V. Mikailionis. Kunigaikščiai ar karaliai? Mirusieji žino tiesą, o kada ją sužinos gyvieji?

Autorius: Vaclovas Mikailionis Šaltinis: http://alkas.lt/2019/06/08/v-m... 2019-06-09 11:13:55, skaitė 129, komentavo 8

V. Mikailionis. Kunigaikščiai ar karaliai? Mirusieji žino tiesą, o kada ją sužinos gyvieji?

Algimantas Bučys | Gretos Skaraitienės nuotr.

Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: UAB „ALIO“. 2019, p. 568

Kaip iš tikrųjų turėtume vadinti XIII–XIV amžių Lietuvos valdovus? Nuo mokyklos suolo manėme, kad juos labai išaukštiname, vadindami didžiaisiais kunigaikščiais. Tačiau abejonių kirminas vis tiek graužė, nes kunigaikščiai yra vasalai, tad kokiems karaliams buvo pavaldūs Vytenis, Gediminas, Algirdas? Ir kodėl amžininkai – popiežiai, vokiečių pirkliai, net aršiausi priešai kryžiuočiai – vadindavo juos karaliais (rex, kionig ir pan.)? Istorikams, atidžiau susipažinusiems su tų laikų dokumentais, atrodo, irgi kildavo daug abejonių, tačiau, nedrįsdami prieštarauti įsigalėjusiai „tradicijai“, sugalvojo tik prisidengti figos lapeliu – santrumpa LDK, kad neerzintų nuolat kartojamas žodis „kunigaikštystė“ .

Abejonių kildavo nuolatos. Argi Lietuva turėjo tik vieną karalių Mindaugą? Nejau norint tapti karaliumi būtina krikštytis kataliku? Kur Europoje įsikūrusi firma, gaminanti ir dalijanti karūnas? Ar teisingi tokie „vadovėliniai“ teiginiai: Mindaugas įkūrė valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK); XIII a. pab. LDK pradėjo valdyti Gediminaičių dinastija; 1345 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas.

Tokias ir panašias „neginčytinas tiesas“ galima tiesiog rieškučiomis graibyti iš istorijos knygų ir enciklopedijų. Jos mirgėte mirga kiekviename vadovėlyje, interneto portaluose, šmėkšo net sostinės širdyje. Antai Katedros aikštėje ant granitinio pjedestalo aiškiai išrėžta, kad asmuo, nulipęs nuo žirgo ir pasirengęs plėtoti karališką (!!!) Vilniaus miestą, yra ne kas kitas, o Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Kas Lietuvoje gali „pražudyti ir išgelbėti“?

Užsieniečiai trauko pečiais: keistuoliai tie lietuviai – pasak jų, valstybę, kuri du šimtmečius sėkmingai priešinosi ne tik kryžiuočiams, plūstantiems iš Vakarų, bet ir mongolų ordoms iš Azijos, valdė kažkoks hercogas ar princas. Jeigu jis tik hercogas, kunigaikštis, kniazius, tai kokiam karaliui prisiekdavo paklusnumą? Mes išdidžiai atsakome – jokiam! Juk Gediminas – nepriklausomas valdovas, suverenas, kuriam kunigaikščiai paklūsta kaip vasalai, o ne atvirkščiai. Todėl laiškuose, 1323 m. rašytuose Europos žmonėms, jis prisistatė taip: Gediminas, Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karalius. Šiek tiek kuklindamasis skelbė: „… nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti“ (1323). Tarp kitko, tai suverenaus valdovo prisistatymas su šypsniu pro ūsą – juk lygiai taip ir popiežiai skelbdavosi galį „pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti“. Gediminas tarsi sako, kad jo galios nėra mažesnės negu daugelio „pripažintų“ to meto Europos karalių.

Taigi daugelis straipsnio pradžioje išvardytų teiginių apie kunigaikščius, švelniai tariant, tiesiog neatitinka tiesos. Ir tokia suklastota istorija diegiama mažiausiai penkis šimtmečius. O juk seniai nustatyta, kad naujas mįslingas valstybinis darinys, lotyniškai įvardytas Magnus Ducatus Lithuaniae, pirmąkart atsirado tik 1413 m. Horodlės dokumentuose. Vėliau apsireiškė ir jo klonai – Velikoje kniažestvo litovskoje ir pan. Bet prieš tai bent porą šimtmečių amžininkams nekildavo abejonių dėl karalystės rango, tą liudija ne vėlyvos istorikų interpretacijos, o gausūs to meto įvairių šalių šaltiniai.

Tad koks iš tikrųjų buvo Lietuvos ir jos valdovų statusas per ankstesnius du šimtmečius? Dr. Algimantas Bučys veikale „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ detaliai ir visapusiškai bando rasti aiškesnius atsakymus į šiuos ir į daugelį kitų Lietuvos istorijos klausimų. Knygą galima pavadinti ir savotiška chrestomatija, mat joje yra ypač daug citatų (už jas ačiū viską aprėpiančiam internetui), o ne tik nuorodų į senovės raštus įvairiomis kalbomis, kaip mėgsta elgtis istorikai. Tad oponentams teks ginčytis ne su knygos autoriumi, bet su metraščių, oficialių sutarčių, laiškų tekstais. Kita vertus, Bučiui ne pirmam užkliuvo mūsų valdovus žeminantys titulai, vadinamąją Lietuvos karalių bylą nagrinėjo ne vienas istorikas, nuo sovietų okupacijos keliamų grėsmių pasitraukęs į Vakarus. Jų įžvalgos, kitų tautų mokslininkų nuomonės pateikiamos interpretacijoms skirtame šios knygos skirsnyje. Taigi kaip ir kodėl karalystė virto kunigaikštyste?

„Istorinių miražų gimdytoja – Šventoji Tradicija“

Knygą atveria ir daug ką paaiškina autoriaus parinktas epigrafas – žymaus istoriko Zenono Ivinskio kartėlio kupini žodžiai, kad „statant Lietuvos istorijos „rūmą“, reikėjo uoliai naudotis kitų jau pagamintomis „plytomis. Kitaip sakant, teko remtis svetimais, daugiausia kaimyninių šalių metraščiais, kuriuose faktai nušviečiami, vadovaujantis savo tautos interesais, tad lietuviams, prie istorijos dėlionių stalo atėjusiems vėliausiai, reikėjo tas „plytas“ ne tik iš naujo atrinkinėti, bet ir nustatyti tikrąją jų vietą Lietuvos istorijos „rūme“, kad šis nestūksotų toks šleivas ir netvirtas.

Atrodytų, autorius, būdamas kvalifikuotas filologas, atlieka tik literatūrologinę istorinių šaltinių bei istoriografijos analizę, tiesiog aiškinasi, apie ką iš tikrųjų rašoma tekstuose, atmesdamas vėlesnes jų interpretacijas ar įtartinus vertimus. Viešą paslaptį, kad Lietuvos viduramžių istorija, ypač „karališkoji“ jos dalis, per šimtmečius buvo sąmoningai ar nesąmoningai klastojama ir menkinama, Bučys paaiškina paprastai: „Kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema“ (p. 18).

Dabar esame nepriklausomi, tačiau vis dar „išpažįstame“ tą pačią, įvairių okupantų primestą „tradiciją“. Pasak Dainiaus Razausko, „palūždami po šimtmečius trunkančio informacinio karo vėzdu – prisiimdami svetimšalių primestą senųjų savo karalių nepripažinimo „tradiciją“ – mes patys savo rankomis juos nuvainikuojame, o kartu su jais – ir savo protėvių valstybę, ir savo istoriją, ir savo tėvynę apskritai, patys pavertę ją apgailėtina mažybine Lietuvėle“ (p. 34).

Tad ar neatėjo metas pagaliau ir mūsų istorikams, ir mums visiems atmesti „politkorektiško“ baudžiauninko sindromą? Tokį troškimą glaustai išreiškė ir knygoje (p. 213) pacituota kultūros istorikė dr. Rasa Gečaitė: „Lietuva turbūt vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurią nūdienos istorikai, nepaisydami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV a. šaltinių, vadina ne karalyste, nors po karaliaus Mindaugo mirties ji vis didėjo, bet didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais.

Kaip atsirado ir kodėl išplito šis įvardijimas, žeminantis Lietuvos valstybę ir jos valdovus? Kas buvo suinteresuotas bene šešis šimtmečius jį kartoti, į sąmonę ir pasąmonę diegiant taip atkakliai, kad net dabar, kai esame nepriklausomi, neįstengiame atsikratyti šios „istorinių miražų gimdytojos – Šventosios Tradicijos“ (p. 113). Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas dėl tų pačių „plytų“, išdegtų svetimomis rankomis, ir plytgalių, primėtytų istoriniame lietuvių tautos kelyje.

Anachronistinio mito nelaisvėje

Atrodytų, užtenka pažvelgti, kaip Lietuvos valdovus vadino jų amžininkai. Be abejo, karaliais, lotyniškuose to meto dokumentuose – rex, vokiškuose kionig. Ir tai ne mandagumo ar pataikavimo žodžiai. Mat ir popiežiai, ir net aršiausi priešai kryžiuočiai pripažino realybę – Lietuva yra galinga savarankiška karalystė, nors ir ne krikščioniška, beje, daugelis šiaurės (Britanijos, Skandinavijos) ar pietryčių Europos suverenių valstybių nebuvo krikščioniškos. Lietuvoje užsieniečiai kai kada aptikdavę net du karalius. Antai Vokiečių ordinas 1367 m. sudarė sutartį „su Algirdu bei Kęstučiu, broliais Lietuvos karaliais (et Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie)“ (p. 65). Antroji knygos dalis skirta išsiaiškinti, kaip mūsų valdovus tituluoja lotyniški ir vokiški to meto šaltiniai. „Karališki“ vardai čia mirgėte mirga, kalbant ne tik apie Mindaugą, bet ir apie Vaišvilką, Vytenį, Gediminą, o Konstantinopolis kartais Algirdą pavadina net imperatoriumi (gr. Basileus).

Iš Gedimino titulų matyti, kad Lietuvoje buvo žinomi ir žemesnio rango vardai, kuriuos dabar verčiame žodžiu „kunigaikštis“, atsiradusiu tik XVI a., – princeps et dux Semigallie (Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis). Rusėnų ir rusų metraščiuose Lietuvos valdovai kartais pavadinami ir kniaziais, tačiau dažniausiai prie jų vardų išvis nepridedami jokie titulai. Nagrinėjamos knygos III dalyje paaiškinama, kodėl: „Po mongolų įsigalėjimo titulas „velikij kniazj“ buvo teikiamas rusų kniaziams tiktai su mongolų chano teikiamu jarlyku (privilegija) po vasališkos priesaikos chanui mongolų Aukso ordos sostinėje. Akivaizdu, kad joks Lietuvos valdovas negalėjo XIII a. antroje pusėje gauti titulo „velikij kniazj“ dėl tos paprastos priežasties, kad mongolai XIII a. Lietuvos neužkariavo ir negalėjo šio titulo teikti lietuvių valdovams, kurie buvo ir liko nepriklausomi tiek nuo mongolų, tiek nuo rusų“ (p. 130).

Nors visa tai akivaizdu, tačiau istorikai „nepasiskelbusią imperiją“ (Zenonas Norkus) iki šiol atkakliai vadina kunigaikštyste, tikriausiai vadovaudamiesi nusenusiu mitu, kad visateisiu karaliumi galėjęs tapti tiktai katalikas. Atkakliausiai šio anachronistinio mito laikosi lenkai, kuriems teko patirti siaubingas kančias dėl to, kad savo valdovams katalikams siekė karaliaus titulo.

Didžioji lenkų tautos trauma

Knygos IV dalis skirta Vakarų slavų šaltiniams, be kita ko, atskleidžiantiems didžiąją istorinę lenkų tautos traumą, kurios padariniai jaučiami iki šiol. Lenkų istorikams teko nelengva užduotis išsiaiškinti, kodėl viduramžiais Lenkijai taip nesisekė. Piastų dinastijos pradininkas Mieškas I, priėmęs krikštą 966 m., kai vedė čekų kunigaikštytę Dobravą, pasirodo, krikštijosi „neteisingai“ – pagal slaviškas Rytų ortodoksų apeigas. Į katalikiškus Vakarus Lenkija atsigręžė tik vėliau, kai kunigaikščio (duxo) Mieško sūnus Boleslovas Narsusis (965–1025) iš vokiečių Romos imperatoriaus Otono malonės buvo pagaliau pripažintas karaliumi. Janas Dlugošas rašo: „Imperatorius Otonas, atlikęs Boleslovo I, Lenkijos karaliaus karūnavimą, apsikrovęs auksu, sidabru ir visokiausiomis dovanomis, išvyko iš Gniezno…“ (p. 156). Beje, už didžiausias aukas imperatoriui ir jo palydai Boleslovas gavo tik… diademą, o ne karūną, kurios laukti teko iki 1076 m., kai Gniezno katedroje su Romos popiežiaus sutikimu ir patepimu pagal visas taisykles buvo karūnuotas Boleslovas II Dosnusis. Lenkija pagaliau tapo pripažinta karalyste. Deja, po trejų metų prarado šį titulą, mat įtūžęs karalius Boleslovas 1079 m. nužudė Gniezno vyskupą Stanislovą. Vincentas Kadlubekas kronikoje aprašė, kad peršėlęs karalius „įsakė čiupti vyskupą prie altoriaus su apeiginiais drabužiais, be jokios pagarbos titului, vietai nei apeigoms. Tačiau kiek bemėgina žiaurūs pakalikai riteriai pulti vyskupą, tiek kartų palūžta, tiek kartų pargriauti ant žemės aprimsta. Betgi tironas, keikdamas juos su didžiausiu įniršiu pats pakelia šventvagišką ranką, pats atplėšia numylėtinį nuo Numylėtinės altoriaus, aviganį nuo avidės […] Kapoja [kardu] Šventąjį bedievis, mielaširdingąjį – žmogžudys, nekaltą vyskupą žiauriausias šventvagis drasko, atskiras kūno dalis kapoja į smulkiausius gabaliukus…

Ar tikrai nekaltą? Už ką taip žiauriai baudžiamas vyskupas? Už išdavystę. Kitas metraštininkas Galas Anonimas kronikoje Stanislovą taip ir vadina – traditor episkopus (išdavikas vyskupas). Karaliaus rūstybė suprantama – kol jis kovojo, plėsdamas valstybės ribas šalies rytuose, Gniezno vyskupas Stanislovas kurstė smulkesnius bajorus surengti prieš jį sąmokslą. Atrodytų, karaliaus pyktis teisėtas. Bet religinė logika kitokia. Šalyje diegiamai naujai religijai reikėjo kankinių, tad pasinaudota net ir tokia proga. Nesvarbu, kad valstybė bus nublokšta į chaosą, truksiantį du šimtmečius. Toliau Kadlubekas pasakoja apie stebuklą, įvykusį kaip ir dera tokiomis progomis: „…iš keturių pasaulio pusių atskrido keturi ereliai, kurie suko ratais iš tolo virš kankinystės vietos ir vijo tolyn grifus bei kitus kraugeriškus paukščius, idant nepaliestų kankinio […] Juk čia tiek sušvito nuostabaus ryškumo dieviškų šviesų įvairiose vietose, kiek buvo išmėtyta šventojo kūno gabalėlių […] Kai kurie dvasiškiai, atgavę jėgas iš džiaugsmo dėl tokio stebuklo ir apimti karšto dievobaimingumo, trokšta surankioti išmėtytas kūno daleles. Artėja žingsnis po žingsnio ir… atranda kūną nesužalotą, netgi be randų žymės, pakelia jį, pasiima ir brangiais tepalais pateptą palaidoja mažesniojoje Šv. Mikalojaus bazilikoje“ (p. 162).

Taip lenkai gavo itin kontroversiškai, kaip dabar sakytume, vertintiną šventąjį ir porai šimtmečių prarado karalystę, kurią valdydavo geriausiu atveju „karaliai be karūnų“. O mums belieka spėlioti, kokią užuominą Lietuvai siuntė draugiškieji kaimynai, atkakliai piršdami ir lietuviams būtent šv. Stanislovo kultą. Virš Arkikatedros frontono greta mūsiškio šv. Kazimiero stovi „nesužalotas, netgi be randų žymės“ šv. Stanislovas, o tarp jų, apsikabinusi aukso kryžių, rymo Rusijos globėja šv. Elena… Beje, skulptūros ten atsirado, einant penktiesiems carinės Rusijos okupacijos metams, kai trys imperijos paskutinį kartą pasidalijo „Dievo žaislą“…

Lenkijoje tas 1079 m. įvykis lėmė ištisą katastrofų virtinę. Karalystė virto peštynių tarp Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Silezijos, Mazovijos, Kujavų ir kitų Piastų giminės kunigaikštysčių vieta. Tik 1320-aisiais, popiežiui pritarus, arkivyskupas Janislavas Krokuvoje, Vavelio pilyje, galų gale karūnavo Vladislovą Lokietką. Beje, jo sūnus Kazimieras vedė kito karaliaus – Gedimino – dukterį Aldoną / Oną. Ši karalienė 1339 m. palaidota Vavelyje. Tai pirmoji moteris, kurios palaikai ilsisi šiame panteone.

Po tėvo mirties pagaliau suvienytą Lenkiją iki 1370 m. valdė Kazimieras III Didysis. Deja, jis buvo paskutinis Piastų dinastijos atstovas, nes mirė bevaikis. Karalystei vėl iškilo pavojus. Tačiau Kazimieras paliko testamentą, kuriuo sostą perdavė Anžu dinastijos atstovui Liudvikui I Didžiajam (lenk. Ludvik Węgierski). Tačiau ir šis nesusilaukė sūnaus, tad Lenkijos karūna atiteko jo dukrai, dešimties ar vienuolikos metų mergaitei Jadvygai Anžujietei (1384–1386). Po to ir prasidėjo bendra mūsų dviejų tautų istorija… Gediminaičių dinastija valdė Lenkiją 186 metus ir tai buvo „auksinis viduramžių ruduo“ (zlota jesen sredniowiecza).

O Lietuva XIII–XIV a. klestėjo ir bene du šimtmečius visuotinai buvo laikoma karalyste, valdoma nepriklausomų, niekam nepavaldžių valdovų, kuriuos ir popiežiai, ir kryžiuočiai, net Rygos pirkliai vadina karaliais. „Rimuotoji Livonijos kronika“ galingu karalium vadino jau Mindaugo tėvą: „Jo laikais nebuvo galima / Jam lygaus surasti“ (p. 491).

Po Mindaugo žūties karaliumi „pakeliamas“ vyriausiasis jo sūnus Vaišvilkas (1264–1267), po to Švarnas, Traidenis (apie 1270–1282), Vytenis (1282–1316), Gediminas (1316–1341), Algirdas (1345–1377)… Tų amžių Lietuvą vadinti karalyste sutiko net Alfredas Bumblauskas, tiesa, su išlyga, kad ji „nesisteminė“. Patikslintume, kad labiau derėtų vadinti ją „nekatalikiškos sistemos karalyste“. Tokių karalysčių, savarankiškai gyvuojančių už popiežiaus poveikio erdvės, tuo metu būta daug.

Po didžiojo karaliaus Algirdo mirties (1377) Lietuvoje ilgai truko interregnum – laikas be karaliaus, nes Jogailai nepavyko įsigalėti kaip Algirdo titulo paveldėtojui ir tapti didžiuoju karaliumi, visuotinai pripažįstamu savo brolių ir pusbrolių. Tokia neaiški ir kebli padėtis užtruko iki 1385 m., kai pagal Krėvos sutartį Algirdaičiai ir Kęstutaitis Vytautas pritarė sprendimui, kad Jogaila taptų Lenkijos karaliumi. Beje, ši sutartis irgi pripažįsta Lietuvą karalyste, tai liudija žodžiai: Jogaila žada atverti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – nuostolius.“ Kadangi ši dokumento vieta verčiant dažniausiai iškraipoma, vengiant gretinti dvi karalystes, pateiksime lotynišką originalą: „regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae“ (p. 327–329).

Taip prasidėjo dviejų kaimyninių valstybių suartėjimas, atrodė, kad tai bus abiem naudinga. Savų tikslų siekė ir Jogaila su Vytautu. Slaptus jų planus Bučys vadina „pusbrolių projektu“ (p. 337–342). Galima numanyti, kad jiedu siekė įkurti dvi draugiškas – Lietuvos ir Lenkijos – karalystes. Projekto esmę dar tarpukariu nusakė lietuvių istorikas Paulius Šležas:Karališka Algirdo šaka pasiliktų Lenkijoj, o Kęstučio – Lietuvoj“ (p. 522).

Taigi po dviejų šimtmečių lenkai sulaukė daugmaž stabilesnio karališkos valstybės statuso, tad neatsitiktinai pradėjo ją vadinti tiesiog Karūna (Korona), šiuo magišku užkeikimu visiems kaimynams, o pirmiausia sau patiems pabrėždami ypatingą Lenkijos rangą, kurio pagaliau sulaukta pagal visas katalikiškos Europos taisykles.

Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir aukščiausiu Lietuvos kunigaikščiu (tarsi pats sau vasalas), o Vytautas buvo tiesiog didysis kunigaikštis, nes jo valdomą valstybę pagal Horodlės aktus nuo 1413 m. pradėta vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tačiau tokia padėtis pagal „pusbrolių projektą“ veikiausiai turėjo būti laikina, nes Lietuvos valstybė, bene šešis kartus didesnė ir daugeliu atžvilgių galingesnė už Lenkiją, vylėsi, kad anksčiau ar vėliau susigrąžins karalystės titulą, pripažintą dar XIV a. Lietuvių bajorai ir Vytautą ne kartą „pakeldavę“ į savo karalius. Žinoma, lenkų didikai ištisą šimtmetį baiminosi, kad Lietuva atsiskirs, ypač po to, kai ne tik Šventosios Romos imperatorius pripažino Vytautą didžiai nusipelniusiu krikščionybei, bet ir popiežiaus aplinka pradėjo pratintis prie minties, kad Vytautas tikrai vertas karališkos karūnos, o jo valdoma valstybė turėtų tapti krikščioniška karalyste.

Kas patyrė „didžiulę skriaudą“?

Nesunku atspėti, kam tokia įvykių raida buvo neparanki. Tai tapo ypač akivaizdu Lucko suvažiavime 1429-aisiais, kai Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis (1368–1437) gausių svečių iš Rytų ir Vakarų akivaizdoje viešai pasiūlė paskelbti Vytautą Lietuvos karaliumi. Kaip lenkų delegacija reagavo į tokį, atrodytų, visiškai logišką pasiūlymą? Nevyniodamas į vatą, tai išreiškė gausios lenkų delegacijos vadovas, Krokuvos kardinolas Zbignevas Olesnickis, kurio žodžius jo sekretorius Janas Dlugošas užrašė „iš pirmų lūpų“. Išgirdęs pasiūlymą karūnuoti Vytautą, kardinolas rėžė karaliui Vladislovui Jogailai: „Tai šitoks turi būti vaisius suvažiavimo, į kurį mus pakvietei, – kad šitokios didžiulės paveldo žemės būtų atplėštos nuo tavo karalystės? Kas gi išdrįso, Maloningasai karaliau, tave įkalbinėti, dargi palenkti, kad sutiktum su tokia didžiule skriauda? Padėjai savo galvą po kūju, nuo kurio smūgių pražūsi… Apleisk ir tu kartu su mumis, meldžiam tave, kuo greičiau šią vietą, iš kurios mes nedelsdami bėgam. Mes negalim pakęsti nei savo buvimu pateisinti taip gudriai surengto pasikėsinimo prapuldyti tave ir tavo palikuonis, kuriems lemta po tavęs įpėdiniais tapti“ (p. 523).

Istorijos analuose išties būtų sunku rasti aiškiau ir atviriau išsakytus grobuoniškus vienos valstybės kėslus kitos atžvilgiu. Atrodo, šie prieš 590 metų pasakyti žodžiai virto kaimyninės tautos pasąmonėje slypinčia programa, kurią Karūna siekė žūtbūt įgyvendinti iki pat XX a., kai, sulaužiusi Suvalkų sutartį, okupavo Vilnių. Toks elgesys kaimyninių tautų atžvilgiu pasireiškia netikėčiausiomis progomis. „Sto liat žyje, kto litwinow bije!“ – 1938 m. Vilniuje šūkavo šovinistai, rengdamiesi žygiui na Kovno. Beje, Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus krašte tarp Armijos Krajovos kovotojų atsirado nemažai tokių, kurie pažodžiui vykdė šią programą, nes Vilniaus krašte žudė kiekvieną, įtartą esant lietuviu.

Tad kokia „didžiulė skriauda“ ištiksianti Karūną? Ji praras „šitokias didžiules paveldo žemes“, t. y. kaimyninę Lietuvos valstybę, ir puikią galimybę jas užvaldyti per unijinius ryšius ir polonizaciją. Olesnickis sako Jogailai: „Matai perkūnų pribrinkusį debesį, kuris viską užlies kruvinu potvyniu, jeigu iki jo protrūkio nebus apmąstyti su Dievo pagalba skubūs ir sėkmingi veiksmai.

Tuos veiksmus lengva numanyti: žūtbūt neleisti, kad Vytautas būtų karūnuotas, tada Lietuva vadinsis kunigaikštyste, kuri kaip vasalė turės paklusti Karūnai. Tad po Vytauto mirties, kai Lietuvos vairą perėmė jo brolis Žygimantas, reikalauta prisiekti, kad nesieks karaliaus karūnos. Liublino unijos sutartis įtvirtino lietuvius žeminančią nuostatą, kad lenkų ir lietuvių bajorai rinks karalių tik Lenkijos teritorijoje, o Seime „litvinai“ turės tik trečdalį vietų ir t. t. Ketverių metų Seimas 1791 m. priėmė Gegužės 3-iosios konstituciją, kurioje ištrintas net Lietuvos vardas, visa teritorija virto Lenkijos karalyste.

Kaip atsikratyti kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius

Galėtų kilti klausimas, ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis, ar mūsų valdovai viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą, vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI–XIII amžiais patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, abi tautos atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius.

Bučys, gausiai cituodamas šaltinius, atskleidžia, kodėl susiklostė tokie painūs ir sudėtingi Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Autentiški dokumentai liudija, kad įvairiausiomis interpretacijomis, o juo labiau XIX ir XX a. koncepcijomis istorikai vis dar bando įpiršti „tiesas“, naudingas vienoms ar kitoms tautoms bei valstybėms, saugodami „Šventąją Tradiciją“.

Kviesdamas, kad atidžiau pastudijuotume Lietuvos istoriją, pasitelkdami ir aptariamąją knygą, priminsiu Rasos Gečaitės žodžius: „galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis… Mirusieji žino tiesą, galėtų sužinoti ir gyvieji“ (p. 33).