"Mes ir toliau plėtosime santykius su bloga Rusija": kaip tai suprasti

Autorius: Irina Alksnis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-06-09 12:54:39, skaitė 117, komentavo 0

Naujas pasikeitimas replikomis tarp Rusijos ir Didžiosios Britanijos apie dvišalius santykius priskiriamas tam politinių įvykių tipui, kurie sukelia daugybę sudėtingų interpretacijų su prasmių ir poteksčių paieška

Viskas prasidėjo tradiciniame Vladimiro Putino susitikime su pasaulinių naujienų agentūrų vadovais Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume, kuriame Rusijos prezidentas, be kitų dalykų, atsakė į klausimą apie Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykius. Jis pasakė, kad "reikia pagaliau perversti šį puslapį, susijusį su šnipais, su pasikėsinimais", o taip pat išreiškė viltį, kad naujasis ministras pirmininkas atsižvelgs į 600 Rusijoje dirbančių Britanijos kompanijų interesus ir į "pakankamai didelę ir šiandien augančią prekių apyvartą", rašo RIA Novosti autorė Irina Alksnis.

Komentarą daugelis stebėtojų Vakaruose suvokė kaip Putino nuodingo humoro pavyzdį. Jis ne tik įprastai atmetė Maskvos priesidėjimą prie Skrypalių bylos (nors Vakarų politinis elitas neslepia savo didžiausio suerzinimo dėl to, kad Rusija atsisako prisipažinti ir atgailauti už visus nusikaltimus, kuriais ji kaltinama, o vietoj užsispyrusi stovi pozicijoje "kokie yra jūsų įrodymai?"). Ne mažiau svarbu, kad Rusijos prezidento pareiškimas buvo įvertintas kaip asmeninis išpuolis prieš Terezą Mei, nes Putinas kreipėsi į naująjį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką, kai ankstesnis dar nepaliko biuro.

Iš esmės, nieko neįprasto tame, kas įvyko, nėra, tai yra visiškai įprastinė praktika tarptautinėje arenoje. Tačiau, kaip žinoma, ponia Mei labai skausmingai suvokė savo atsistatydinimą ir net apsiverkė, pateikdama atitinkamą pareiškimą. Taigi, pasak daugelio Vakarų ekspertų, Rusijos vadovas tiksliai pabarstė druską ant žaizdos, iš esmės, viešai duodamas suprasti, kad ji yra "atidirbta medžiaga".

Reaguodamas į Vladimiro Putino žodžius, oficialus Londonas pademonstravo griežtos vaikų darželio auklėtojos stilių, pasakęs, kad Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykiai gali pagerėti tik tuo atveju, jei Maskva "pakeis savo elgesį". Be to, buvo naudojami kietūs epitetai, pavyzdžiui, apie "agresijos sistemą ir destabilizuojantį elgesį", neva būdingi Rusijai ir pakenkiantys jos teiginiams, kad jis yra "atsakinga tarptautinė partnerė".

Atsižvelgiant į pavartotos leksikos ryškumą, nenuostabu, kad padarytas pareiškimas pritraukė daug politinės ir žiniasklaidos bendruomenės dėmesio. Vis dėlto išliko beveik nepastebėtu dar vienas Mei atstovės pareiškimas, kuri tiesiai pasakė, kad Londonas "ir toliau bendradarbiaus su Rusija tarptautinių saugumo klausimais, nes tai atitinka Jungtinės Karalystės nacionalinius interesus". Tuo tarpu šie žodžiai yra daug įdomesni ir svarbesni.

Pastaraisiais metais (po to, kai tapo aišku, kad Rusiją nepavyko palaužti ir priversti kapituliuoti Vakarams konsoliduotos politinės, ekonominės ir žiniasklaidos atakos metu) tarp Vakarų šalių sostinių ir Maskvos santykiuose pasireiškė smalsus dvilypumas.

Viena vertus, atkuriamas ir stiprinamas bendradarbiavimas beveik visose srityse, tačiau, kita vertus, išsaugomas, o vietomis netgi stiprėja kieta antirusiška pozicija ne gyvybiškai svarbiose, bet emociškai jautriose temose. Pavyzdžiui, tik pastarosiomis dienomis pasirodžiusi informacija apie tai, kad Rusijai gali būti neleista dalyvauti 2020 metų Olimpinėse žaidynėse, ir pabrėžtas Rusijos ir jos vaidmens Antrajame pasauliniame kare ignoravimas 75-ųjų išsilaipinimo Normandijoje metinių minėjimo.

Didžioji Britanija ir jos politika, galbūt, yra labiausiai koncentruota šio fenomeno išraiška. Net JAV nedemonstruoja tokios pašėliškos viešosios rusofobijos, kaip Britanijos valdžia, elitas ir žiniasklaida.

Tačiau tuo pačiu metu Londonas be problemų toliau bendradarbiauja su Maskva jam svarbiais klausimais. Ir tai toli ne tik tarptautinis saugumas, kaip jis pats prisipažino, bet ir energetika, prekyba ir daug daugiau.

Iš esmės tokia politika labai primena šaltąjį karą, o konkrečiau — geležinės uždangos, padalijančios pasaulį, tačiau turinčios skyles reikalingose ​​vietose, pastatymą. Geopolitiniai oponentai garsiai įkaltino ir apkaltino vieni kitus už visas nuodėmes, periodiškai susidūrė kietuose konfliktuose, tačiau tuo pačiu metu tai netrukdė jiems sėkmingai ir tarpusavyje naudingai bendradarbiauti daugelyje svarbių sričių.

Šiuolaikinių laikų specifika yra ta, kad prieš dešimtmečius Tarybų Sąjunga atliko pagrindinį darbą ideologinio ir politinio barjero sukūrime, o tai, beje, suteikė Vakarams papildomus pranašumus: sovietai užsidaro nuo laisvo pasaulio, nes jie negali konkuruoti su mumis lygiomis sąlygomis.

Dabar didžiulę dalį darbo dėl atsitvėrimo atlieka Vakarai. Plačioms masėms baisaus geopolitinio varžovo vaizdo sukūrimas yra proceso dalis, juodų dažų Rusijai — ir kitoms šalims, pavyzdžiui, Kinijai — negaili.

Yra tik viena problema. Galiausiai TSRS užsidarė nuo pasaulio, nes šalies vadovybė suprato, kad sovietinė sistema pralaimi Vakarų sistemai efektyvumu ir patrauklumu (bent jau piliečių akyse). Nenuostabu, kad buvo priimtas principas "laikyti ir neleisti išvykti".

Bet viskas nepasibaigė nelabai gerai: dėl susikaupusio visuomenės nepasitenkinimo slėgio dangtis ištrūko, ir tai pavirto nacionaliniu krachu.

Dabartinėje aršioje antirusiškoje kampanijoje vis ryškiau pastebimas Vakarų politinio elito baimė, kad Rusijos siūloma alternatyva daugeliui žmonių Vakaruose gali atrodyti gana patraukli. Kaip rezultatas ir įvyko kreipimasis į sovietinius propagandinio darbo metodus, be to, pačiais tradiciniais vėlyvos TSRS variantais.

Taigi, viešosios rusofobijos ir kaltinimų prieš Rusiją agresyvumo stiprinimas gali tarnauti patikimu indikatoriumi, kiek sunki situacija šalyje ir kiek nervingai dėl to jaučiasi jos elitas.

Atsižvelgiant į dabartinius vidaus ir užsienio politikos procesus Didžiojoje Britanijoje, nenuostabu, kad būtent ši šalis tvirtai laiko pasaulio nugalėtojos laurus pagal antirusiškos retorikos garsumą ir kietumą.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija