EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2019/0... 2019-06-03 07:59:18, skaitė 101, komentavo 0

EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gegužės 26-osios [Europos Parlamento] rinkimai buvo svarbus konflikto, kurio reikšmė yra daug platesnė nei vien Europos Parlamento ar kurios nors šalies vyriausybės likimas, epizodas. Išties egzistuoja jėgos, siekiančios sunaikinti krikščionišką tapatybę ir sukurti kosmopolitinius organizmus, kurie prisiima sau suverenią galią spręsti apie Europos piliečių gyvybę ir mirtį. Vieną šio projekto pavyzdį kaip tik stebėjome Prancūzijoje, kur Paryžiaus apeliacinis teismas perdavė Jungtinėms Tautoms galutinį sprendimą dėl Vincent‘o Lambert‘o, paralyžiuoto prancūzo, kurį žmona ir Reimso ligoninės, kurios pacientas jis yra, gydytojai pasmerkė myriop.

Aišku, teisės spręsti apie Lambert‘o gyvybę neturi nei Prancūzijos, nei Europos, nei Jungtinių Tautų teisėjai. Pozityviųjų įstatymų – nacionalinių ar tarptautinių – šaltinis nėra juos išleidę ar taikantys organai, o dieviškasis įstatymas, kuris yra pirmesnis nei žmonių įstatymai, ir žmonių įstatymai jam negali prieštarauti. Prigimtinis ir dieviškasis įstatymas draudžia žudyti nekaltą žmogų, ir kiekvienas žmonių įstatymas, kuriuo įtvirtinami priešingi dalykai, turi būti laikomas neteise, negaliojančia ir niekšinga. Be to, tiek, kiek vienintelė dieviškos ir prigimtinės teisės saugotoja yra Katalikų Bažnyčia, pirmiausia būtent Bažnyčios vyrų pareiga yra skelbti neatimamą teisę į gyvybę. Tačiau šiandien Bažnyčios vyrų balso negirdėti. Vienintelė problema, kuria Bažnyčios vadovai atrodo susidomėję, yra svetingumo migrantams iš už Europos sienų klausimas. Absoliutaus, besąlygiško, visiško svetingumo. Čia nekalbama apie seną – krikščionišką ar pasaulietinę – svetingumo dorybę, bet apie ideologinį pasirinkimą, kai svetingumo filosofija realiai reiškia Europos tapatumo atsisakymą arba, greičiau, jo pakeitimą. 

„Didžiojo  pakeitimo“ sąvoką, įvestą Renaud Camus („Le Grand Remplacement“, David Reinharc, Neuilly-sur-Seine 2011), išplėtojo profesorius Renato Cristinas savo knygoje „I padroni del caos“ („Chaoso viešpačiai“, Libreliri, Macerata, 2017). Atlikdamas griežtą analizę, autorius, dėstantis filosofiją Triesto universitete, aiškina, kaip ši teorija siekia pakeisti Europos tautas kitomis (afrikiečių, arabų, azijatų – daugiausia musulmoniškomis) tautomis, tokiu būdu pasėdama chaosą kaip konkretų istorinį horizontą. Cristinas primena apie 2001 m. Jungtinių Tautų projektą, kuriame eksplicitiškai kalbama apie „pakeičiamąją imigraciją“ kaip atsaką į Europos demografinį nuosmukį. Šie populiacijų srautai reiškia ne tik etninę transplantaciją, bet ir perversmą prieš civilizaciją, „kontrkolonizaciją“, kurioje migrantai yra laikomi hibridinės, mišrūniškos civilizacijos, priešpastatomos Europą pastačiusiai krikščioniškajai civilizacijai, nešėjais. Taigi tautinių valstybių naikinimas vykdomas per etninio ir kultūrinio pakeitimo politiką. Kultūrinis pakeitimas reiškia bet kokios tapatybės, kuri yra įsišaknijusi krikščioniškoje europietiškoje tradicijoje, paneigimą. Etninis pakeitimas vykdomas įsileidžiant migrantų žmogiškąją masę, kuri užima europietiškos populiacijos, išnaikintos abortų ir kontracepcijos, vietą. Prieš gimstamumą nukreiptas mentalitetas yra biologinė kultūrinės ir moralinės Vakarų savižudybės išraiška. 

Europos rinkimų rezultatai buvo palankūs politinėms partijoms, kurios atviriausiai pabrėžė tautinį tapatumą. Ypač svarbi yra triuškinama Matteo Salvinio „Legos“, surinkusios 34,4% balsų, pergalė. Tačiau Italija taip pat buvo ta šalis, kur imigracionizmo spaudimas buvo stipriausias, o į kovos lauką stojo ne tik vyskupų konferencija, bet ir popiežius Pranciškus, pristatęs save kaip kairiųjų politinių jėgų lyderį. Savaitraščio „L‘Espresso“ gegužės 26 d. numerio viršelyje pavaizduotas popiežius Pranciškus su kerštautojo Zoro kauke, savaitraštis jį įvardijo kaip „liaudies protesto“ prieš Salvinį balsą. Gegužės 27-ą savo žinioje Tarptautinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga popiežius Pranciškus teigė, esą „tikro krikščionio šūkis yra: Pirmiausia paskutinieji“, pabrėždamas, kad „tai galioja ne tik kalbant apie migrantus; esmė yra pastatyti paskutiniuosius į pirmąją vietą“. Tą patį rytą popiežius susitiko su Amazonijos indėnų kajapų genties vadu Raoni Metukire, prieš spalį vyksiantį Amazonijos sinodą siekdamas atgaivinti revoliucinį indigenizmą.

Bergoglio „paskutiniųjų“ teologija yra atviras padrąsinimas „pakeičiamosios imigracijos“ strategijai. Neaišku, kas yra paskutinieji, bet aišku, kas yra tie, kurie pagal jo naują „pirmąjį pasirinkimą“ turi būti pakeisti. Evangelija ragina mylėti artimą kaip save patį, nėra įsakymo didesnio už šį (Mk 12, 29-31). Tačiau šv. Tomas Akvinietis Teologijos sumoje (26 klausimas, II-II dalis) aiškina, kad artimo meilė nėra bendrinis ir nediskriminacinis jausmas; jis turi tikslią gradaciją, kurią jis vadina „meilės tvarka“, pagal kurią meilė turi skleistis nuo pačių artimiausių iki pačių tolimiausių. Dievą reikia mylėti labiau nei artimą (a.2) ir nei save patį (a.3). Žmogus privalo mylėti save patį labiau nei artimą (a.4), o tarp artimųjų kai kuriuos reikia mylėti labiau nei kitus (a.6). Artimiausieji yra tie, iš kurių esame gavę gyvybę, ir tie, kuriems ją perdavėme: mūsų tėvai ir mūsų vaikai. Būtent nuo jų turi prasidėti artimo meilė. Pavyzdžiui, būtų absurdiška išmesti iš namų į gatvę savo tėvus, kad jų kambaryje galėtumėte apgyvendinti imigrantų porą. Be to, meilė, kurią esame skolingi savo artimui, yra pirmiausia dvasinio pobūdžio. Tai, ko privalome trokšti labiau nei bet ko kito, yra tų, kuriuos mylime, sielos išganymas. Mylėti – reiškia trokšti jų išganymo. Imigrantų atveju tai reiškia trokšti jų atsivertimo į tikrąjį tikėjimą. Tačiau šiandien Italijoje nei Europoje nevykdoma jokia pastoracinė veikla, nukreipta į imigrantų evangelizaciją. Multikultūralizmas vaizduojamas kaip vertybė, aukštesnė nei monokultūrinė krikščioniška tapatybė.

Dar daugiau, svetingumo dogmą skelbia visuomenė, kuri atima gyvybę iš nekaltų žmonių, negimusių vaikų ir senolių – pirmieji jų pasmerkiami myriop aborto būdu, antrieji eutanazijos, – Bažnyčios vyrams realiai nepasipriešinant šiems nusikaltimams. Tiesa tokia, kad tie, kurie baisisi mokyklose kabinamais kryžiais ar politiniu lyderiu, bučiuojančiu rožančių, ne tik nori sunaikinti bet kokią viešą krikščionybės raišką, bet ir bando užgesinti dieviškojo ir prigimtinio įstatymo šviesą, kuri yra išlikusi mūsų sąžinėse, pastūmėdama mus ginti nekaltų žmonių gyvybę. Ir kas dar tebeturi krikščionišką sąžinę, negali nereikalauti vietos Nukryžiuotajam ne tik privačiame, o ir viešajame gyvenime bei kolektyvinėje Europos tautų tapatybėje. 

Todėl kreipiamės į partijas, kurios įveikdamos imigracionizmą laimėjo rinkimus Italijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių, kad jos neapsiribotų tik bendriniu ir paviršutinišku kvietimu sugrįžti prie krikščioniškų šaknų, bet ir konkrečiai išreikštų šią tapatybę Europos institucijose ir įstatymuose, pradedant bekompromise gyvybės ir šeimos gynyba. „Lambert‘o byla“, kaip ir ankstesni Eluanos Englaro ir Alphie‘o Evanso atvejai, yra tokios kovos, kurią teks kovoti artimiausiais mėnesiais, pavyzdys. Galbūt tai ir padidins susipriešinimo lygį, tačiau juk šiandien kovojama dėl mūsų civilizacijos gyvybės ar mirties. Šios kovos laukas, dar labiau nei parlamentai, yra kultūra ir mentalitetas, tačiau rinkimų rezultatai leidžia pamatyti ir gelmines visuomenės nuomonės tendencijas. O gegužės 26-osios rinkimų testas rodo, kad Europoje yra žmonių, kurie nepasiduoda.

Versta iš „Corrispondenza romana“.