Naujas geopolitinių kautynių metodas

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/naujas-geop... 2015-06-02 08:09:54, skaitė 2432, komentavo 0

Naujas geopolitinių kautynių metodas

Visame tame chaose, kuris tvyro globaliniuose pasaulio įvykiuose maždaug nuo 2010 metų galima išskirti vieną įdomų ypatumą, apibūdinantį visų geopolitinių priešpriešų pobūdį. Savo esme ir mastais jį galima laikyti nauju žodžiu kautynių dėl nuosavo pasaulėtvarkos modelio technologijose.

Iki tam tikro laiko geopolitiniai karai buvo pakankamai tradiciški ir labai priminė įprastus karus. Priešininkai kovėsi abipus fronto linijos, spausdami varžovą visa armijos galia ir tuo pat metu naudodami tokius metodus kaip diversijos užnugaryje, apsupimai iš flangų, netikėti manevrai toliau nuo pagrindinio karo veiksmų teatro ir kitus taktinius būdus, kurie buvo kuriami ir tobulinami šimtmečius.

Ir staiga viskas pasikeitė. Ir ne kokioje nors atskiroje vietoje, o iškart visame pasaulyje. Daugiau nebėra jokių didelių karinių susidūrimų, nebėra akivaizdžios kovos dėl pranašumo kokiame nors atskirame fronto ruože. Apskritai beveik nebeliko tiesioginių susidūrimų. Yra kažkas visiškai naujo.

Įsivaizduokite galingą šarvuotą riterių raitelių armiją, ryžtingai atakuojančią priešo rikiuotę, stovinčią kitame kautynių lauko pakraštyje. Smūgio galia tokia, kad gali nušluoti priešą per kelias sekundes. Bet staiga vietoje lygios žalios pievos, per kurią taip lengva ir malonu įsibėgėti, raitelių kelyje susiformuoja pelkė. Taip taip – paprasčiausia pelkė, į kurią toji raitija įsibėgėjusi įlekia. O priešo armija stovi kitame tos pelkės pakraštyje, tiksliau, jau netgi ne stovi, o sėdinėja stovykloje ir ima lažintis kaip greitai visi tie riteriai sugebės išsikapanoti į krantą ir susitvarkyti. Kiek laiko ir jėgų jiems tam prireiks.

Raiteliai, žinoma, išsikapanos. Pelkėmis riterių neišgąsdinsi. Pailsėję ir išsivalę šarvus, jie vėl sės ant žirgų ir pamėgins įsibėgėti dabar jau aplink pelkę, siekdami kuo greičiau pasiekti priešą. Tačiau raitijos kelyje vėl atsiranda natūralios kliūtys, tegu šį kartą tai bus išvartos, kuriose galingi žirgai laužosi kojas, o išlėkę iš balnų riteriai laužosi sprandus. Ir taip vis iš naujo ir iš naujo. Žiūrėdami, kas vyksta, paskui riterius sekantys pėstininkai iš nesupratimo, kas darosi, iš pradžių sustoja, o paskui irgi susėda prie laužų, vis labiau darydamiesi panašūs ne į paramą teikiančius dalinius, o į pašalinius žiūrovus, kuriems jau darosi įdomu, kuo visa tai baigsis.

Pavyzdys, žinoma, perdėtas. Gyvenime viskas sudėtingiau, o ir pelkės bei išvartų sukūrimo kaina nemenka. Ypač tiems, kurių laukuose ir daržuose visa tai sukuriama. Ir vis dėlto pavyzdys pakankamai gyvenimiškas. Praktiškai visi JAV ir sąjungininkų aktyvūs veiksmai, pradedant Arabų pavasariu, primena būtent galingą šuolį tiesiai į pelkę ar į eilines išvartas.

Pažiūrėkite kaip klostosi įvykiai Sirijoje, kuriai įveikti didieji strategai buvo skyrę ne daugiau kaip pusmetį. Iš pradžių audringas priešpriešos augimas, štai jau ir Turkija tuojau įves savo armiją, dar truputėlis ir prasidės eilinė „Audra dykumoje“, kai puls visas NATO blokas. O paskui staiga viskas nuslopsta ir perauga į lėtai rusenantį, nors ir pražūtingą valstybei procesą, kuris užsienyje jau nelabai daug ką domina.

Ryžtinga islamistų pergalė Egipte, kuriai buvo skiriamas labai svarbus vaidmuo ir pradžių būsimai atakai prieš Izraelį, o paskui Kalifato kūrimui, baigėsi visiškai nešlovingu ir ramiu kariniu perversmu, kuris sugrąžino šalį į situaciją, kuri buvo prieš arabų pavasarį (neskaitant aukų ir sugriovimų).

Prieš kelis metus buvo labai smarkiai eskaluojama įtampa aplink Šiaurės Korėją, atrodė, dar truputėlis ir viskas baigsis mažiausiai dviejų Korėjų karu, o gal net karu tarp JAV ir Kinijos ar apskritai III Pasauliniu. Tačiau pakunkuliavo, pakunkuliavo ir aprimo.

O daug metų trukusios sankcijos prieš Iraną, kurios tiesiog jau rytoj turėjo pasibaigti tuo, kad Iraną užgrius Izraelis ir JAV? Tarsi nežinomam magui mostelėjus burtų lazdele visa tai baigėsi. Sankcijas ruošiamasi panaikinti (be to, pagal Irano diktuojamas sąlygas), horizonte sušmėžavo vos ne nauja draugystė su tais, kurie dar vakar laikė Iraną pragaro filialu.

Dar akivaizdžiau šiuo požiūriu atrodo situacija Ukrainoje. Žaibiškas apsikeitimas smūgiais (Maidanas-JAV ir Krymas-Rusija), paskui smurto protrūkiai Donbase ir vis spartesnis visų aktyvių veiksmų nuslopimas.

Ir, pagaliau, naujausi įvykiai Jemene. Buvo žaibiškai sukurta galinga koalicija, kuri, rodės, galėjo per kelias dienas sumalti sukilėlius ir atkurti kaimynams patogų režimą. Bet ir čia po pirmųjų smūgių viskas užbuksavo, nebuvo pasiekta jokių apčiuopiamų tikslų ir situacija pavirto ilgai grojančia, nuobodžia pjese.

Ir juk tai tiktai patys ryškiausi pavyzdžiai, susiję su karinės jėgos panaudojimu. Yra daugybė ne tokių akivaizdžių pavyzdžių. Ta pati Europa lyg ir neturi nieko prieš Ameriką, tačiau pražūti, pervedant visus aktyvus už okeano, europiečiai kol kas neskuba. Aktyviai nesipriešina, tačiau paverčia visus procesus tuščiais ir nesibaigiančiais plepalais. Arba Anglija ir finansinis internacionalas. Rodos, jau seniai paruošti atsarginiai aerodromai dolerio panaikinimo atvejui. Galima nors rytoj išversti dolerį iš sosto ir statyti viską iš naujo ant naujų pamatų. Tačiau vietoje to tiktai „pakabino“ situaciją ir nusiramino, pasitraukę į šalį ir stebėdami kaip procesas vystosi natūraliai. Arba Rusija ir Vakarų sankcijos. Parėkavo, pašūkavo, pagrūmojo vieni kitiems, o realybėje susiklostė klasikinė situacija: „Nei karo, nei taikos“. Ir nekvepia jokiais dideliais proveržiais. Kaip ir rimtu Rusijos lokio atsaku.

Ir kuo toliau, tuo aiškiau galima suprasti, kad visam pasauliui regimas hegemonas pavirsta kolosu ant molio kojų. Kad visi lyg ir sąjungininkai vietoje to, kad suteiktų realią pagalbą, lenktyniauja vienas su kitu užimti vietą žiūrovų salėje. O negausūs akivaizdūs ir potencialūs priešai irgi nesmūgiuoja, o tik baksteli tai šen, tai ten, skirtingose vietose ir stabtelėję susidomėję stebi mėšlungiškas hegemono pastangas užlopyti eilinę skylę.

Rezultatas: „nuvaryto arklio“ pribaigti niekas nenori, gali juk patiems rikošetu kliūti, tegu ir nemirtinai. Tačiau ir pagalbos rankos niekas neišties. Atmintis pas visus visada labai trumpa. Štai ir gaunasi kaip tame aukščiau pateiktame pavyzdyje. Visas pasaulis sėdi su popkornu salėje ir mirštantis „herojus“ blaškosi po sceną ar tai ieškodamas stebuklingų vaistų, ar tai mirtinų nuodų, kad baigtų kančias. Visa tai ir yra naujoji šiandieninio pasaulio geopolitika.

www