T. Čelkis. Ką apie LDK pasakoja vietovardžiai

Autorius: Tomas Čelkis Šaltinis: http://alkas.lt/2019/06/19/t-c... 2019-06-19 12:57:21, skaitė 156, komentavo 1

T. Čelkis. Ką apie LDK pasakoja vietovardžiai

Nemenčinės klebonijos žemių prie Simoniškių palivarko planas. 1767

XIX a. Vilniaus centriniame archyve dirbo latvių kilmės archyvaras Janis Spruogis. Jo paties liudijimu, apie dvidešimt metų užsirašinėjo įvairius toponimus, kuriuos aptikdavo skaitydamas XVI a. žemaičių žemės teismų knygas. Šį neįprastą jo darbą, o gal ir pomėgį vainikavo 1888 m. paskelbtas „Senosios žemaičių žemės geografinis žodynas“. Jame archyvaras vietovardžius surašė abėcėles tvarka ir pateikė tikslias jų nuorodas į teismų knygas. Vis dėlto kokia buvo šio darbo prasmė? Leidinio įvade J. Spruogis teigė, kad surinkti vietovardžiai yra vertingi moksliniu ir kultūriniu požiūriu, nes liudija gyvenviečių išsidėstymą, kraštovaizdžio ypatybes, valstybės organizacijos bruožus, bendruomeninės ir religinės paskirties objektus. Be kita ko, jis siūlė įsisąmoninti, kad vietovardžiai yra istorinių įvykių ir reiškinių ženklai bei adresai.

Įprastai manoma, kad vietovardžiais, jų kilme, geneze labiausiai domisi kalbininkai. Bet iš literatūros šaltinių matyti, kad šie tyrimai patenka ir į kitų specialistų akiratį. Jų kilmę ir sampratą yra aptarę istorikai, antropologai, sociologai ir net psichologai. Daug kartų vietovardžius mėginta suskirstyti į grupes. Skiriami vietovardžiai, liudijantys istorinį kraštovaizdį (Pakalniai, Pagiriai), kultūrinius objektus (Turgeliai, Rūda), nusakantys etninius pavadinimus (Vokė, Totoriškės), susiję su amatais ir tarnybomis (KalveliaiBebrininkai), kiti – kilę nuo giminių pavardžių (Jakštai, Biliūnai), atskira kategorija – neaiškios kilmės dariniai (pavyzdžiui, Gardinas Panevėžio r. 1959 m. vietovių registre). Bandoma įtraukti į svarstymų lauką ir daugiau smulkesnių grupių. Vis dėlto akivaizdu, kad bendros vietovardžių klasifikavimo sistemos iki šiol nėra ir sunku pasakyti, ar ji išvis gali būti sukurta. Juolab kad vietovardžių skirstymas priklauso nuo metodų ir kriterijų, be to, jų sampratas lemia kalbos, jų savitumas ir skirtumai, tarmės ir kiti dalykai.

Pažvelgus į šių dienų Lietuvos žemėlapį ir pavarčius jos administracinio-teritorinio suskirstymo žinynus arba, kitaip tariant, XX a. antrosios pusės surašymus, matyti, kokia gausi ir marga yra jų įvairovė. Šiuo atveju daugiau dėmesio skiriama savitiems vietovardžiams, kurių kilmė siejasi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) politine ir socialine istorija arba personalijomis.

Vietovardžių „autoriais“ neretai tapdavo socialiai iškilios istorinės asmenybės, pavyzdžiui, LDK monarchai arba kilmingi asmenys. Antai minėtini būdingi vietovardžiai, besisiejantys su LDK valdovo Algirdo vardu: Algirdų kaimas Ukmergės r., Algirdava Panevėžio r. ar Algirdėnų ir Algirdiškių kaimai Švenčionių r. Jie yra pasklidę XIV a. LDK branduolyje, todėl gali būti, kad kai kurie jų žymi kadaise ten buvusius valdovo dvarus arba gynybinius centrus. Įsidėmėtina, kad vietovardžių, kurie turėtų sąskambį su Algirdo sūnaus Jogailos vardu, beveik nėra. Tik su tam tikru „pritempimu“ minėtini JagėlonysElektrėnų savivaldybėje, bet jų tikroji kilmė taip paprastai nenusakoma. Kita vertus, dėl įdomumo galima pažymėti, kad šis vietovardis paliudytas dar XVI a. vidurio dokumentuose.

Kitaip kalba pasisuka prisiminus Algirdo brolį Kęstutį. Šis monarchas valdė Trakus, ir veikiausiai su jo vardu reikia sieti Kęstutiškių vietovardį Trakų r. Be jo, Lietuvoje žinoma ir daugiau panašių vietovardžių: Kęstučių kaimas Alytaus r., Kęstutiškis Kėdainių r. (panaikintas 1950 m.) ir toks pats Rokiškio r. (panaikintas 1972 m.), bet, kad ir kaip norėtųsi, istoriniai šaltiniai jų ryšio su minėtu monarchu aiškiai nenusako. Daugiau „kilmingų“ vietovardžių yra susiję su jo sūnaus Vytauto vardu. Tėvo valdyti Trakai buvo Vytauto tėvonija ir kaip tik prie jų yra būdingas vietovardis Vytautava. Panašių pavadinimų Lietuvoje yra pasklidę ir daugiau. Pavyzdžiui, Vytautiškės netoli Dūkštų kaimo (Vilniaus r.). Ši vietovė yra apytiksliai pusiaukelėje tarp Kernavės ir Vilniaus, todėl labai tikėtina, kad šis vietovardis gali būti užuomina apie kadaise pakelėje buvusį valdovo dvarą. Valdovo pakelės dvarai seniau būdavo vadinami pastoviais, juose keliaujantis monarchas sustodavo pailsėti, ten gyventojai sunešdavo duokles. Todėl logiška prielaida, kad tokie dvarai buvo vadinami valdovų vardais.

Kad taip galėdavo nutikti, rodo tokios žinutės kaip antai 1559 m. dokumente, jog vieškelyje prie Pinsko buvęs Vytauto šulinys – pakelės sustojimo ir poilsio vieta. Šiuo atveju galima paminėti ir Joniškio r. esantį Vytaučių kaimą. Šis yra netoli vietos, kuri minima 1557 m. valdovo suteiktyje, – vadinamojo Vytautavos kaimo, prie tuometinio Šiaulių–Joniškio kelio, vedusio į Livoniją. Vėl yra užuomina apie šią Vytautavą kaip pakelės dvarą, galbūt valdovo poilsio vietą – pastovį. Beje, reikia pridurti, kad nuo pastovio sąvokos yra kilę ir vietovardžių, pavyzdžiui, Pastovis (Molėtų r.), Pastovai (Šalčininkų r.) ar Pastovys Baltarusijoje (Vitebsko sr.). Toponimų, turinčių sąskambį su Vytauto vardu, Lietuvoje yra ir daugiau: Vytautėliai(Ariogalos sen., Raseinių r.), Vytautinė (Kėdainių r.), deja, jų ryšys su monarcho vardu nežinomas. Galbūt tai atskleistų specialūs tyrinėjimai?

Konkrečius valdovų vardus galėdavo pakeisti bendrinės sąvokos. Tai rodo vietovardžiai Karalinava (Molėtų, Anykščių, Utenos r.), Karalinė (Radviliškio r., panaikintas 1982 m.) ar Karalgiris (Kauno r.). Iki šiol išliko apie kelias dešimtis vietovardžių su šaknimi karal-. Panašių toponimų su šia šaknimi yra aptikta ir XVI–XVII a. dokumentuose. Jie nusakydavo monarchų dvarus, medžioklės girias arba vieškelius, pavyzdžiui, neretai minėtas Karališkas vieškelis. Kartu reikia pridurti, kad žinomos kelios dešimtys vietovardžių su šaknimi kunig-, pavyzdžiui, Kunigaikštynė (Trakų r.) ar Kunigėliai (Ukmergės r.). Specialistai mano, kad žodis arba sąvoka kunigas yra kito įvardijimo – kunigaikštis – istorinis atitikmuo. Todėl galima nuomonė, kad dalis tokių vietovardžių sietini su valdovais arba kilmingaisiais. Vėliau, LDK įvedus krikščionybę, kunigais imta vadinti dvasininkus.

LDK valdė ne tik monarchas, bet ir jo „draugai“ – įtakingų giminių atstovai, įvairiose vietose turėję tėvonijas ir dvarus. Dėl to kai kurie vietovardžiai taip pat galėjo kilti nuo jų vardų. Pavyzdžiui, Astikų (panaikintas 1972 m.) ir Astikiškių (panaikintas 1979 m., abu – Širvintų r.) vietovardžiams pradžią galėjo duoti Astikų giminė, kuri turėjo valdų prie Kernavės. Lietuvoje yra ir daugiau panašių vietovardžių, kaip antai Asteikiai (Kretingos, Mažeikių, Radviliškio r.), bet jų saitai su minėta gimine, deja, nežinomi. Panašiai Radvilų giminės vardą reikėtų sieti su būdingu vietovardžiu Radviliškio r. – Radvilų kaimu.

Atvejų, kai vietovardžiai turi gana įtikinamai nusakomą ryšį su LDK laikų giminių pavardėmis, galima aptikti nemažai, ypač iš vėlesnių amžių. Beje, ilgainiui su konkrečiais vardais susijusius vietovardžius pamažu keitė bendrinės sampratos toponimai, tokie kaip BajoraiBajoraičiaiBajoriškės, arba vietovardžiai, atspindintys kilmingų asmenų pareigybes, pavyzdžiui, vaivados – Vaivadiškės (Ukmergės, Vilniaus r.) ar raštininko – dijako – Dijokiškiai (Jonavos r.), Dijokiškės(Kaišiadorių r.). Akivaizdu, kad visuomenės socialinės raidos pokyčiai atsispindėjo ir vietovardžiuose.

Jie ne vien pasakoja apie tuos, kurie valdė, bet ir suteikia žinių apie tai, kaip buvo valdoma LDK. Pasak istoriko Georgesʼo Duby, seniausia viduramžių valstybės valdymo forma buvo ne kas kita kaip „plėšikavimas pakeliui“. Kitaip sakant, tai buvo galios veiksmai, kai valdovas keliaudavo iš vieno dvaro ar pilies į kitą ir tokiu būdu valdydavo savo šalį, teisdavo, rinkdavo mokesčius. XV a. Lietuvoje tokios vizitų vietos vis dažniau buvo vadinamos slaviška sąvoka dvor, kuri iš tikrųjų keitė lietuvišką formą kiemas, kol XVI a. galutinai įsitvirtino dvaras. Dėl to mažai liko senovinių vietovardžių, pavyzdžiui, tokių kaip Kiemeliai (Pasvalio, Vilniaus, Kaišiadorių r.) ar Kiemeliškės (Trakų, Šalčininkų r.). O gynybinius įtvirtinimus – pilis ir užkardas – nusakančių vietovardžių išliko kur kas daugiau: Pilis (Jurbarko r.), Pilėnai (Anykščių r.), Pilkalnis (Raseinių, Šiaulių r.), Pylimas (Ignalinos r.) ir kiti. XVI a. šaltiniuose panašiai sudaryti vietovardžiai skambėdavo gana ypatingai. Tarkim, anuomet kalnas prie Linkuvos vadintas Karalkalniu (lot. Krollkalne).

Įtvirtintuose dvaruose ar pilaitėse būdavo valdovo karių įgulos. Neretai jas saugodavo išskirtiniai valdovo žmonės – leičiai, kurie tose vietose ar netoliese įsikurdavo būriais su šeimomis. Todėl nuo jų pavadinimo neretai atsirasdavo ir vietovardžiai: Laičiai (Elektrėnų, Ukmergės, Molėtų r. ir kt.), Leičiai (Šiaulių, Vilniaus r.), LeitgiriaiLeitvariai (Šilutės r.) ir kt. Jų gausa verčia samprotauti apie tokių karinių punktų pasiskirstymą. Tačiau ilgainiui šalies karinė organizacija pasikeitė, todėl liko tik šie pavadinimai. Analogišku požiūriu būdingi vietovardžiai yra Kaniukai (Alytaus, Vilniaus, Zarasų r. ir kt.), Kaniukiškės(Vilniaus r.). Jie kildinami nuo valdovo arklininkų, žirgynuose auginusių žirgus ir kumeliukus. Tačiau tuose žirgynuose išplito slaviškos kilmės vietovardžiai; panašių lietuviškos kilmės vietovardžių yra vos keli – Kuineliai (Skuodo r.), Žirgeliškiai (Biržų r.), Raitininkai (Alytaus r.).

Kol kas mokslinių LDK žirgininkystės tyrimų nėra, bet manytina, kad valdovo žirgynai buvo prie jo dvarų ir netoli didžiųjų vieškelių. Beje, susisiekimo infrastruktūra LDK nebuvo paskutinis reikalas. Tai liudija gausūs ir saviti vietovardžiai. Pavyzdžiui, išskirtinis vietovardis Gankelis (Radviliškio r., panaikintas 1972 m.), kuris aiškiausiai nusako senąją kelio paskirtį – pasiuntinių kelias, nes taip buvo vadinami specialūs savų ir užsienio diplomatų maršrutai. Jie dažnai minimi ir XVI–XVII a. šaltiniuose – дорога гончая. Dar įdomu ir tai, kad nemažai vietovardžių kilę nuo susisiekimą gerinusių įrenginių pavadinimų: Tiltų kaimas (Trakų r.), pro kurį teka Gelužos upė, arba Tiltyniai (Anykščių r., panaikintas 1978 m.), Tiltiškės (Zarasų r.). Prie jų galima priskirti ir Mastaičius (Kauno r.) bei Mastauką (Lazdijų r.), nes pavadinimas kilęs nuo lenkiško arba rusiško žodžio most. Tai, kad nuo buvusių tiltų atsirasdavo vietovardžiai, puikiai iliustruoja Mūrinės Vokėspavyzdys. XVIII a. antros pusės dokumentuose rašoma, kad Vokės gyventojai itin didžiavęsi turimu mūriniu tiltu, dėl to visada pabrėždavę, jog esą ne iš bet kokios, o iš Mūrinės Vokės. Todėl pareigūnai, atsižvelgdami į šį jų norą, turėdavo tai įrašyti ir dokumentuose.

Prakalbus apie tiltų reikalus pravartu paminėti, kad XIII–XIV a. į Lietuvą iš Prūsijos atsikėlė nemažai bartų (prūsų genties žmonių), kurie, kaip pasirodė, buvo puikūs tiltų statytojai. Dėl to kaip specialistai tarnavo valdovui. Ir veikiausiai nuo jų gyvenamų vietų taip pat atsirado vietovardžiai Barteliai (Lazdijų, Varėnos r.). Be tiltų, pelkėtose vietose buvo pilami žemių pylimai – žemgrindos (lenk. grobla), nuo kurių kilo vietovardžiai Grobelka (Kėdainių r., panaikintas 1971 m.) ar Groblaukis(Šiaulių r., panaikintas 1986 m.). Išties ir kitokių vietovardžių atsirado nuo mobilumą gerinusių objektų. Visi šie objektai jungė gyvenvietes. Tad aptarkime ir vietovardžius, kurie pasakoja apie LDK laikų urbanistinį kraštovaizdį ir net tai, kaip ir dėl kokių priežasčių jis kito.

LDK gyvenviečių tinklas nebuvo nepajudinamas, nes keitėsi priklausomai nuo to, kiek „toli“ buvo pažengusi valstybės organizacija – centrinė valdžia ir administracinė sistema. Iki XVI a. vidurio LDK gyvenviečių tinklas iš esmės arba didele dalimi atitiko dar baltų genčių laikus menančią struktūrą. Tuomet mažiausios gyvenvietės buvo vadinamos laukais. Kiekvienas jų buvo vientisas žemių kompleksas, siekiantis apytiksliai 10 km², jame gyveno apie 20–40 šeimų, ir visi lauko gyventojai buvo vienijami giminystės. Todėl galima manyti ar bent įtarti, kad apie tokias gyvenvietes byloja ir vietovardžiai Ilgalaukis (Utenos r.), Laukininkai (Rokiškio, Varėnos, Vilniaus r. ir kt.), Laukeliai (Kretingos, Ukmergės, Kupiškio r.) ir įvairūs jų vediniai, kurių yra gana gausu.

Tokiose gyvenvietėse smulkesni individualūs ūkiai vadinti gražiu lietuvišku žodžiu sėdėjimai. Net kitomis kalbomis, pavyzdžiui, rusų, surašytuose XVI a. dokumentuose šis lituanizmas yra dažnas. Ir, matyt, jis davė vardus kai kurioms vietovėms: Sėdėjimai (Šilalės r.), Sėdžiūnai (Rokiškio r.), Seda (Mažeikių r.), Sodybos (Prienų, Vilniaus r.). O pasiturintis ūkis – kilmingojo sodyba – buvo vadinamas kiemu arba kaimu (pastaroji sąvoka prūsiška, vėliau ji įprasmino gyvenvietę). Be to, kaip jau minėta, tam tikru metu kiemais buvo vadinami ir valdovo dvarai, kol galiausiai XVI a. įsitvirtino slaviška dvaro sąvoka. Negana to, XVI a. dvaru imtas vadinti ir konkretus gyvenamasis bajoro namas. Manytina, kad nuo šių sąvokų kilo toponimai Kiemeliai (Vilniaus r.), Kiemėnai (Panevėžio r.), Kaimelis (Šakių r.) ir jų vediniai. Na, o nuo dvaro sąvokos radosi DvarelisDvarčiusDvaralaukis (Varėnos r.) ir kiti panašūs vietovardžiai, kurių žinoma daugiau nei penkios dešimtys.

XVI a. viduryje LDK buvo įgyvendinta Valakų reforma, ji smarkiai pakeitė urbanistinį vaizdą. Kūrėsi naujos gatvinės gyvenvietės, o šį procesą atspindi ir vietovardžiai Valakiai (Pasvalio r.), Keturvalakis (Vilkaviškio r.), Medvalakis (Kretingos r.) ir kitokie. Žemė dalyta rėžiais, dėl to žinomi ir Dvirėžiai (Rokiškio r.).

Valakais išdalytos sodybos buvo išsidėsčiusios prie pagrindinės gatvės, bet kai kurie vienkiemiai vis dėlto liko nutolę nuo gatvinės gyvenvietės, todėl buvo vadinami užusieniais, nes nepakliuvo į kaimo ribas. Šį faktą konstatuoja vietovardžiai Ažusienis (Utenos r.), Ažusieniai (Kupiškio r.), Užusieniai (Panevėžio r.). Valakų reformos metu senuosius kaimus ir sodybas iškeliant į naujas vietas likdavo apleistos senosios vietos. Būtent tas nukeltų sodybų vietas žmonės imdavo vadinti apidėmėmis, beje, tai galėdavo būti ir sudegusi sodyba. Ilgainiui tokios apleistos vietos būdavo žmonių atmenamos, dėl to joms „prilipdavo“ Apidėmės, Apydėmės (Kelmės, Panevėžio, Šilalės r.) pavadinimai.

Nemažai vietovardžių nusako LDK žemėvaldos procesus. Kai kurie jų tiesiogiai įvardija žemių ribojimų darbus: Kaupai(Kelmės, Pasvalio r.), Kapčiai (Trakų r.), Rubežiai (Radviliškio r.). Kolonizuojant girias, ypač XV–XVI a., ir jas verčiant dirbamąja žeme, dideli plotai būdavo išdeginami, dėl to būdavo praminami Išdagais (Šakių r.), Išdagėliais (Prienų r.), Degimais (Mažeikių r.). O naujai iškirsti plotai, užimti naujakurių, buvo vadinami trakais, ilgainiui tai tapo vietovardžiais: Trakas (Šilalės, Rokiškio r.), Traksėdžiai (Šilalės r.), Trakiniai (Anykščių, Raseinių r.), Patrakė (Kupiškio, Pasvalio r.) ir panašūs.

LDK vidinės kolonizacijos metu ne tik girios buvo verčiamos dirbamaisiais laukais ir gyvenvietėmis, bet ir plėtoti miškų ūkiai. Juose dirbo tam tikrų profesijų ir pareigybių žmonės, kurie dėl amato pobūdžio net įsikurdavo miškuose. Nesunku pasakyti, nuo kokio amato žmonių kilo šie vietovardžiai: Smaliai (Joniškio r.), Smalininkai (Jurbarko r.), Degučiai (Zarasų r.), Degutgiris (Šilalės r.), Patašinė (Šakių r.). O Barčiai (Lazdijų r.) ar Bartininkai (Vilkaviškio r.) – drevinės bitininkystės verslo atspindžiai. Ir tai tik maža dalis vietovardžių, pasakojančių apie LDK laikų miškų pareigūnus, o kur dar girininkai, medžiokliai, kiaunininkai, bebrininkai, pėdsekiai ir kiti, nuo kurių kilo atitinkami vietovardžiai.

Gausybė vietovardžių ir jų įvairovė liudija LDK vykusius politinius ir socialinius procesus bei gyvenimo pokyčius, mini iškilias asmenybes ir paprastų žmonių darbus. Vietovardžiai, nors ir ne visi, ilgainiui tapo tradicija. Jie pasiekė mūsų dienas, nes atspindėjo ir įtvirtino visuomenės socialinius pokyčius. Jais domėdamiesi ir aiškindamiesi kilmę, mėginame labiau priartėti prie istorinės tikrovės. Taip užčiuopiame savo praeities adresus dabartyje.