M. Kundrotas. Krikščionybė lietuviškai: homoseksualams – taip, romuviams – ne

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: http://alkas.lt/2019/06/28/m-k... 2019-06-30 12:35:19, skaitė 215, komentavo 3

M. Kundrotas. Krikščionybė lietuviškai: homoseksualams – taip, romuviams – ne

Cenzūra – ne prastesnė nei sovietmečiu | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuvos Seime pritrūko balsų suteikti Romuvos bendruomenei valstybės pripažinimą, taip bent iš dalies ištaisant antidemokratinę tendenciją, kai vienos religinės bendrijos mūsų valstybėje – lygios, o kitos – lygesnės. Užginant romuviams įstatymo numatytas teises – gauti valstybės pripažinimą po 25-erių metų veikimo laikotarpio, jei bendruomenės mokymas ir veiksmai suderinami su įstatymais ir dora – ypač pasižymėjo liberalų partija, besivadinanti Tėvynės sąjunga, kartais dar vadinama konservatoriais ar krikščionimis demokratais.

Tai – partija, kurios pirmininkas ir kandidatė į prezidentus balsavo už homoseksualų partnerystes, kas Europos Sąjungos teisėje prilyginama šeimai, su galimybe įsivaikinti. Maža to, šioje partijoje vis mažiau vietos konservatyvių pažiūrų politikams, kurie šeimą laiko pirmiau valstybės vaikų auklėjimo srityje. Šios partijos vadovams nusispjauti į oficialių Katalikų bažnyčios atstovų Sigito Tamkevičiaus ir Jono Kaunecko pastabas dėl krikščioniškų pozicijų trūkumo šeimos ar socialinės politikos srityse, bet jie staiga tampa karingais katalikais kovoje su kitų tikėjimų lietuviais.

Prieš keletą metų teko diskutuoti su viena konservatyvių pažiūrų romuve apie jos kolegą, kairįjį liberalą iš tos pačios religinės bendruomenės. Paklausta, kaip ji pakenčia tokį bendražygį, ji atsakė: jis garbina Perkūną. Šis argumentas jai pasirodė pakankamas. Dabar panašiai elgiasi kai kurie krikščionybę išpažįstantys politikai. Jiems svarbiau, kad kažkas formaliai išpažintų Kristų, nei kad laikytųsi jo pateiktų dorybių. Svarbiau išlaikyti privilegijuotą Katalikų bažnyčios poziciją kitų religinių bendrijų atžvilgiu, nei laikytis jos moralinio ir socialinio mokymo savo politinėje veikloje.

Tokie krikščionys užmiršta, jei išvis kada žinojo, tokius biblinius pavyzdžius, kaip Sabos karalienė, sirų karvedys Naamanas, Babilono valdovas Nabuchodonosaras ar persų karalius Kyras. Visi jie buvo pagonys, bet visiems jiems bylojo ir juos laimino Biblijos Dievas. Nėra duomenų, kad jie būtų tapę Senojo Testamento religijos atstovais, o iki Naujojo Testamento dar buvo likę daug gražaus laiko.

Drąsiai galima klausti, kas svarbiau – religija ar moralė? Tikinčiam žmogui religija apima moralę ir šia prasme religija – gilesnė ir platesnė kategorija. Tačiau religija – žmogaus santykis su dievybe ir ji išeina už politikos ribų. O moralė tai, pirmiausiai, santykiai tarp žmonių, todėl tiesiogiai patenka į politikos erdvę. Dėl šios priežasties politikų uždavinys pirmiausiai vadovautis moralės dėsniais, religiją paliekant asmeninių žmogaus ir dievybės santykių sričiai.

Deja, mūsuose viskas daroma atvirkščiai. Politikai kišasi į religijos sritį, o moralę palieka kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Stulbinamas viduramžių ir liberalizmo mišinys. Demokratijos požiūriu visos teisėtai veikiančios religinės bendrijos turėtų gauti lygias teises ir vienodą valstybės pripažinimą. O jei įstatymų bazė surėdyta hierarchine tvarka, tai kuo daugiau religinių bendrijų gaus tokį pripažinimą, tuo labiau bus priartėta prie teisingumo principo. Šios kadencijos Seimui teisingumo pritrūko. Nugalėjo formalus religingumas.

Pasak Kristaus ir jo apaštalų, prostitutės greičiau pateks į dangaus karalystę, nei fariziejai. O fariziejus išskyrė būtent formalus religingumas, užmirštant moralę. Ne Kristaus, o fariziejų dvasia diktuoja madas ir normas dabartinės kadencijos Seime. Dėsninga, jog įkandin ekstremistinių lefebristų jau ir liberaliai kairuoliškas katalikų portalas „Bernardinai“ spausdina tekstus, ginančius vieną labiausiai nusikalstamų struktūrų pasaulio istorijoje – inkviziciją. Tai – tas pats portalas, kuriame teigiama, jog homoseksualizmas gali būti iš principo moralus. Taigi, religinis persekiojimas, pasak šio portalo, teisėtas, o moralė – reliatyvi.

Liberalieji krikščionys (o gal – „krikščionys“) taip pat pasirengę savo šalis atverti milijonams kitatikių svetimšalių. Čia, mat, viskas tvarkoje. Svarbu užginti galimybę savo tautiečiams būti savimi, naudotis tomis pačiomis teisėmis, kuriomis naudojasi vadinamąsias tradicines religijas išpažįstantys piliečiai. Liūdniausia šioje situacijoje stebėti dalies krikščionių valiavimus iš esmės fariziejiškiems sprendimams. Skirtingai, nei Senosios sandoros laikais ar artėjančiais Apokalipsės amžiais, dabartinėje Malonės epochoje nustatyta tikėjimo laisvė. Pats Dievas gerbia žmogaus laisvę rinktis tikėjimą, tai kas yra politikai, kad būtų aukščiau už jį?

Ne formalus religingumas daro žmogų krikščioniu, o moralė, pirmiausiai – teisingumas ir artimo meilė. Krikščionims Malonės eroje skirta skelbti Evangeliją garbingoje diskusijoje, užuot griebusis politinės ar teisinės jėgos. Kai Kristų bandyta skelbti pasaulietiniu karaliumi, jis pabėgo. Romos valdytojui jis pasakė: mano karalystė – ne iš šio pasaulio. O fariziejų provokatoriams tarė: atiduokite kas Cezario – Cezariui, o kas Dievo – Dievui.

Krikščionims politikams vertėtų daugiau laiko praleisti maldoje ir Šventojo Rašto studijose, nei Seimo salėje, siekiant politine jėga pažaboti laisvę kitatikiams išpažinti savo tikėjimą. O politinėje erdvėje derėtų pirmiausiai ginti dorybes, dėl kurių sutartų ir krikščionys, ir pagonys, ir musulmonai. Gyvename laikais, kai ypač reikalingi sąjungininkai. Jei kažkam iš esmės amoralūs judėjimai artimesni už kitais keliais gėrio ieškančias religines bendrijas, tai vargu, ar turi ką nors bendro su Kristaus dvasia.