Aldona Meilutytė: Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/201... 2019-05-28 16:17:17, skaitė 225, komentavo 3

Aldona Meilutytė: Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė

Jonas Kovalskis: Vienas iš baisiausių landsberginės chuntos nusikaltimų Lietuvoje yra jų 30 metų kurta nusikalstama teisminė sistema, kuri ir atlieka chuntos viešpatavimo paskutinės gynybos linijos funkcijas, gina nuo atsakomybės nusikalstamo režimo atstovus ir visą landsberginės chuntos politinę sistemą. Būtent teismuose šiandienos Lietuvoje yra kurpiamos politinio susidorojimo su V.Landsbergio chuntos priešininkais, represuojami kitaminčiai, užgniaužiama žodžio laisvė (Povilo Masilionio teisminis farsas) ir kitos Lietuvos Respublikos  Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.

Kodėl dabartinė kompradorinio landsberginio elito užgrobta valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi teisėsaugininkai, valstybės klerkai, korumpuotos žiniasklaidos veikėjai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo akivaizdžiai nusikalstamus veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių labai nukentėję žmonės, faktinės nusikaltimų aukos labai lengvai Lietuvos teisėsaugos girnose  tampa kaltinamaisiais ir nuteistaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal klasikinį apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, Lietuvoje  šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais, kolaboruoja viena su kita ir visada veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, gina ne piliečio interesus,  ne viešą interesą, visuotinį gėrį, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius privačius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?

Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios landsberginės chuntos aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, oficialia teismine praktika ir doktrina, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Kaip tai įvyko? Į šį klausimą dabar jau reikia kuo skubiau atsakyti visiems, priešingu atveju įtikėję savo nebaudžiamumu teisėjukai savo korupcijos liūne gali palaidoti pačią Lietuvos valstybingumo idėją, kartu su valstybe.  Apie tai rašo Aldona Meilutytė ir tie, kuriems teko nelaimė ieškoti tiesos ir teisingumo Lietuvos Temidės rūmuose, manau, sutiks su autorės įžvalgomis.

Aldona Meilutytė –  Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė

(knygos  “Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą” įžanga)

Kai kam, ypač valdžiai, gali labai nepatikti knygos pavadinimas. Skubiai prilipins žinomą etiketę „Tikrovės juodinimas“, o gal net mėgins apkaltinti nepagarba teismui pagal Baudžiamojo kodekso 232 straipsnį. Juk net Seime buvo kilusi absurdiška iniciatyva priimti įstatymą, kuris įpareigotų visuomenės informacijos priemones skleisti 50 procentų gerų, ir 50 procentų ne tokių gerų žinių. Bet argi galėčiau knygą pavadinti, pvz.,„Klestinti valstybė, puikiai vykdantys teisingumą teismai“? Ar tai būtų tiesa? Ar galėjau džiaugtis 2018 metų vasario 16-ają, kad mūsų nepriklausoma valstybė pagaliau įžengė į tiesos ir doros kelią? Jeigu taip būtų, nereikėtų rašyti nė šios knygos.

Oficialiai vis dar garbinamas ir Tautos Patriarchu tituluojamas Vytautas Landsbergis visai neseniai kalbėdamas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime pripažino, kad „ir Lietuvoje kai kas yra papuvę, ką reikia taisyti, kam negalima nuolaidžiauti“, ragino „nebėgti iš tos sužeistos Lietuvos“, ragino jaunus žmones kovoti, „kad būtų kitaip“. V.Landsbergis, regis, nenurodė, kas gi Lietuvą sužeidė ir kaip reikia kovoti, kad Lietuvoje būtų kitaip.

Kad Lietuvoje būtų kitaip, visų pirma, valstybėje turi būti įgyvendinamas teisingumas. Gyventi garbingai, kai nėra teisingumo, neįmanoma. Kol Lietuvoje bus nebaudžiama teisėjų savivalė, kol prisidengdami „nepriklausomumu“ teisėjai tyčiosis iš teisingumo, tol apie jokias permainas į gerąją pusę nėra ko net svajoti.

Šioje knygoje aš pareiškiu savo nuomonę apie Lietuvos teismų darbą ir pagrindžiu tą nuomonę konkrečiais viešai paskelbtais faktais bei savo asmeniniu patyrimu. Skaitytojas turi teisę nuspręsti, ar aš teisi, ar klystu. Mano nuomonė nesutampa su Lietuvos Respublikos Prezidentės nuomone, kurią ji pareiškė 2017 m. gruodžio 24 d., šv.Kūčių dieną, paskelbdama, kad Lietuvos teismų sistemoje įvyko akivaizdus lūžis ir žmonių pasitikėjimas teismais pasiekė aukščiausią lygį. Tenka daryti išvadą, kad Prezidentė nežino tikrosios padėties ir dėl to klysta, nes labai nenorėčiau patikėti, kad Prezidentė paprasčiausiai meluoja. Jeigu net valstybės vadovė nebaudžiama meluoja, ko verta tokia valstybė?

Kad per 27 nepriklausomybės metus valstybė sužlugdyta – visi mato. Tarsi iš skęstančio laivo iš Lietuvos bėga žmonės, to nenuslėpsi. Oficialiai pripažįstama, kad iš 3 706 299 nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1992 m. gyvenusių žmonių, 2017 m. liepos 1 d. telikę 2 821 674. Manau, kad iš tikrųjų gyventojų likę dar mažiau. Per 25 metus Lietuvos gyventojų skaičius oficialiai sumažėjo maždaug 24 procentus. Bėga jaunimas, bėga darbingo amžiaus išsilavinę žmonės, kurie atneša daugiausiai ekonominės (ir ne tik ekonominės) naudos šaliai, kurioje jie gyvena ir dirba. Nei karo, nei maro, o Lietuva tuštėja…

Kodėl žmonės emigruoja, kai valdžia ir valdžios pakalikai be jokios gėdos drįsta viešai skelbti apie Lietuvos „sėkmės istoriją“ kaip sektiną pavyzdį kitoms buvusios Tarybų Sąjungos ir net taip vadinamo buvusio Rytų bloko šalims? O štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pranešė, kad „esame pavyzdys kitoms valstybėms“. Kaip vertinti tokį pačios aukščiausios valstybės valdžios institucijos vadovo pareiškimą? Ypač po to, kai paskelbtas prezidentės Dalios Grybauskaitės – Tulpės susirašinėjimas su tuometiniu Liberalų partijos pirmininku Eligijum Masiuliu; paskelbta Valstybės saugumo departamento pažyma; užbaigus daugiau kaip pusę metų trukusį tyrimą, priimtos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados; pradėta nagrinėti teisme taip vadinama „garsioji politinės korupcijos“ baudžiamoji byla, kurioje pagaliau teisiamas E.Masiulis ir kiti, t.y. šiek tiek praskleista uždanga ir tuo pačiu parodyta, kaip iš tikrųjų Lietuvoje vyksta valstybės valdymas ir kas ją valdo.

Nors mūsų valdžiai vis dar neaišku, kodėl žmonės emigruoja, vis dar užsakinėjami tūkstančius eurų kainuojantys tyrimai, kad būtų išaiškintos emigracijos priežastys, esu įsitikinusi, kad pagrindinė emigracijos priežastis – pamintas po kojomis teisingumas. Kai valstybėje nėra teisingumo, kai net teisėjams galima nebaudžiamai meluoti, dingsta dora – klesti korupcija, didėja skurdas, savižudybės, nusikalstamumas, girtuokliavimas, – visuomenė degraduoja.

Konstitucijos 109 straipsnyje pasakyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Tai nėra tiksli, tai – neapgalvota ir klaidinanti formuluotė, kuri seniai turėjo būti pataisyta: teisingai elgtis privalėtų visi, o svarbiausia, kad teisingai elgtųsi ir tautai nemeluotų valstybės pareigūnai, kurie atlieka valdžios funkcijas. Teisingumas – tai pagrindinis doro elgesio principas. Tačiau kai iškyla ginčai, teisingai ir laikantis įstatymo reikalavimų, t.y. teisėtai, tuos ginčus civilinėse bylose valstybėje pavedama spręsti teismams. Baudžiamosiose bylose teismas nustato, ar apkaltintas asmuo, kurio byla perduota teismui, iš tikrųjų yra kaltas ir paskiria jam bausmę. Taigi, teismai vykdo teisingumą nagrinėdami bylas, taip ir turėjo būti nurodyta Konstitucijoje.

Advokatas Jonas Ivoška viešai kalbėjo, kaip tokia netinkama formuluotė kartais sukelia kurioziškų nutikimų. Kai advokatas vienam aukštas pareigas einančiam valstybės pareigūnui pareiškė priekaištą, kad tas elgiasi neteisingai, išpuikęs valdžiažmogis įžūliai atrėžė: „Skaityk Konstituciją. Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai“.

Tačiau Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius daktaras Vytautas Sinkevičius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, straipsnyje „Lietuvos konstitucinės kontrolės modelis: kelios teorinės ir praktinės problemos”, išspausdintame žurnalo „Parlamento studijos“ 21 numeryje, kalbėdamas apie tai, kokios Konstitucijos pataisos ar pataisymai negali būti priimtini, kaip tik nurodo, jog Konstitucijos nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, negali būti taisoma…

Ši nedidelė klaida Konstitucijoje padarė labai didelę žalą: ji leido teismams uzurpuoti ir monopolizuoti net patį tiesos ir teisingumo suvokimą. Lietuvoje žmonės paversti tarsi kokiais zombiais, – kol teismas netarė savo žodžio, jie lyg ir negali suprasti, kur tiesa, o kur melas. Jie bijo pasakyti savo nuomonę, pavirtę didžiausiais bailiais – gelbėjasi apsidrausdami tarsi visagaliu žodeliu „galimai“, kurį prikergia prie kiekvieno teiginio. Matyt, ir man reikėtų šią knygą pavadinti „Galimai išsigimę teismai, galimai sužlugdyta valstybė“.

Būtent nuo teisėjų, veikiančių teismo vardu, nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nagrinėjant bylas, prasideda didžiausi Lietuvos vargai. Būtent čia glūdi blogio šaknys. Taip ir parašiau viename savo ieškinių Vilniaus apygardos teismui, kuriame prašiau atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų padarytų nagrinėjant bylą, jog tai yra mūsų valstybės katastrofa, kad teisėjai nebaudžiami už akivaizdų įstatymo neklausymą nagrinėjant bylas. Net rusų okupacijos metais Baudžiamajame kodekse buvo numatyta teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo sprendimo bei nuosprendžio ar nutarties priėmimą, o nepriklausomojoje Lietuvoje jokios atsakomybės teisėjams nėra.

Nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami teisingumą, teisėjai gali neklausyti įstatymo (visai nesvarbu, kad Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo), gali savivaliauti, rašinėti sprendimuose ar nuosprendžiuose nesąmones – jie už tai neatsako, negali būti baudžiami, nes jie nepriklausomi. Jeigu bus vertinamas teisėjo atliktas darbas, laikoma, kad tuo bus pažeistas teisėjo nepriklausomumas, – taip tvirtina Prezidentė ir visa kita mūsų valstybės aukščiausioji valdžia.

Kaip minėjau, Baudžiamajame kodekse nenumatyta jokia teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo ir melagingo sprendimo priėmimą. Teisėjus net atsisakoma traukti drausminėn atsakomybėn, jeigu jie pažeidė Teisėjų etikos kodeksą ar pažemino teisėjo vardą bei sulaužė priesaiką nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami tarnybines pareigas. Sunku net patikėti, kad įteisinta absoliuti teisėjų savivalė. Būtent tai ir nulėmė teismų kaip visumos išsigimimą. Tai, žinoma, nereiškia, kad Lietuvoje nėra nė vieno sąžiningo doro teisėjo, bet, kaip užfiksavo teisėsaugos pareigūnai viename telefoniniame pokalbyje, įtariamieji nusikaltimų padarymu šitaip charakterizavo mūsų valstybės teismų sistemą: „Visuose miestuose eina susitvarkyt“.

Apie teismus, teisėjus, įstatymus, o taip pat apie valstybingumo svarbą ir demokratiją norėčiau su skaitytoju pasidalinti mintimis šioje knygoje, nes manau, kad Lietuvoje žmonės nepilnai įvertina teismų darbo reikšmę visam valstybės gyvenimui.

Būtina suprasti, kad teismo sprendimas svarbus ne tik tiems, kuriuos teismas teisia ar kurie bylinėjasi, – kiekvienas teismo sprendimas yra svarbus visiems, visai visuomenei. Būtent todėl teismai bylas visur visais laikais nagrinėja viešai. Lietuvoje pažeidžiamas net šis, Konstitucijoje įtvirtintas teismų viešumo principas – apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos „rašytinio proceso tvarka“, jau nekalbant apie kasacinį procesą, o kartais net ir pirmosios instancijos teismo posėdžiai paskelbiami neviešais, nors tam nėra jokio teisės pagrindo.

Dėl Lietuvos dabartinės padėties dažniausiai kaltinami vagys Seime, vagys valdžioje, kaltinami žmonės, „ne tuos“ išrinkę į valdžią. Tačiau jeigu valstybėje tinkamai funkcionuotų teisėsaugos sistema, jeigu prokurorai sąžiningai trauktų baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius, o teismai nusikaltėlius teisingai baustų, nežiūrint kad ir kokioje aukštoje kėdėje jie sėdėtų, jeigu net patys teisėjai, jeigu jie padarė nusikaltimus, būtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tada net mintis nekiltų, kad valstybę gali valdyti vagys.