Robertas Grigas. APIE SKUNDIMO PAVELDĄ - tolerantai perėmė estafetę iš komjaunuolių

Autorius: Robertas Grigas Šaltinis: https://www.facebook.com/photo... 2019-07-03 16:17:11, skaitė 253, komentavo 1

Robertas Grigas. APIE SKUNDIMO PAVELDĄ - tolerantai perėmė estafetę iš komjaunuolių

Pastaruoju metu, matyt, pristigę argumentų diskusijoms, kai kurie "budrūs piliečiai" apskundė Lietuvos katalikų vyskupams mano pasisakymus fb už prigimtinę (t.y., vyro ir moters sudaromą ir žmonijos / tautos tęstinumą užtikrinančią) šeimą. Ir - apie homoseksualumą bei pastarojo propagandą, kaip prigimtinės, Dievo palaimintos tvarkos iškraipą bei grėsmę asmenų ir visuomenės sveikai gyvensenai.

Pagąsdino vyskupus, kad, jei tie "nesiims priemonių", skundėjai ar skundėjas viešai paskelbs tai, ką esu rašęs ar dalijęsis su draugais (ar būna kas viešiau už tekstus, jau paskelbtus internete?)

Šioje sovietmečio tradicijas patyrusiems iki kaulų smegenų pažįstamoje situacijoje yra linksmoji ir liūdnoji pusė.

Linksmoji - tai būdingas skundų šantažu užsiimantiems asmenims ribotas išmanymas kur, kam ir dėl ko būtų efektyvu skųsti. Turbūt manoma, kad Bažnyčia veikia kaip kokios nors partijos Priežiūros komisija - ir paskundus centriniams organams asmenį dėl "netinkamų pažiūrų", pasekmės bus. Nėra supratimo, kad Bažnyčioje, perėmusioje daug dalykų iš beveik tobulos romėnų teisės, tvarkomasi ne taip supaprastintai, yra daug autonomijos. Taigi skųsti Vilniaus bažnytinėms struktūroms Kauno arkivyskupijos kunigą parodo nesusigaudymą, "kur yra Rymas, kur Krymas".

Kita vertus, pralinksmina vylimasis, kad vyskupai imsis "perauklėti" kunigą - ne dėl girtavimo, ne dėl vaikų tvirkinimo, ne dėl pinigų lupimo iš parapijiečių - o dėl gana santūriai ir mandagiai reiškiamų jo pažiūrų. Tradicinių moralinių ir konservatyvių politinių pažiūrų. Būtent santūriai ir mandagiai, nes savo pasisakymuose visuomet stengiuosi kritikuoti žalingus reiškinius, poelgius ir asmenų viešai žinomą laikyseną. Bet ne pačius asmenis kaip žmones, kurių kiekvienas vertas pagarbos.

Liūdnoji skundimo "viršininkams" fenomeno pusė yra tai, kad šio sovietinio paveldo puoselėtojai tarytum nejaučia, kaip vadinamasis "stuksenimas" - duomenų pranešinėjimas kokiai nors valdžiai ne apie kriminalinį nusikaltimą, o apie asmens įsitikinimus, idėjines simpatijas ar antipatijas - kaip tai pažemina jų pačių žmogiškąjį orumą.

Šiame kontekste mano fb bičiuliams galbūt bus įdomus dokumentas iš 30 metų nuotolio, taigi Baltijos kelio bendralaikis, gerai iliustruojantis to meto atmosferą. Deja, parodantis ir tai, kokie kibūs ir gajūs senieji įpročiai.

1989 m., savo kunigystės pradžioje, dirbau Kiauklių parapijoje (Širvintų rj.) ir pagal išgales prisidėjau prie Sąjūdžio ir Tremtinių klubo kūrimosi "Kažkam" tai pasirodė kunigui nederama veikla, ir kardinolui V. Sladkevičiui buvo atsiųstas laiškas, apdairiai anonimiškai pasirašytas "Širvintiečio". Man ten kliuvo palyginus mažai ("...ar kunigėliui reikėjo imtis vadovavimo..." - atkreipkit dėmesį, kaip sutampa ano laiko ir dabarties komentatorių stilistika). Labiausiai užsipultos, nebūtom nuodėmėm apkaltintos tremtinių klubą steigti padėjusios disidentės, neseniai iš sovietų konclagerių grįžusios sesuo Nijolė Sadūnaitė ir Jadvyga Bieliauskienė. Prirašyta dalykų, kurie, autoriaus (autorių?) manymu, turėjo būti "kompromatas", vertinant kardinolo akimis.

Laiško eiga buvo tokia. Tuometinis Kaišiadorių vyskupijos kancleris, kun. Jonas Jonys (beje, globojęs iš tremties paleistą pal. arkivyskupą Teofilių Matulionį, dalyvavęs slaptoje vyskupo Vincento Sladkevičiaus konsekracijoje, už tai sovietų kalintas) tvarkingai perrašė skundą mašinėle ir nuorašą išsiuntė man. Tuo "Širvintiečio" bandymas įtakoti jau nesulaikomą Tautos upės bėgimą ir baigėsi.

Bet, kaip matome, nesibaigė nelaisvos visuomenės ir nelaisvų žmonių polinkis šantažuoti skundais...