte esant moraliai leistina, jeigu ja siekiama užkirsti kelią ligos plitimui.

Šitaip Bažnyčia „tam tikrais atvejais“ praktiškai prieštarautų tam, ko ji moko teoriškai, o tai reikštų, kad ji nesilaiko moralinio principo. Pačiame butaforinio sinodo įkarštyje kard. Robertas Sarah, neminėdamas jūsų, pasmerkė tokį dirbtiną moralinių priesakų ir jų „sielovadinio pritaikymo“ atskyrimą:

„Idėja, kad Bažnyčios mokymą galima uždaryti gražioje dėžutėje atskiriant jį nuo sielovadinės praktikos – kuri kaitaliotųsi paklusdama įvairioms aplinkybėms, madoms ir geiduliams – yra tam tikra erezijos forma, pavojinga šizofreninė patologija.“

Tačiau jūs norite, kad, remiantis vietos kunigo ar vyskupo „įžvalga“, kai kurie žmonės, gyvenantys objektyvioje svetimavimo būklėje, gali būti laikomi subjektyviai nekalti ir todėl prileidžiami prie šventosios Komunijos, net jeigu jie žino Bažnyčios mokymą, bet neketina keisti savo gyvenimo. Nesename interviu garsus austrų filosofas Josefas Seifertas, Jono Pauliaus II draugas ir vienas iš daugelio „Amoris laetitia“ kritikų, kurių privačius prašymus pataisyti ar atšaukti dokumentą jūs ignoravote, viešai pažymėjo moralinį ir sielovadinį absurdiškumą, kurį jūs dabar atvirai patvirtinate:

„Kaip tai bus pritaikoma praktikoje? Tarkime, kunigas vienam svetimautojui sakys: „Tu esi geras svetimautojas. Tu esi malonės būklėje. Tu esi labai pamaldus žmogus, todėl gauni mano atleidimą nekeisdamas savo gyvenimo ir gali priimti šventąją Komuniją.“ Tuomet pas jį ateina kitas, ir kunigas jam sako: „O, tu esi tikras svetimoteris. Tu turi pirmiau atlikti išpažintį. Privalai atsižadėti savo nuodėmių. Pirmiau pakeisk savo gyvenimą ir tik tuomet galėsi priimti šventąją Komuniją.“ Kaip tai veiks? Kaip kunigas gali tapti sielų teisėju ir teigti, kad vienas asmuo yra tikras nusidėjėlis, o kitas – nekaltas, geras žmogus? Tai atrodo visiškai absurdiška. Tik kunigas, pasižymintis Tėvo Pijaus įžvalga, galėtų tai pasakyti, bet Tėvas Pijus kaip tik to nesakytų...“

<...>

Iš to matyti, kad jūs ketinate pakeisti ne vien discipliną, bet visą moralinį mokymą, įtvirtindamas Bažnyčioje situacinę etiką ir sumenkindamas visuotinai įpareigojančias, objektyvias moralines normas iki paprastų bendrųjų taisyklių, kurioms būtų daugybė subjektyvių „išimčių“, pagrįstų „sudėtingomis aplinkybėmis“, tariamai paverčiančių mirtinas ydas paprastomis lengvosiomis nuodėmėmis, nekliudančiomis priimti šventąją Komuniją.

Tačiau Įsikūnijęs Dievas neleido jokių „išimčių“, savo dieviškuoju autoritetu paskelbdamas: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.“ (Lk 16, 18.) Kiekvienas.

Maža to, valdant Jonui Pauliui II Katalikų doktrinos kongregacija, atmesdama „Kasperio pasiūlymą“, <...> pareiškė: „Ši norma [neleidžianti teikti sakramentų viešiems svetimautojams] jokiu būdu nėra bausmė išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems ar jų diskriminacija. Ji tiesiog atspindi objektyvią situaciją, kuri savaime neleidžia priimti šventosios Komunijos.“

Kitaip tariant, Bažnyčia niekada negali leisti, kad su gyvenančiais svetimoterystėje būtų elgiamasi taip, tarsi jų nemorali sąjunga būtų galiojanti santuoka, net jeigu partneriai subjektyviai mano esantys nekalti <...>. Nes iš to kylantis papiktinimas susilpnintų ir galiausiai sugriautų žmonių tikėjimą santuokos neišardomumu ir Tikruoju Kristaus Buvimu Eucharistijoje. Tačiau Buenos Airių vyskupai, visiškai jums pritariant, atmetė Jono Pauliaus II įspėjimą, kad „leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.“

Taigi šiuo Bažnyčios istorijos momentu jūs „klaidinate tikinčiuosius ar verčiate juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą“. Maža to, <...> paraginime „Amoris laetitia“ (303) jūs drįsote užsiminti, kad Dievas pats leidžia nuolatinius nesantuokinius seksualinius santykius, jeigu pora neturi kitos išeities savo „sudėtingoje“ situacijoje:

„Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idealo.“

Savo laiške atvirai leisdamas teikti Komuniją atrinktiems viešiems svetimautojams jūs taip pat atimate iš konservatyvesnių vyskupų galimybę ginti tradicinį Bažnyčios mokymą. Kaip gali, pavyzdžiui, Amerikos, Kanados ar Lenkijos vyskupai toliau laikytis dviejų tūkstančių metų senumo Bažnyčios disciplinos, neatsiejamos nuo Apreikštos tiesos, jeigu jūs, remdamasis savo Apaštaliniu paraginimu, atleidote nuo jos Buenos Airių vyskupus? Kaip jie apsigins nuo prieštaravimų lavinos, kai jūs ištraukėte jiems iš po kojų Tradicijos pagrindą?

<...>

Kaip rašo katalikų žurnalistas Antonio Socci: „Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje popiežius savo parašu pritarė moralinio įstatymo apvertimui.“ Joks ankstesnis popiežius nėra taip šiurkščiai pažeidęs savo pareigų.

Įvedus moralinio įstatymo „išimtis“ jų nebeįmanoma apriboti

Keista, bet jūsų naujas moralinis principas, regis, netaikomas kitoms nuodėmėms: toms, kurias jūs nuolat smerkiate, neperžengdamas politinio korektiškumo ribų. Pavyzdžiui, jūs niekada nesate užsiminęs, kad „sudėtingos situacijos“ ar „atsakomybę bei kaltę mažinantys ribotumai“ kaip nors pateisintų mafijos narius, kuriuos jūs visus viešai ekskomunikavote ir kuriems grasinote pragaro bausmėmis; arba turtinguosius, kuriuos jūs smerkiate kaip „kraujasiurbius“; ar net Tradicijai ištikimus katalikus, kuriuos jūs absurdiškai kaltinate „burtininkavimu ir stabmeldyste“, nes jie esą nepriima „Staigmenų Dievo“, t. y. jūsų naujovių.

Jūsų visas pontifikatas, regis, yra nukreiptas į kūniškų nuodėmių pateisinimą; tų pačių nuodėmių, kurios, kaip Fatimoje įspėjo Dievo Motina, nuveda daugiau sielų į pragarą nei visos kitos. Tačiau kas verčia jus manyti, kad džinas, kurį išleidote iš butelio ir kurį vadinate „Staigmenų Dievu“, apsiribos tik tais moraliniais priesakais, kuriuos jūs laikote pernelyg griežtais? Kurti išimtis vienam absoliučiam [nenumatančiam išimčių] moraliniam įsakymui faktiškai reiškia panaikinti juos visus. Jūsų naujovė pakerta tikėjimo pagrindus ir gali padaryti taip, kad visas Bažnyčios moralinis pastatas sugrius kaip kortų namelis. <...>

Tačiau jūs nematote tokių akivaizdžių pasekmių. Paprašytas atskleisti savo požiūrį į vadinamųjų „ultrakonservatorių“, t. y. tikėjimui ištikimų vyskupų ir kardinolų, pasipriešinimą, jūs lengvabūdiškai atsakėte, kad toks yra jūsų pontifikato pobūdis: „Jie dirba savo darbą, o aš savo. Noriu Bažnyčios, kuri būtų atvira, supratinga, palydinti sužeistas šeimas. Gi jie viskam sako „ne“. Tačiau aš einu pirmyn, nesidairydamas pro petį.“

Neįtikėtina, bet rodydamas išdidžią panieką Bažnyčiai, kurios vadovu esate išrinktas, jūs drįsote pasakyti: „Pati Bažnyčia kartais elgiasi per griežtai, ji pasiduoda pagundai elgtis griežtai, pagundai pabrėžti tik moralines taisykles; daugelis žmonių yra atskirti.“

Niekada iki šiol joks popiežius nėra paskelbęs, kad jis asmeniškai ištaisys atvirumo ir supratimo trūkumą Bažnyčioje, jos pasidavimą „pagundai elgtis griežtai“ moralės srityje ir polinkį „atskirti“. Tokie neraminantys ir arogantiški pareiškimai kelia įspūdį, kad jūsų netikėtas išrinkimas prilygsta beveik apokaliptiniam įvykiui.

Nepaisydamas maldavimų ir įspėjimų, jūs tęsiate savo „revoliuciją“

Tęsdamas griovimo darbą, jūs ignoravote visus tikinčiųjų ir dvasininkų maldavimus, įskaitant nesuskaičiuojamus prašymus patvirtinti, kad „Amoris laetitia“ nenukrypsta nuo ankstesnio Bažnyčios mokymo; taip pat grupės teologų parengtą dokumentą, kuriame nurodyti eretiški ir klaidingi „Amoris laetitia“ teiginiai. Šie teologai prašė jūsų juos pasmerkti ir atšaukti. Akivaizdu, kad jūs neketinate iš nieko priimti jokių broliškų įspėjimų ir pastabų, net iš kardinolų, kurie reikalavo „paaiškinti“, ar jūsų mokymas atitinka neklaidingą magisteriumą.

Priešingai, kuo labiau sunerimę jaučiasi tikintieji, tuo įžūliau jūs veikiate. Tęsdamas savo programinį Bažnyčios moralinio mokymo apie seksualumą klibinimą praktikoje, jūs įgaliojote Popiežiškąją šeimos tarybą paskelbti pirmą kada nors Šventojo Sosto publikuotą mokyklinę „lytinio auklėjimo“ programą. Viena katalikų pasauliečių asociacija, stojusi ginti tikėjimo, kai visa hierarchija tylėdama pasitiko jūsų naujoves, paskelbė šios klaikios programos, atvirai prieštaraujančios nuolatiniam Bažnyčios mokymui, draudžiančiam bet kokį natūralistinį „lytiškumo ugdymą“ mokyklose, santrauką. <...>

Ta pati asociacija pastebi, kad programa „pažeidžia normas, kurias anksčiau paskelbė ta pati popiežiškoji taryba“. Kita pasauliečių organizacija protestuodama teigė, kad programa „dažnai naudojasi erotiškai atvirais ir moraliai prieštaringais vaizdais, neišdėsto aiškiai katalikų mokymo, nesiremia elementariausiais šaltiniais: dešimtimi Dievo įsakymų ar Katalikų Bažnyčios katekizmu, perduoda vaikų lytinį ugdymą valstybinėms institucijoms“ ir t. t.“ Katalikiškų šeimų judėjimo vadovai visiškai teisingai ją pasmerkė kaip „absoliučiai amoralią“, „nederamą“ ir „katastrofišką“. Vienas iš šių vadovų pareiškė: „Tėvai neturėtų pasiduoti iliuzijai: pop. Pranciškaus pontifikatas žymi Vatikano pasidavimą pasaulinei seksualinei revoliucijai ir kelia tiesioginį pavojų jų pačių vaikų moralei.“

Nenuostabu, kad šis radikalus nukrypimas nuo ankstesnio Bažnyčios mokymo ir praktikos atitinka posinodiniame paraginime „Amoris laetitia“ skelbiamą „lytinio ugdymo poreikį švietimo įstaigose“ visiškai ignoruojant Bažnyčios tradicinį mokymą, jog tėvai, o ne mokytojai, yra pirmiausia atsakingi už savo vaikų pamokymą šiuo delikačiu klausimu, labiau rūpindamiesi ne „nuklysti į detales“, bet „pasinaudoti tomis priemonėmis, kurios vienu metu atveria duris skaistumo dorybei ir uždaro jas ydai (Pijus XI, Divini illius magistri).“

Deja, jūsų revoliucija neapsiriboja seksualinės moralės sritimi. Neseniai jūs sudarėte komisiją – į jos sudėtį įtraukdamas šešias moteris, – turėsiančią „ištirti“ moterų „diakonių“ klausimą, nors šį klausimą Vatikano komisija jau ištyrė 2002 m., padarydama išvadą, kad diakonatas priklauso pašvęstų dvasininkų luomui kartu su kunigyste ir vyskupyste, ir kad vadinamosios „diakonės“ ankstyvojoje Bažnyčioje buvo ne pašvęstos dvasininkės, o tik vienuolėms prilygstančios Bažnyčios pagalbininkės, kurios atliko tam tikrus patarnavimus moterims, bet jokiu būdu ne krikšto ar santuokos apeigas. Kadangi moterys negali priimti jokių kunigystės šventimų, „diakonės“, kurias jūs tikitės įvesti į Bažnyčią, tebūtų dvasininkų rūbais apsirengusios moterys.

Griaudamas pagarbą sakramentinei santuokai, kaip antgamtinio pobūdžio rimtai sąjungai, jūs, regis, rengiatės dar labiau sumažinti jau ir taip stipriai sumenkusią pagarbą vyrų kunigystei. Kas toliau? Galbūt apaštaline tradicija pagrįsto kunigų celibato panaikinimas? Juk jūs esate pareiškęs, kad šis klausimas jau įtrauktas į jūsų „darbotvarkę“.

O dabar, jūsų „revoliucijai“ įgaunant pagreitį, jūs rengiatės spalio mėnesį vykti į Švediją, kur, „minėdamas“ Martyno Liuterio pradėtą vadinamąją reformaciją, dalyvausite bendrose „pamaldose“ kartu su vedusiu liuteronų „vyskupu“, vadovaujančiu abortus bei homoseksualų santuokas remiančiai pasaulinei liuteronų federacijai. Nesuvokiama, kaip Romos popiežius gali pagerbti vieno iš didžiausių eretikų Bažnyčios istorijoje atminimą, eretiko, kuris sugriovė krikščioniškosios Europos vienybę ir paskatino pilietinius karus, smurtą ir moralės nuosmukį. Gerai žinomi Liuterio žodžiai: „Jei man pasiseks sunaikinti Mišias, tuomet būsiu visiškai nugalėjęs popiežių. Jei išnyks šventvagiškas ir bjaurus Mišių paprotys, visa kita sugrius savaime.“ Ironiška, kad šis užkietėjęs eretikas, kurį jūs ketinate pagerbti, minėtus žodžius parašė laiške Henrikui VIII, nuvedusiam visą Angliją į schizmą, nes Popiežius nenusileido jo norui išsiskirti ir „antrą kartą susituokti“.

Privalome jums pasipriešinti

Šiuo audringu jūsų, kaip „Romos vyskupo“, valdymo momentu nebelieka abejonių, kad jūsų pontifikatas kelia didžiulį pavojų Bažnyčiai. Todėl mes esame priversti paklausti:

Ar jūsų nė kiek nejaudina papiktinimas ir sumaištis, kurią kelia jūsų žodžiai ir veiksmai, liečiantys Bažnyčios išganomąją misiją ir jos moralinį mokymą, ypač apie santuoką, šeimą ir seksualumą?

Ar jums niekada nekilo mintis, kad nesibaigiantys pasaulio aplodismentai „Pranciškaus revoliucijai“ galėtų reikšti blogą ženklą, apie kurį įspėjo Mūsų Viešpats: „Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“ (Lk 6, 26)?

Ar jūsų negąsdina dėl jūsų kaltės plintantys nesutarimai ir skilimai Bažnyčioje, kada vieni vyskupai, remdamiesi vien jūsų autoritetu, atmeta jūsų pirmtakų mokymą apie išsiskyrusius ir antrą kartą „susituokusius“, o kiti stengiasi išsaugoti dviejų tūkstančių metų senumo doktriną ir praktiką, kurią jūs siekiate panaikinti?

Ar jūs nepagalvojote apie nesuskaičiuojamą daugybę šventvagiškų komunijų, pasipilsiančią dėl jūsų leidimo teikti Švč. Sakramentą viešiems svetimautojams, esantiems „netvarkingose situacijose“? Juk tokią praktiką jūs jau leidote būdamas Buenos Airių arkivyskupu.

Ar jūs bent suvokiate, kad šventosios Komunijos priėmimas neketinant atsisakyti svetimoteriavimo yra profanacija, Viešpaties Kūno įžeidimas ir išniekinimas, vertas pasmerkimo (1 Kor 11, 29), o taip pat viešas papiktinimas, keliantis pavojų kitų tikėjimui, kaip teigė Benediktas XVI ir Jonas Paulius II kartu su visais savo pirmtakais?

Ar jūs tikrai manote turįs galią „tam tikrais atvejais“ skelbti „gailestingas“ išimtis Dievo apreikštiems moraliniams įsakymams, remdamasis savo asmenine „įtraukimo“ samprata, savo akivaizdžiai palankiu požiūriu į skyrybas bei gyvenimą kartu nesusituokus ir savo klaidinga „sielovadine meile“? Ar jūs manote, jog yra negailestinga reikalauti, kad svetimautojai ir sanguliautojai nutrauktų savo nemoralius lytinius santykius prieš priimdami Švč. Sakramentą?

Ar jūs negerbiate visų savo pirmtakų mokymo, teigiančio priešingai?

Galiausiai, ar jūs nebijote Viešpaties teismo, kurį jūs nuolat menkinate arba neigiate savo pamoksluose ir spontaniškose kalbose? <...>

Esame priversti sutikti su anksčiau minėtu katalikų žurnalistu, kuris jūsų beprotišką siekį teikti Komuniją žmonėms, palaikantiems nemoralius lytinius santykius, įvertino šitaip: „Visas šis reikalas yra be galo keistas. Nerandu tinkamesnio žodžio.“ Papildydami teigiame, kad visas jūsų keistas pontifikatas sukėlė Bažnyčioje situaciją, kokios anksčiau niekada nėra buvę: Petro soste sėdi žmogus, kurio pastabos, pareiškimai ir nutarimai griauna Bažnyčią ir priverčia gintis tikinčiuosius. Tas pats autorius padaro išvadą: „Sakau tai su liūdesiu, bet bijau, kad šio pontifikato dar laukia atskalūnų būriai, popiežiaus apkaltinimas erezija ir grasinimai schizma – o galbūt ir atviras Bažnyčios skilimas. Viešpatie, pasigailėk mūsų.“

Vis dėlto absoliuti dauguma hierarchų arba tylėdami kenčia, arba džiaugsmingai švenčia šią griūtį. Bet lygiai taip pat buvo per didžiąją arijonų krizę IV a., kada, kard. Newmano žodžiais: „Vyskupai buvo neištikimi savo pašaukimui, o pasauliečiai buvo ištikimi savo krikštui. Tai popiežius, tai patriarchas, tai metropolitas, tai vyskupas, tai susirinkimas pasakydavo tai, ko neturėdavo sakyti, arba padarydavo tai, kas aptemdydavo ar statydavo į pavojų Apreikštą tiesą. Antra vertus, Apvaizdos nutarimu būtent krikščionių liaudis buvo ta Bažnyčios stiprybė, be kurios nebūtų išsivertę didieji vieniši išpažinėjai: Atanazas, Hilarijus iš Puatjė ir Euzebijus Verčelietis.

Norėdami būti ištikimi savo Krikšto ir Sutvirtinimo įžadams, mes, paprasti pasauliečiai, neverti nusidėjėliai, negalime tylėti ar nieko neveikti matydami jūsų vykdomą griovimo darbą. Sąžinė mus įpareigoja viešai jus apkaltinti prieš visus katalikus, kaip to reikalauja Apreikštoji tiesa, dieviškasis bei prigimtinis įstatymas ir bendrasis Bažnyčios gėris. Pakartojant šv. Tomo mokymą, prigimtinė teisė nedaro jokių išimčių popiežiui, leisdama pavaldiniams papriekaištauti savo ganytojui, netgi viešai, jeigu šis kelia „rimtą papiktinimo pavojų tikėjimui“. Priešingai, sveikas protas sako, kad popiežius labiau nei bet kuris kitas vyskupas turi būti pataisytas, jeigu „nuklysta nuo tiesaus kelio“.

Mes žinome, kad Bažnyčia nėra vien žmogiška įstaiga ir kad Kristus pažadėjo, jog niekas jos nenugalės. Popiežiai ateina ir praeina, Bažnyčia išgyvens net ir šį pontifikatą. Tačiau taip pat žinome, kad Dievas teikiasi veikti per žmogiškus įrankius ir kad be maldos ir atgailos Jis iš Kovojančios Bažnyčios narių: tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, tikisi, jog jie gins tikėjimą ir dorovę prieš bet kokią grėsmę – net jeigu ją kelia pats popiežius, kaip tai ne kartą yra įvykę Bažnyčios istorijoje.

Dėl Dievo ir Švč. Mergelės, Bažnyčios Motinos, kurią jūs prisipažįstate gerbiąs, meilės, mes prašome jus atsižadėti savo klaidų ir liautis daryti didžiulę žalą Bažnyčiai, sieloms ir Evangelijai skelbimui, kad nepasektumėte popiežiumi Honorijumi, erezijos palaikytoju ir kurstytoju, ekskomunikuotu visuotinio susirinkimo ir savo paties įpėdinio, ir neužsitrauktumėte „Visagalio Dievo ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybės“.

Bet jeigu jūs nesustosite vaikęsis savo labiau „gailestingos“ Bažnyčios vizijos, besiskiriančios nuo tos, kurią įkūrė Viešpats Jėzus Kristus, ir kurios mokymą bei discipliną norite palenkti savo valiai, tegul kardinolai, besigailintys, jog jus išrinko, prisimena savo priesaiką ir bent jau viešai tepareikalauja, kad jūs pakeistumėte savo kursą ar atsisakytumėte savo posto, kurį jie taip neišmintingai jums suteikė.

O kol kas mes esame įpareigoti pasipriešinti jūsų klaidoms ir paraginti kitus katalikus prisijungti prie mūsų, pasinaudojant visomis teisėtomis priemonėmis, būtinomis sumažinti žalą, kurią jūs esate pasiryžęs sukelti Mistiniam Kristaus Kūnui. Kadangi visos priemonės jau išnaudotos, mums nebelieka kito kelio.

Tegul Dievas pasigaili mūsų, savo Šventosios Bažnyčios ir jūsų, kaip jos žemiško vadovo.

Marija, Krikščionių Pagalba, melski už mus!

Michael Matt, Christopher Ferrara, John Vennari