Lidžita Kolosauskaitė. Isterija dėl vienos merginos

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/isterija-de... 2019-05-31 10:28:00, skaitė 369, komentavo 2

Lidžita Kolosauskaitė. Isterija dėl vienos merginos

Isterijos formulė yra paprasta: žiauri fabula + padidintas spaudos dėmesys. O jei dar pridėsime politinę potekstę, tai jau visa drama, kurią bus galima kokią savaitę gromuluoti, renkant laikus bei klikus.

Tauragės rajone žiauriai sumušta mergina. Nei pirma, nei paskutinė. Įvykis kaip ir dauguma panašių, tačiau šiuo klausimu jau spėjo pasisakyti kone visi – nuo politikų iki milijonierių žmonų ir paprastų mirtingųjų.

Versijų, pykčio, kaltinimų ir „sprendimų“ ieškojimų – vežimu vežk. Kažkas net prašneko esą švenčiant paaugliams netoliese turėtų… patruliuoti policija. Nes kodėl gi ne? Kodėl netraktuoti visų paauglių kaip potencialių smurtautojų, kodėl nepaversti pareigūnų paauglių auklėmis ir išvis – kodėl neperkelti atsakomybės, kuri per amžius priklausė tėvams, pareigūnams?

Greičiausiai todėl, kad tėvai – per mažai atsakingi. Reiktų pareigūnams patruliuoti ir tada, kai švenčia suaugusieji. Užvis geriausia – kiekvienoje knaipėje pasodinti po pareigūną, o į namus ir kitas privačias švenčių vietas siųsti pagal poreikį, nustatant, kad visi organizuojantys šventes ar kitus susiėjimus, kuriuose dalyvauja daugiau nei 3 žmonės, turi ne vėliau kaip prieš parą informuoti artimiausią policijos komisariatą.

Kokios galvos – tokie ir sprendimai. Kokios širdys – tokia ir moralė.

Tariamai susirūpinę nepažįstamieji akcentuoja, kad nusikaltimą padarė politikės sūnus, dėl ko isterija pagarsinama dar keliais decibelais – net nesvarbu, kad nei ta politikė labai žinoma, nei tas nusikaltimas kažkaip susijęs su jos politine veikla.

Moteris, apie kurios gyvenimą ir vertybes nieko tikro nežinoma, taršoma lyg šlapia vilna – ir iš tikrųjų ne tiek dėl sūnaus nusikaltimo, kiek dėl savo sąsajų su Darbo partija.

Daug triukšmo ir naudos ieškojimo, bet labai mažai sveiko proto ir sveikos pagarbos nukentėjusiajai, kurios gyvenimo drama paversta muilo opera (iš dalies – ne be artimųjų pagalbos).

O kas įdomiausia, kad visoje toje kakofonijoje, kurioje vieni siūlo vaikų priežiūrą pavesti policijos pareigūnams, kiti skatina linčo teismą, o treti ieško reklamos, niekas nekalba apie tai, kad žmonės yra skirtingi ir dalis nuo prigimties linkę į smurtą. Niekas nekalba ir apie tai, kaip tuos nuo prigimties linkusius smurtauti auklėti, kai tėvų galimybės šioje srityje pasiekusios beveik nulinį lygį.

Dėsninga, kad visuomenė, kurioje vaikai ir paaugliai tiesiog ideologizuoti, baisisi jaunuolio padarytu nusikaltimu, nors Jordan B. Peterson savo knygoje „12 gyvenimo taisyklių. Priešnuodis chaosui“ labai racionaliai pastebi, kad niekas nėra toks žiaurus kaip dvejų metų vaikas, o žiaurią žmogaus prigimtį pažaboja tik visuomenės normos.

Paversdami vaikus kažkuo, kas yra „už visuomenės“ ir kam netaikomos  jokios taisyklės, mes nepažabojame jų žiaurios prigimties, kuri gali prasiveržti tokiais nusikaltimais.

Kita vertus, net ir kruopščiai reikalaujant laikytis taisyklių, dalis paauglių (kaip ir dalis suaugusiųjų) elgsis žiauriai.

Nusikalstamumas yra senas ir savo esme natūralus reiškinys, nepažabojamas jokiomis isterijomis. Kita vertus, pavienių nusikaltimų eskalavimas ir tariamas teisingumo ieškojimas gali vesti į dar destruktyvesnius ir žalingesnius sprendimus, kas daugeliu atveju ir įvyksta po „rezonansinių“ bylų.

Išties įdomu, kas bus išmąstyta po šio „trilerio“ ir kokias tai turės pasekmes tai visuomenės daliai, kuri laikosi taisyklių. Nes tos kitos taisyklės nesudomins bet kokiu atveju.

Sveikatos merginai ir padorumo sensacijų ieškotojams.