Lietuva liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose (video)

Autorius: Algirdas Degutis
2015-06-06 | 807 | 1   0 | 0
http://sauksmas.lt/algirdas-degutis-liet...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Dabartinė Lietuvos situacija yra panaši į Lietuvos situaciją 1988 m.: tuometinė Lietuva buvo valdoma Maskvos jai primesto režimo, dabar ji yra vis labiau valdoma Briuselio įvedamo režimo. Atsikovojusi nepriklausomybę, per pastaruosius 25 metus Lietuva sugebėjo palaipsniui išsižadėti svarbiausių nepriklausomybės atributų ir pavirsti ES „komisarų“ ir „kolegų“ vasalatu. Šaliai gyvybiškai svarbūs politiniai sprendimai priimami politiniam šalies elitui uoliai vykdant direktyvas, nuleidžiamas iš Briuselio.

Bet koks pilietinis nepasitenkinimas tokia padėtimi to elito yra traktuojamas kaip nepagrįstas tamsuolių bruzdėjimas arba kaip smerktinas politikų „populizmas“. Šalies likimas įduotas į rankas tų, kuriems kosmopolitinio elito Briuselyje ar Vašingtone nuomonė yra daug svarbesnė už visuomenėje vyraujančias nuomones ir už Lietuvos interesus. Žodžiu, turime situaciją, primenančią Sąjūdžio atsiradimo laikus – tik šįkart jos dinamika yra atvirkštinė. Judame ne artyn, o tolyn nuo šalies nepriklausomybės…

Žinoma, oficialioji Lietuvos valdančiųjų nuostata yra tai, kad Lietuva žengia (yra vedama) teisingu keliu, kad ji sparčiai „eina į Europą“, vejasi „pažangias“ šalis, kad tame pažangos kelyje jos laukia tik tonizuojantys „iššūkiai“, o ne rimtos problemos ar dideli pavojai. Mūsų politologai gražbyliauja apie „liberaliąją demokratiją“ ir „vakarietiškas vertybes“, kurioms Lietuvoje galutinai įsitvirtinus šalis laimingai įsitrauks į vieningą „Atvirą visuomenę“.

Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad liberalizmas yra Markso komunizmo priešybė ir kad atmesdami komunizmą galime drąsiai nusigriebti liberalizmo. Tai yra radikaliai klaidingas vaizdinys. Liberalizmas vadovaujasi individo laisvės idėja, jis siekia individą išvaduoti nuo neprisiimtų pareigų, nuo paveldėtų tradicijų ir ištikimybės saitų. Laisvė kaip nevaržoma individo galia tenkinti savo norus – atsižvelgiant tik į kitų norus – toks yra pamatinis liberalizmo tikslas. Visa kas trukdo šiam tikslui turi būti šalinama –kad galiausiai susikurtų globali visos žmonijos „laisvės viešpatija“.

Šio tikslo požiūriu liberalizmas nesiskiria nuo komunizmo. Jie skiriasi priemonėmis – komunizmas to tikslo siekia esamų visuomenių sulydymo ir konsolidavimo priemonėmis, o liberalizmas – jų ištirpinimo ir fragmentavimo priemonėmis. Tad liberalizmą ir komunizmą dera traktuoti ne kaip antagonistus, o veikiau kaip konkurentus, siūlančius skirtingus kelius į globalią individų laisvės viešpatiją.

Liberalizmas ne mažiau nei komunizmas yra tautinės tapatybės ir tautų išlikimo priešas. Jo šlovinamas individualizmas veda į visų aukštesnių tikslų ir ištikimybės ryšių eroziją, į visuomenės atomizaciją ir tapsmą ciniškų hedonistų mase. Tapdama tokia mase bet kuri visuomenė gali tik išnykti ištirpdama beformėje „atvirų sienų“ ir „laisvosios rinkos“ košėje. Ir atvirkščiai, visuomenė gali išlikti, tik jeigu ji netampa tokia mase.

Kaip ir komunizmas, liberalizmas yra ekspansyvus ir agresyvus tradicinių visuomenių atžvilgiu. Teigdamas visų vertybių subjektyvumą jis turi laikyti blogiu visa, kas žmones vienija bendrų vertybių, aukštesnių tikslų arba šventų dalykų pagrindu. Žodžiu, liberalui nėra nieko šventa, – išskyrus jo paties misiją kovojant su dalykais, visuomenėje laikomais šventais. Žlugus komunistiniam projektui, žmonijos emancipacijos siekiui liko viena kryptis ir vienas kelias – liberalistinio projekto stūmimo kelias. Taip Trockio „permanentinės revoliucijos“ idėją perėmė šiuolaikiniai „atviros visuomenės“ ir „globalios rinkos“ entuziastai. Tradicinių dorybių diskreditavimas, nacionalinių valstybių dekonstravimas, visų vertybių komercializavimas – visa tai yra liberalizmo ideologijos vediniai ir siekiniai.

Dar daugiau, ši ideologija dabar pateikiama kaip vakarietiškos pasaulėžiūros kvintesencija, kaip pažangios Vakarų civilizacijos dovana likusiam (atsilikusiam) pasauliui. Vakarų šalys jau seniai tapo šios ideologijos valda. Pastabus filosofas (Alasdair MacIntyre) prieš ketvirtį amžiaus rašė: „Šiuolaikinėse politinėse sistemose debatai vyksta beveik išimtinai tarp konservatyvių liberalų, liberalių liberalų ir radikalių liberalų. Tokiose politinėse sistemose beveik nėra vietos pačios sistemos kritikai, t.y. abejojimui pačiu liberalizmu“. Liberalai dabar jaučiasi istorijos balne ir pasaulio istorijos raidą vaizduoja kaip liberaliosios emancipacijos istoriją, kaip vis atviresnių visuomenių radimąsi, kurį turėtų vainikuoti globalinė liberalizmo viešpatija.

Retai susivokiama, jog ši emancipacijos ideologija yra gelminio nihilizmo išraiška, Vakarų intelektinės savižudybės įrankis. Užvaldžiusi Vakarų intelektinio ir politinio elito protą ši ideologija dabar griauna Vakarų visuomenes vardan „tolerancijos“, „multikultūralizmo“ ir panašių tariamai „vakarietiškų vertybių“. Retai susivokiama, jog šias vertybes realizavus neliktų viso Vakarų civilizacijos margumyno. Liktų tik T.S. Elioto „tuščiaviduriai žmonės“, kuriems jų visuomenių likimas jau nerūpėtų.

***

Kaip ši vyraujanti idėjinė nuostata reiškiasi pasauliniu mastu ir tarptautinių santykių srityje? Pradėkime nuo to, kad Vakarus valdančios ideologijos citadelė yra JAV. Žmonijos „išlaisvinimo ir demokratizavimo“ šūkiai nuolat sklinda iš JAV, ir jie pateikiami kaip kilnios ir nesavanaudiškos Amerikos užsienio politikos šerdis. JAV politinis elitas – kairieji ir dešinieji liberalai, pakaitomis – liberalizmo sklaidos ir plėtros reikalą nuo seno skelbia kaip Amerikos istorinę misiją. Po Sovietų Tarybų (čia ir toliau LDiena.lt pakeitimas) Sąjungos žlugimo, ir ypač po 9/11 teroro išpuolio šis amerikietiškas mesianizmas ne tik nesusilpnėjo, bet sustiprėjo. Abiejų partijų politinėje retorikoje pabrėžiamas Amerikos išskirtinumas (American exceptionalism), nepakeičiamumas (America, the indispensable nation). Vadinamoji „Bušo doktrina“ Amerikai net suteikia „prevencinio smūgio“ (preemptive strike) arba „prevencinio karo“ prerogatyvą tarptautinėje arenoje. Jau Bžezinskis Amerikos sąjungininkus vadino „vasalais“, o neokonservatorių ideologas Robertas Kaganas (Viktorijos Nuland sutuoktinis) savo knygoje „Apie rojų ir galią“ amerikiečius įsimenančiai kildino iš karingojo Marso, o europiečius, atlaidžiai – iš taikingosios Veneros. Taigi, arogantiškas mesianizmas junginyje su neprilygstama šalies karine galia skatinte skatina JAV teisuolišką savimaną ir atriša rankas JAV diktatui tarptautinėje arenoje.

Jeigu dar atsižvelgsime į tai, kad liberalizmo ekspansija („laisvės ir demokratijos“ eksportas) reikalauja politinių vienetų konvergencijos į vieningą Atvirą visuomenę, tai gauname tą tarptautinės tvarkos modelį, kuris vadinamas „vienpoliu pasauliu“ arba Pax Americana. Šio modelio realizavimas – visų pasaulio šalių liberalizavimas – jau porą dešimtmečių po komunizmo griūties yra Amerikos ir jos „vasalų“ strateginė elgesio linija pasaulyje. Tai yra sąmoningo ir kryptingo veikimo linija, nors ji dažniausiai pateikiama klaidinančiu „globalizacijos“ pavadinimu – įtaigojant, kad turime reikalą su natūraliu, beveik gamtiniu procesu, už kurio padarinius niekas negali būti atsakingas ar pakaltinamas.

O tie padariniai nėra ir negali būti tokie, kokius visada žada globalizmo šaukliai ir strategai. Embleminiu pavyzdžiu gali būti Lietuva. Ką Lietuvai davė išgirtasis laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas? Kapitalas nukeliavo į nebūtį arba į apsukriausiųjų rankas, o darbo jėga masiškai apleido Lietuvą ir dabar tarnauja svetimam kapitalui. Valstybės, atverdamos savo sienas „laisvajai rinkai“, beveik neišvengiamai tampa stambių ekonominių žaidėjų, tarptautinių korporacijų bei finansinių manipuliatorių neskrupulingo pasipelnymo aukomis. Kadangi komercinei tokių žaidėjų sąmonei kiekvienas žmogus vertas tiek, už kiek jis parsiduoda, politinė atskirų šalių valia retai būna pajėgi užkirsti kelią tokiai įvykių eigai. Tad „laisvąją“ globalią rinką faktiškai valdo ir kontroliuoja ne rinkos „nematoma ranka“, o tarptautinis oligarchatas. Veikdamas sąjungoje su stipriausia karine galia jis iš principo gali diktuoti savo sąlygas visam pasauliui.

Kad faktiškai taip ir yra, kad Amerikos valdantysis elitas veikia išvien su tarptautiniu oligarchatu, teigia rimti tyrinėtojai  ir autoriai, tokie kaip Noamas Chomsky arba Paul Craig Robertsas.  Tiesą sakant, net pati Amerika nebėra nepriklausoma šalis, ji tėra tarptautinės oligarchijos arba plutokratijos bazavimosi vieta. Toji vieta iš principo gali būti pakeista, o pati Amerika gali būti paaukota tos oligarchijos interesams. Taigi, liberalizmo įsiviešpatavimas ir tarptautinės, kosmopolitinės oligarchijos įsigalėjimas pasaulyje yra vienas ir tas pats vadinamosios „naujosios pasaulio tvarkos“ kūrimo procesas.

***

Dabar pažvelkime į įtampas ir konfliktus pasaulyje, ir ypač į Ukrainos krizę, kuri jau tiesiogiai paliečia ir Lietuvą.

Atsižvelgiant į tai, kas jau sakyta, daugelį tokių krizių reikia interpretuoti kaip tarptautinės oligarchijos, veikiančios JAV galios pagrindu, ekspansijos – ir priešinimosi tai ekspansijai – padarinius.

Šaltasis karas buvo užbaigtas Reagano ir Gorbačiovo. Žlugus Sovietų Tarybų Sąjungos sistemai, JAV atsidūrė vienvaldžio pasaulio lyderio, pasaulinio hegemono vaidmenyje.  Varšuvos Sutarties paktui iširus ir Rusijai išsižadėjus komunistinės ideologijos, komunizmo ekspansijos iš Rusijos grėsmė išnyko. NATO kaip gynybinė organizacija prarado savo prasmę. Tačiau NATO nebuvo paleista; ji buvo paversta liberaliosios globalizacijos kariniu ramsčiu ir Europos šalių pajungimo JAV hegemonui įrankiu.

Dar daugiau, NATO pradėjo plėstis į rytus. Netrukus tam atsirado ir dingstis – prasidėjęs Rusijos priešinimasis liberalizmo ekspansijai, Amerikoje suvoktas kaip Rusijos žengimas atgal į komunistinę praeitį ir kaip įžūlus iššūkis gerybinei Amerikos hegemonijai. Žinoma, pačioje Rusijoje jis buvo suvokiamas kitaip: šaliai, nustekentai Jelcino reformų ir apniktai tarptautinės oligarchijos vietinių grobuonių, pavyko politiškai mobilizuotis ir pasipriešinti šalies stūmimui į pražūtį.

Tiesa, NATO plėtra į rytus, į buvusių Varšuvos Sutarties šalių ir Sovietų Tarybų Sąjungos respublikų teritorijas, apsiaučiant Rusiją kariniu „anakondos žiedu“, jau 1996 m. buvo kritikuojama net buvusio įtakingiausio JAV geopolitikos stratego George‘o Kennano, kuris ją vadino „potencialiai epinio masto strategine klaida“. Tačiau begalinė JAV valdančiojo elito arogancija leido nepaisyti šių įspėjimo žodžių.

Kartu prasidėjo, tiksliau sakant, Amerikos buvo inicijuota ištisa serija „spalvotų revoliucijų“ prie Rusijos sienų perimetro. Keletas pavyzdžių: Balkanuose sudraskius Jugoslaviją, o po to ir Serbiją, Kosove įkuriama didžiausia karinė JAV užsienio bazė (Camp Bondsteel). Kaukaze Čečėnijos islamistų maištas įvėlė Rusiją į kruviną karą. „Rožių revoliucija“ Gruzijoje atvedė į valdžią Saakašvilį, kurio avantiūra Pietų Osetijoje, palaikoma Amerikos, baigėsi fiasko – Rusijai netikėtai kirtus galingą atsakomąjį smūgį. „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje 2004 m., ir naujausioji „Maidano revoliucija“, atvedusi į valdžią Amerikos statytinius, priklauso tai pačiai JAV globalistų kurstomų neramumų serijai.

Pažymėtina, jog tokia šių geopolitinių įvykių interpretacija yra priešinga vyraujančiai interpretacijai, kurios įsikibęs laikosi Vakarų politinis elitas, jo ekspertų legionas ir beveik visa sisteminė žiniasklaida. Rusijos priešinimasis smaugimui „anakondos žiedu“ visada pateikiamas kaip agresyviosios Rusijos imperinių ambicijų liudijimas. Faktai, prieštaraujantys tokiai interpretacijai nutylimi arba nurašomi kaip Rusijos „propaganda“, o faktai, ją neva patvirtinantys, visada išpučiami, išgalvojami arba net sukonstruojami „false flag“ operacijų priemonėmis.

Šioje interpretacijoje tiesa negali būti Putino ir Rusijos pusėje – nes tada pasaulio hegemono tarptautinė politika būtų klaidinga, neteisėta ir net nusikalstama! Kadangi taip negali būti, Putinas ir Rusija negali būti teisūs jokiame konflikte su hegemonu ar jo vasalais! Štai primityvioji logika, kuria vadovaujasi Vakarų viešosios nuomonės formuotojai.

Suvokiant bendrą geopolitinį kontekstą, nesunku suprasti Ukrainos įvykių seką bei jų priežastinius ryšius. Postūmį ukrainiečių sujudimui prieš valdžią davė europietiškojo rojaus geismas, ilgai kurstytas Amerikos ir ES emisarų Ukrainoje; jį stiprino galvas pakėlusių nacių rusofobinės konsolidacijos seansai; ir jį palaikė bodėjimasis korumpuota V. Janukovičiaus valdžia. Pats Maidanas, net jeigu jis prasidėjo kaip spontaniška taikaus protesto akcija, galiausiai buvo paverstas smurtinio susidorojimo su teisėtvarkos pareigūnais operacija, kurią vainikavo teisėtos, nors ir nemėgstamos, valdžios nuvertimas. Tai buvo tipinis smurtinio valdžios nuvertimo atvejis, – priešybė tokiam nesmurtiniam valdžios pakeitimui, kurį Lietuvoje įvykdė Sąjūdis!..

Tolimesni įvykiai, įvykdžius valstybinį perversmą Kijeve, klostėsi nežabojamos rusofobijos ir atvirai kurstomo nacizmo aplinkoje. Tai natūraliai kėlė pasipriešinimo Maidanui reakciją rusakalbėje Ukrainoje. Šis pasipriešinimas bei gyventojų sukilimas pietryčių Ukrainoje perversmininkų buvo įvardintas kaip „terorizmas“.Kijevo valdžia pasiuntė prieš sukilėlius kariuomenę, artileriją ir karo aviaciją. Nepavykus sukilimą žaibiškai pasmaugti, Ukrainos kariuomenei patyrus didelius nuotolius, Kijevo valdžia dar įnirtingiau pradėjo šaukti apie tariamą Rusijos agresiją ir šauktis Vakarų pagalbos. Krymas, laimei, nepatyrė to siaubo, kuris teko Donbasui, nes laiku susiorientavo situacijoje, skubiai surengė referendumą ir prisiglaudė prie Rusijos.

Kaip žinia, Krymo pusiasalio išsigelbėjimą „laisvės ir demokratijos“ šaukliai Vakaruose iškart pasmerkė kaip Rusijos įvykdytą aneksiją. Buvo įvestos sankcijos Rusijai, o sisteminėje žiniasklaidoje pradėtas Putino demonizavimas. Tokiu būdu Vakarų liberalai nubaudė Rusiją už Ukrainos nacių nesėkmes Kryme ir Donbase.

Lietuvos politinis elitas šios krizės akivaizdoje iškart ir be jokių išlygų užėmė Rusijos kaltintojų poziciją.Savo uolumu atliekant JAV vasalo vaidmenį Europoje ypač pasižymėjo Prezidentė D. Grybauskaitė.Retoriniais išpuoliais prieš Rusiją ji sėkmingai ir turbūt ilgam užnuodijo Lietuvos santykius su galinga kaimynine šalimi, kuri, pripažinusi mūsų nepriklausomybę, faktiškai nieko blogo mums nepadarė. Pritardama NATO puolamosios ginkluotės dislokavimui Lietuvoje ji pakišo Lietuvą pirmam smūgiui galimame JAV ir Rusijos kariniame konflikte. Žodžiu, Prezidentė jau padarė Lietuvai didelės žalos, ir ji gali atnešti Lietuvai didelę nelaimę.

Dar daugiau, D. Grybauskaitės vasalinė užsienio politika jau reiškiasi negatyviais padariniais šalies viduje. Prezidentė susikūrė savąjį klusnių „politologų“, spec. tarnybų ir žurnalistų vasalatą, kuris pučia į jos rusofobinę dūdą bei kursto karo isteriją Lietuvoje. Šalyje klostosi slogi diktatoriška atmosfera, kai Prezidentės užsienio politikos kritikai urmu apšaukiami Lietuvos priešais, Kremliaus agentais. Prezidentė net atgaivino stalinines „oblavas“ prieš kitaminčius, versdama teisėsaugą veikti neteisėtais būdais.

Rusofobiją intensyviausiai kursto globalistai liberalai, nes ja naudodamiesi jie tikisi diskredituoti ir užgniaužti bet kokį priešinimąsi liberalios globalizacijos projektui. Tandeme su jais žengia pseudopatriotai, neapykantą Rusijai ir rusams vadinantys patriotizmu. Rusofobijos dėka žmonių mąstymas įspraudžiamas į primityvią schemą: priešinatės liberalizmo ekspansijai („ėjimui į Europą“), vadinasi, tarnaujate Rusijai ir Kremliui! Vadovaujantis šia logika gali būti sunaikinti paskutiniai Lietuvos nepriklausomybės likučiai ir įvesta tikra liberalizmo tironija. Tad kad ir koks būtų mūsų požiūris į dabartinę Rusiją, rusofobinio pamišimo stabdymas turi būti vienas svarbiausių uždavinių ginant šalies nepriklausomybę ir politinę laisvę šalies viduje.

Čia įvardinau dvi grėsmes Lietuvos nepriklausomybei ir net išlikimui – liberalizmo ekspansiją ir rusofobijos kurstymą. Ar turime Lietuvoje politikų ir politinių organizacijų, suvokiančių šias grėsmes ir galinčių imtis politinių veiksmų jų šalinimui ar bent mažinimui? Ar dar įmanoma patriotinių jėgų konsolidacija?..

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: