Lietuva pagal vergijos indeksą užima 82 vietą iš 167 valstybių

Autorius: Donata Šlekytė
2015-06-10 | 910 | 0   0 | 0
http://www.ekspertai.eu/lietuva-pagal-ve...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

romačius: Kodėl į sąrašą neįtraukta vergija bankams? Ach taip, tai įteisinta, legali vergija.

pensininkė: Ar reikia didesnės vergijos, kada savo šaly savo valstybės žmonės vieni pampsta nuo prabangos, prisivogę nežino kur dėti pinigus, o kiti galo su galu nesuduria - badauja senukai, badauja vaikai, turi rinktis ar valgyti, ar vaistus nusipirkti... Žada pensijas kelti prieš rinkimus, kokie jie bus dosnūs, kad tik runkeliai už juos balsuotų...

Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktuose šiuolaikinė vergija (angl. modern slavery) apibrėžiama kaip priverstinis darbas arba prekyba žmonėmis. Prekyba žmonėmis yra sunkus nusikaltimas ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Šis nusikaltimas labai dažnai susijęs su organizuotu nusikalstamumu ir yra laikomas viena pelningiausių nusikalstamų veiklų visame pasaulyje. Europos Komisijos parengtoje ataskaitoje akcentuojama, kad ES valstybėse per 2010–2012 m. užregistruota daugiau nei 30 tūkst. prekybos žmonėmis aukų. Iš jų 80 % buvo moterys, beveik visos parduotos seksualinio išnaudojimo tikslais. Vyrai daugiausia tampa priverstinio darbo aukomis. Manoma, kad net 15 % šio nusikaltimo aukų sudaro vaikai. Prekybos žmonėmis mastai didėja ir Lietuvoje, o nusikaltimų organizavimas tobulėja.

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos duomenis pasaulyje yra apie 21 mln. priverstinio darbo aukų, iš jų – 11,4 mln. moterys. Kasmet privačiame sektoriuje dėl priverstinio darbo gaunama 150 mlrd. USD neteisėtų pajamų. Atlikti tyrimai parodo, kad seksualinio išnaudojimo, priverstinio darbo arba priverstinių vestuvių atvejų mastai didėja.

Kova su šiuolaikinės vergijos formomis yra įtraukta į Pasaulio ekonomikos forumo 2015 m. darbotvarkę, šis klausimas taip pat buvo įtrauktas į G7 aukščiausiojo lygio susitikimo, įvykusio 2015 m. birželio 6–7 d., darbotvarkę. Susitikime su Afrikos šalių valstybių ir vyriausybių vadovais buvo aptarta, kaip remti Afrikos šalių pastangas vykdyti reformas ir gerinti žmogaus teisių padėtį, psichologinę pagalbą, kad nepakliūtų į vergų pirklių tinklus.

Žmogaus teisių padėtis įgijo didesnę tarptautinę svarbą dėl Afrikos pabėgėlių įsisenėjusių ir plintančių problemų, kurios daro rimtą poveikį žmogaus teisėms kitose šalyse dėl organizuoto nusikalstamumo, vergovės ir prekybos žmonėmis.

Žmonių išnaudojimo klausimas taip pat buvo aptariamas Europos Vadovų Tarybos susitikime (2015 m. balandžio 23 d.), kuriame buvo nutarta ardyti prekybos žmonėmis tinklus, sistemingai dėti pastangas siekiant nustatyti, sulaikyti ir sunaikinti laivus anksčiau nei juos panaudoja prekiautojai žmonėmis. ES vadovų taryba įsipareigojo visais lygiais stiprinti politinį bendradarbiavimą su Afrikos partneriais, siekiant šalinti nelegalios migracijos priežastį ir kovoti su neteisėtu žmonių gabenimu ir prekyba žmonėmis. ES šiuos klausimus kels diskusijose su Afrikos Sąjunga ir svarbiausiomis susijusiomis šalimis.

Darbe apžvelgiami pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys kovą su vergija, prostitucija ir prekyba žmonėmis Europoje, apžvelgiama kai kurių ES šalių vykdoma praktika, Prekybos žmonėmis panaikinimo ES strategijos (2012–2016 m.) svarbiausi uždaviniai, taip pat pateikiami pasaulio vergijos tyrimo (pagal Pasaulio vergijos indeksą) rezultatai.

Šiuolaikinės vergijos samprata ir teisinio reglamentavimo raida

Europoje vergija buvo oficialiai panaikinta 1850 metais. Nepaisant to, po beveik 200 metų šimtai tūkstančių žmonių Europoje kenčia nuo šiuolaikinės vergijos. Europos Parlamentas ir kitos ES institucijos yra atsakingos už kovą su šiuolaikine vergija, įgavusią įvairias formas (pvz., priverstinis darbas, seksualinė vergija, prekyba organais, tarnystė, priverstinis įsivaikinimas ir elgetavimas).

Europos Komisijos 2010 m. kovo mėn. pranešime teigiama, kad šiuolaikinė vergija[1] yra  siaubingas nusikaltimas, kurio esmė – prekyba žmonėmis priverstinio darbo arba seksualinio išnaudojimo reikmėms.

Kasmet ES prekiaujama šimtais tūkstančių žmonių[2]. Moterimis, vyrais, berniukais ir mergaitėmis prekiaujama, siekiant juos išnaudoti seksualiai arba jie verčiami dirbti, atiduoti organus, elgetauti, tarnauti, susituokti, būti neteisėtai įvaikinti ar yra kitaip išnaudojami.

Priverstinio darbo sąvoka yra apibrėžta 1930 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 29[3]. Priverstiniu darbu laikomi visi darbai ir paslaugos, kurių reikalaujama iš žmogaus, grasinant bet kokia bausme, kai minėtas asmuo nesutiko tai atlikti sava valia.

Kasmet auga priverstinio darbo aukų skaičius. Daugiausia žmonių parduodama seksualinio išnaudojimo tikslais, tačiau nemažai aukų yra naudojama kaip nemokama arba nelegali darbo jėga žemės ūkyje, pramonės įmonėse ar namų ūkyje. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos duomenis pasaulyje daugiau nei 21 mln. žmonių dirba priverstinį darbą, dauguma iš jų yra jauni žmonės[4].

Tarptautinės sutartys yra vienas iš svarbiausių teisės šaltinių, užtikrinančių kovos su vergija efektyvumą. Pagrindiniai teisės aktai:

·      1926 m. Konvencija dėl vergovės;

·      1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija;

·      1949 m. Konvencija dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijos tikslams. Ši konvencija skirta kovai su prekyba žmonėmis, jų įtraukimu į prostituciją, kovai su prostitucija;

·      1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos papildomi protokolai. Ši konvencija ir jos papildomi protokolai vertintini kaip vieni pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių tarptautinių dokumentų, kurie nustato pagrindines žmogaus teises ir laisves: žmogaus teisę gyventi, žmogaus teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę, teisę į asmeninio gyvenimo neliečiamybę, minties, sąžinės ir religijos laisvę, draudimą žmogų kankinti, su juo žiauriai elgtis, žeminti jo orumą, laikyti žmogų vergijoje ar nelaisvėje, versti dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą, teisę gintis ir kt.;

·      1961 m. Europos socialinė chartija, 1996 m. Europos socialinė chartija ir Europos socialinės chartijos papildomi protokolai, reguliuojantys kolektyvinių ieškinių sistemą;

·      1995 m. Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma;

·      Jungtinių Tautų Organizacijos protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja;

·      1995 m. Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma;

·      2000 m. gruodžio mėn. pasirašyti Jungtinių Tautų Konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir ją papildantis Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja;

·      Prekybos žmonėmis prevencijos požiūriu svarbesne laikytina Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. R(2000) 11 „Dėl veiksmų plano kovai su žmonių grobimu“, patvirtinta 2000 m. gegužės 19 d. Šiame dokumente apibrėžiama prekybos žmonėmis sąvoka, nurodomi pagrindiniai bendrieji principai, kuriais remiantis turi būti vykdoma politika, kovojant su prekyba žmonėmis bei ginant prekybos žmonėmis aukų teises;

·           2014 m. kovo mėn. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pateiktos rekomendacijos dėl prostitucijos;

·           Jungtinių Tautų Organizacijos 2000 m. Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsnis skelbia, kad niekas negali būti laikomas vergu, o vergija, prekyba vergais ir visos jos formos yra draudžiamos.

1926 m. Konvencijoje dėl vergovės vergovė apibūdinama taip: „asmens padėtis arba būsena, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės“. Dėl to vergu laikomas asmuo, kuris negali palikti savininko, šeimininko, prižiūrėtojo arba darbdavio be specialaus leidimo ir kuris būtų sugrąžintas, jei jam pavyktų pabėgti. Vergai gali būti valdomi „teisiškai“ arba kontroliuojami neformaliai.

1956 m. papildomos konvencijos dėl vergijos, vergų prekybos ir į vergiją panašių institutų bei papročių panaikinimo praplėtė 1926 m. Konvencijoje dėl vergijos pateiktą vergijos apibrėžimą – papildė jį sąvokomis „pavergimas už skolas“, „baudžiavinė padėtis“ ir „santuokinė vergija“.

Be to, minėtosios 1956 m. konvencijos 1 straipsnio (d) punktas draudžia atiduoti vaiką ar 18 metų neturintį paauglį kitam asmeniui už atlyginimą arba be jo, siekiant išnaudoti tą vaiką ar paauglį arba jo darbą. Labiausiai pažeidžiami šia prasme visuomenės nariai yra moterys ir vaikai.

Pekino veiksmų platformoje buvo nustatyta, kad prekyba žmonėmis apima ne vien žmogaus išnaudojimą prostitucijai, bet ir kitas išnaudojimo sritis, pavyzdžiui, priverstinį darbą ir priverstines santuokas.

Prostitucija ir prekyba žmonėmis Europoje

2014 m. kovo mėn. Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje buvo svarstomos pateiktos rekomendacijos dėl prostitucijos, prekybos žmonėmis ir šiuolaikinės vergijos Europoje  (angl. Prostitution, trafficking and modern slavery in Europe). Susitikimo ataskaitoje[5] nurodyta, kad Europoje prekybos žmonėmis aukomis tampa nuo 70 iki 140 tūkst. asmenų per metus (iš jų du trečdaliai yra moterys ir mergaitės).

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijose pabrėžiama, kad prekyba žmonėmis – daugiamilijoninį pelną organizuotiems nusikaltėliams kasmet duodanti šiuolaikinės vergijos forma. Manoma, jog kasmet išnaudojimo tikslais į ES atvežami arba čia parduodami keli šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia moterų. Europoje prekyba žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais yra iki šiol labiausiai paplitusi vergijos forma (84 % aukų). Europoje iš seksualinio išnaudojimo tarptautinės mafijos tinklai uždirba iki 2,5 mlrd. USD per metus, šių nusikaltimų aukomis tampa apie 70–80 tūkst. asmenų per metus.

Europos Tarybos parengtoje ataskaitoje nurodyta, kad per pastarąjį dešimtmetį pastangos kovojant su prekyba žmonėmis žymiai sustiprėjo, tačiau rezultatai rodo, kad to nepakanka. Tarptautinio pobūdžio prekyba žmonėmis sudaro didžiausią šio reiškinio mastą, todėl svarbiausia sėkmingos kovos su šiuo nusikaltimu užduotis – užtikrinti taikomų teisinių standartų suderinimą, siekiant veiksmingo tarptautinio bendradarbiavimo. Be to, pažymima, kad patikimų ir palyginamų duomenų nebuvimas apie prostituciją ir prekybą žmonėmis Europoje yra pagrindinis trūkumas, įgyvendinant kovos su prekyba žmonėmis ir seksualinio išnaudojimu politiką.

Kai kuriose šalyse (Austrijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir Turkijoje) prostitucija yra įteisinta įstatymais ir pripažįstama kaip individuali veikla. Seksualines paslaugas teikiantys asmenys yra profesinių sąjungų nariai, turi sveikatos ir socialinį draudimą, dirba pagal darbo kodekso reikalavimus ir moka mokesčius valstybei[6].

Kita vertus, yra Europos valstybių, kurios kriminalizavo prekybą sekso paslaugomis, bausdamos tiek seksualinių paslaugų pirkėjus, tiek ir pardavėjus. Prostitucija yra draudžiama Albanijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Serbijoje ir Ukrainoje.

Ataskaitoje taip pat pateikiami kelių valstybių pavyzdžiai. Pavyzdžiui, Vokietijoje po prostitucijos legalizavimo 2002 m. nepagerėjo nei seksualines paslaugas teikiančių darbuotojų socialinės garantijos, nei darbo sąlygos, nei sumažėjo prekybos žmonėmis mastas (plačiau apie tai pateikiama teisės akto įgyvendinimo ataskaitoje[7]). Manoma, kad Vokietijoje darbuojasi apie 400 tūkst. prostitučių, kurios aptarnauja iki 1 milijono klientų per dieną, tačiau tik 44 prostitutės turi socialinį draudimą.

Prostitucija yra ypatingai pavojingas darbas. Moterys, ilgesnį laiką užsiimančios šia veikla, tampa narkomanijos ir / arba alkoholizmo aukomis, patiria smurtą, fiziškai sužalojamos, ilgainiui tampa psichikos ligonėmis, suserga lytiškai plintančiomis ligomis. Lygiai taip pat mažai saugumo yra ir vyrams, užsiimantiems šia veikla. Daugelis seksualines paslaugas teikiančių asmenų patyrė seksualinę prievartą vaikystėje, kiti ėmėsi šios veiklos dėl skurdo ir nedarbo, todėl negalima teigti, jog šia veikla užsiimantys asmenys „atėjo“ į ją savanoriškai.

Švedijoje taikomas modelis, kai kriminalizuojamas seksualinės paslaugos pirkėjas, bet ne pardavėjas. Pagal Švedijos įstatymą, veikiantį nuo 1999 m., nebuvo įkalintas nei vienas asmuo, dažniausia bausmė buvo bauda. Šio įstatymo tikslas – ne nubausti paslaugos pirkėją, bet paskleisti žinią visuomenei, kad prostitucija yra nepriimtina. Didžiausia bausmė pažeidėjui – jo darbdavio ar šeimos informavimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Priėmus šį įstatymą, Švedijoje žymiai sumažėjo gatvės prostitucija. Be kita ko, Švedijos jaunimas palankiai vertina šį įstatymą.

Nyderlanduose viešnamiai buvo draudžiami nuo 1911 m., tačiau Nyderlandų vyriausybė 2000 m. spalio mėn. panaikino šį draudimą, taip įteisindama prostituciją šalyje ir nustatė jos reguliavimą. Balsuojant dėl šio įstatymo abiejuose parlamentuose (Senate ir Atstovų rūmuose) išsiskyrė dvi opozicinės pažiūros: religinė ir pasaulietinė. Visgi, nepaisant skirtingų nuomonių ir pažiūrų, parlamento nariai sutarė, kad seksas už pinigus tarp dviejų suaugusių žmonių nežeidžia nė vieno iš jų orumo. Naujai priimto įstatymo pagrindinis tikslas, įteisinant prostituciją šalyje, – ištraukti šią veiklą iš „šešėlio“ ir suteikti ja užsiimantiems asmenims garantijas. Tačiau Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijose teigiama, kad nors Nyderlanduose prostitucija yra legalizuota,  yra užtikrinamos šia veikla užsiimančių asmenų garantijos sveikatos priežiūros srityje, nėra padaryta pažanga kovojant su prekyba žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais. Priešingai, prekybos žmonėmis atvejų yra registruojama vis daugiau. 2008 m. policijos parengtoje ataskaitoje akcentuojama, kad nuo 50 % iki 90 % legaliai dirbančių prostitučių dirba ne savo noru.

Šveicarijoje prostitucija yra legali ir reguliuojama teisės aktais. Teisės aktuose yra numatyta, kad prostitucijos kurstymas yra draudžiamas, t. y. draudžiama kaip nors skatinti užsiimti šia veikla arba priverstinai dirbti, taip pat riboti apsisprendimą nustoti užsiimti minėta veikla. Vietos policija yra atsakinga už priežiūrą ir kontrolę, siekiant išvengti žmonių išnaudojimo atvejų.

Ataskaitos išvadose teigiama, kad siekiant „pažaboti“ prostituciją ir prekybą žmonėmis, reikia kovoti su nusikaltėlių tinklais, bet ne su pavieniais asmenimis. Siekiant šio tikslo, Europos valstybėse reikia koordinuoti veiksmus, ir pirmiausiai – surinkti tikslią statistiką apie nusikaltimų mastą. Todėl Europos tarybos Parlamentinės Asamblėjos narės raginamos rinkti patikimą statistiką, ją dokumentuoti ir imtis koordinuotų veiksmų.

Pasaulio vergijos indeksas

Australijos nevyriausybinė organizacija Walk Free Foundation atlieka pasaulio vergijos tyrimą, siekdama įvertinti, kuriose šalyse yra labiausiai paplitusi šiuolaikinė vergija. Šiuolaikinė vergija – sunkiai apibrėžiama įvairių darbo santykių, kurie prieštarauja žmogaus teisėms, visuma.

Walk Free Foundation parengtoje 2014 m. ataskaitoje[8] tarp galimų šiuolaikinės vergijos apraiškų minima priverstinė santuoka, priverstinis darbas, vaikų darbas ir išnaudojimas, šeiminiais ryšiais pagrįsta vergija, priverstinis darbas atidirbant už skolas, prekyba žmonėmis, priverstinė prostitucija. 

Pagal Walk Free Foundation skelbiamą pasaulio vergijos indeksą įvertinama ne tik objektyvi situacija, bet ir valstybės pozicija vergijos atžvilgiu. Tyrimo autoriai analizavo situaciją 167 šalyse ir nustatė, kad visose jų būta seksualinio išnaudojimo, priverstinio darbo arba priverstinių vestuvių atvejų ir nustatė, kad šiuo metu pasaulyje yra 35,8 mln. žmonių vergijoje (2013 m. buvo 29,8 mln.).

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad pasaulyje didžiausias procentas šiuolaikinių vergų yra Mauritanijoje (4 % nuo 3,9 mln. gyventojų), beveik tiek pat, kiek ir Uzbekistane (3,9 % nuo 30,2 mln. gyventojų), kur vyriausybė kasmet rudenį milijonus vyrų, moterų ir vaikų verčia nuimti medvilnės derlių. Indija yra daugiausiai vergų turinti pasaulio valstybė (1,1 % arba 14,3 mln. iš 1,25 mlrd. gyventojų). Indekso reikšmių sąrašo pabaigoje atsiduria Naujoji Zelandija, Barbadosas, Airija, Liuksemburgas ir Islandija (mažiau nei 0,01%). Nustatyta, kad Islandijoje ir Liuksemburge yra po 100 vergijos aukų.

Europoje vergijos sąlygomis gyvena daugiau kaip 566 tūkst. žmonių. Čia prasčiausia padėtis yra Bulgarijoje (27 tūkst. arba 0,38 % nuo visų pasaulyje vergaujančių žmonių), Čekijoje (37,9 tūkst. arba 0,36 % pasaulyje vergaujančių žmonių) ir Vengrijoje (35,6 tūkst. arba 0,36 % pasaulyje vergaujančių žmonių). Daugiausiai šiuolaikinės vergijos atvejų nustatyta Turkijoje – užregistruota 185 tūkst. (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Europos valstybių vertinimai pagal vergijos indeksą[9]

Valstybė

Gyventojų - vergų dalis
nuo gyventojų skaičiaus, %

Užimama vieta tarp 167 valstybių

Airija‎

0,01

166

Albanija‎

0,36

83

Austrija‎

0,01

159

Baltarusija

0,12

138

Belgija‎

0,01

155

Bosnija ir Hercegovina‎

0,36

80

Bulgarija‎

0,38

73

Čekija‎

0,36

74

Danija‎

0,01

161

Estija‎

0,36

86

Graikija‎

0,01

156

Islandija‎

0,01

167

Ispanija‎

0,01

150

Italija‎

0,02

146

Jungtinė Karalystė‎

0,01

149

Juodkalnija‎

0,36

88

Kipras

0,36

87

Kosovas‎

0,25

107

Kroatija‎

0,36

79

Latvija‎

0,11

140

Lenkija‎

0,19

130

Lietuva‎

0,36

82

Liuksemburgas‎

0,01

165

Makedonija‎

0,36

84

Nyderlandai‎

0,01

154

Norvegija‎

0,01

163

Portugalija‎

0,01

157

Prancūzija‎

0,01

148

Rumunija‎

0,11

139

Rusija

0,73

32

Serbija‎

0,36

76

Slovakija‎

0,36

77

Slovėnija‎

0,36

85

Suomija‎

0,01

162

Švedija‎

0,01

158

Šveicarija‎

0,01

160

Turkija‎

0,25

105

Vengrija‎

0,36

75

Vokietija‎

0,01

147

 Lietuva pagal vergijos indeksą užima 82 vietą iš 167 valstybių. Geriausiai iš Lietuvos kaimyninių valstybių (mažiausiai vergijos) įvertinta Latvija (2014 m. – 140 vieta). Tai aukštesnis rezultatas negu 2013 m. (131 vieta), nors dėl skirtingos metodologijos reitingus tiesiogiai lyginti yra netikslinga. Lenkija pagal vergijos indeksą užima 130 vietą, Baltarusija – 114 vietą.

Ataskaitoje teigiama, kad Europos valstybių vyriausybės yra parengusios geriausias kovos su vergija priemones. ES ir Europos Taryba yra parengusi vergijos stebėsenos, priežiūros  ir kontrolės mechanizmus, kurie yra apibrėžiami Europos Tarybos konvencijoje dėl veiksmų kovojant su prekyba žmonėmis[10] (konvenciją yra ratifikavusios 42 Europos valstybės[11]). Lietuvoje ši konvencija ratifikuota 2012 metais. Konvencija siekiama užkirsti kelią prekybai žmonėmis, apsaugoti aukas ir nubausti pažeidėjus. Konvencija apima visas prekybos žmonėmis formas (nacionaliniu ar tarptautiniu mastu, neatsižvelgiant į tai, ar ji susijusi su organizuotu nusikalstamumu ar ne) ir visas prekybos žmonėmis aukas (moteris, vyrus ir vaikus), taip pat visas išnaudojimo formas. Konvencijoje taip pat yra nurodytos priemonės partnerystei pilietinėje visuomenėje ir tarptautiniam bendradarbiavimui skatinti. Europos Tarybos Kovos su prekyba žmonėmis ekspertų grupė (angl. Group of Experts on Action against Trafficking in Human Beings, GRETA) stebi kaip valstybės narės įgyvendina 2005 m. Europos Tarybos konvencijos Nr. 197 Dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis reikalavimus, ir savo vertinimų rezultatus periodiškai skelbia  ataskaitose[12].

Visos Europos šalys vergiją laiko nusikaltimu, tai apibrėždami baudžiamuosiuose kodeksuose arba tam tikruose teisės aktuose, susijusiuose su prekyba žmonėmis. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Airijoje ir Norvegijoje yra teisinės apsaugos priemonės aukoms, liudytojų apsaugos priemonės. Nepaisant to, išlieka realus pavojus, kad daugelyje šalių aukos gali būti baudžiamos už veiksmus, kuriuos atliko kontroliuojamos nusikaltėlių arba sulaikytos dėl imigracijos taisyklių pažeidimų.

Nyderlanduose ir Švedijoje vyriausybė skiria didžiausią dėmesį priemonėms, kurios leidžia pasiekti geriausių rezultatų kovojant su laisvės, saugumo ir teisingumo stiprinimu ir šiuolaikine vergija. Abi šalys atlieka išsamius šiuolaikinės vergijos tyrimus, yra parengusios viešojo informavimo kampanijas ir yra nustačiusios aiškias apsaugos priemones bei būdus vietos ir atvykusiems darbuotojams[13].

Palyginti ekonomiškai nedidelės valstybės – Juodkalnija ir Makedonija – taip pat turi efektyviai veikiančius žmonių išnaudojimą apsaugančius teisinius mechanizmus. Pavyzdžiui, Juodkalnija turi paramos aukoms programas, kurios yra skirtos visoms šiuolaikinės vergijos aukoms, t. y. vyrams, moterims ir vaikams. Kita vertus, stipriai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių (Islandijos, Liuksemburgo) valdžia priima mažiau sprendimų, kovojant su šiuolaikine vergija.

Europos šalys pirmauja pagal demokratijos, antikorupcijos, žmonių teisių, socialinių paslaugų indeksus, tačiau dėl aukštos diskriminacijos ir menkai užtikrinamų žmogaus teisių Turkija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Graikija ir Kosovas yra penkios labiausiai pažeidžiamos šalys regione. Turkijoje yra aukščiausias šiuolaikinės vergijos reitingas Europoje – tai siejama su didele nelegalia gyventojų, pabėgusių iš konfliktų zonų Sirijoje ir Irake, migracija bei mažumų diskriminacija ir pažeidžiamumu Turkijos viduje.

Kova su šiuolaikine vergija ES

2012 m. birželio mėn. Komisija priėmė Prekybos žmonėmis panaikinimo ES strategiją (2012–2016 m.), kurioje išdėstytos konkrečios praktinės priemonės, kurių reikėtų imtis per ateinančius 5 metus. Tarp šių priemonių – nacionalinių teisėsaugos tarnybų, atsakingų už kovą su prekyba žmonėmis, įsteigimas ir bendrų Europos tyrimų grupių, kurių tikslas – vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tarpvalstybinėse prekybos žmonėmis bylose, sudarymas.

Europos Komisija 2012 m. birželio 19 d. pranešime spaudai apžvelgia naują Europos strategiją, kurioje numatyta prekybos žmonėmis prevencija, aukų apsauga ir rėmimas, taip pat baudžiamasis prekiautojų žmonėmis persekiojimas. Nustatyti penki prioritetai ir išdėstytos kiekvienam iš jų įgyvendinti skirtos iniciatyvos:

·      nacionalinių teisėsaugos tarnybų, atsakingų už kovą su prekyba žmonėmis, įsteigimo rėmimas;

·      bendrų tyrimų grupių sudarymas ir Europolo bei Eurojusto įtraukimas į visas tarpvalstybines prekybos žmonėmis bylas;

·      aiškios informacijos apie ES ir nacionalinėje teisėje nustatytas aukų teises, pavyzdžiui, teisę į paramą ir sveikatos priežiūrą, teisę gauti leidimą gyventi ir darbo teises, teikimas;

·      ES mechanizmo, pagal kurį būtų galima geriau nustatyti, nukreipti, apsaugoti ir paremti aukas, sukūrimas;

·      Europos įmonių kovos su prekyba žmonėmis koalicijos sudarymas, siekiant pagerinti įmonių ir suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimą;

·      ES pilietinės visuomenės organizacijų ir paslaugų teikėjų, teikiančių aukoms apsaugą ir paramą valstybėse narėse bei tam tikrose trečiosiose šalyse, forumo įkūrimas;

·      Mokslinių tyrimų projektų, kuriuose internetas ir socialiniai tinklai analizuojami kaip vis dažniau prekiautojų žmonėmis naudojamos aukų verbavimo priemonės.

Priemonės į strategiją buvo įtrauktos po išsamių konsultacijų su ekspertais, vyriausybėmis, visuomene, tarptautinėmis organizacijomis, socialiniais partneriais ir mokslininkais. Jos atspindi pagrindinius susirūpinimą keliančius klausimus bei aukų nuomones. Prekybos žmonėmis panaikinimo ES strategija (2012–2016 m.) – viena iš Komisijos priemonių, padėsiančių įgyvendinti ir papildysiančių prekybos žmonėmis srities ES teisės aktus (Direktyvą 2011/36/ES), kurią perkelti į nacionalinę teisę valstybės narės buvo įpareigotos iki 2013 m. balandžio mėn.

2014 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė ES Ministrų Tarybai pasiūlymą įgalioti ES valstybes nares ratifikuoti naują Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos dėl priverstinio darbo protokolą[14] (protokolas ir su juo susijusi rekomendacija buvo priimti 2014 m. birželio mėn. (IP/14/669)). Tarptautinės darbo organizacijos protokolą ratifikavusios šalys susitarė vykdyti priverstinio darbo prevenciją, visų pirma, kovos su prekyba žmonėmis srityje, pagerinti nukentėjusiųjų apsaugą ir suteikti jiems galimybę gauti kompensaciją. Šiuo protokolu taip pat sustiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas, kovojant su priverstiniu darbu[15].

Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos dėl priverstinio darbo protokolu siekiama sustiprinti kovą su šiais sunkiais žmogaus teisių pažeidimais ir pritaikyti konvenciją prie XXI a.  iššūkių. Už užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį atsakingas Komisijos narys László Andoras ragino ES valstybes nares kuo greičiau ratifikuoti šį protokolą ir taip užkirsti kelią nežmoniškam darbuotojų išnaudojimui.

Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją ratifikuojančios šalys privalo, pasitarusios su darbuotojais ir darbdavių organizacijomis, parengti kovos su priverstiniu darbu nacionalinę politiką ir veiksmų planą. Šalys turi imtis priverstinio darbo prevencijos priemonių, be kita ko, šviesti pažeidžiamus asmenis ir saugoti juos nuo galimo priverstinio įdarbinimo.

Konvencijoje nustatoma prievolė užtikrinti asmenų tapatybės nustatymą, apsaugą, poilsį ir reabilitaciją. Taip pat Konvencijoje yra nuostatų, pagal kurias ją ratifikavusios valstybės narės privalo suteikti visiems nukentėjusiesiems galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis (įskaitant galimybę gauti kompensaciją) ir užtikrinti, kad kompetentingos institucijos galėtų netraukti jų baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtus veiksmus, kuriuos jie atliko verčiami kitų asmenų.

Šiuolaikinės vergijos strategija Didžiojoje Britanijoje. 2014 m. lapkričio mėn.  Didžiosios Britanijos vyriausybė parengė Šiuolaikinės vergijos strategiją[16] – išsamų veiksmų planą, kuriuo siekiama kovoti su šiuolaikine vergija šalyje. Strategijoje yra nustatytos veiklos kryptys šiuolaikinės vergijos sutramdymui. Svarbiausias strategijos uždavinys – suvienyti bendrą visų institucijų (vyriausybės, ministerijų ir jų institucijų ar agentūrų (labdaros ir pilietinių visuomenės organizacijų)) darbą. Strategijoje pabrėžiama, kad nuoseklus darbas su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis atlieka svarbiausią vaidmenį ir taip padeda efektyviau siekti strategijoje numatytų tikslų.

Didžiosios Britanijos šiuolaikinės vergijos strategija pagrįsta keturiomis pagrindinėmis veiklos kryptimis:

·       tęsti pradėtus darbus, patraukiant baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius ir grupuotes, atsakingas už šiuolaikinę vergiją ir jos organizavimą;

·       užkirsti kelią žmonėms, įtraukiant kitus asmenis į šiuolaikinę vergiją;

·       apsaugoti pažeidžiamus asmenis nuo išnaudojimo, sugriežtinant apsaugos prieš šiuolaikinę vergiją priemones ir taip užtikrinant atsparumą prieš šį nusikaltimą;

·       mažinti šiuolaikinės vergijos žalos priežastis, gerinant aukų identifikavimą, paramą ir apsaugą.

Dar viena labai svarbi veiklos kryptis, kovojant su šiuolaikine vergija, – darbas su užsienio valstybėmis, siekiant bendrų tikslų. Strategijoje yra numatyta daugiau dėmesio skirti darbui su užsienio valstybių partneriais (daugiausiai vyriausybės ir pilietinių visuomenės organizacijų atstovais), siekiant sumažinti žmonių išnaudojimą. 

 


 

[1] Europos Komisijos pranešimas spaudai (2010 m. spalio 18 d.). Kovos su prekyba žmonėmis diena. Komisija ragina stiprinti aukų apsaugą: http://europa.eu/rapid/press-release_IP-10-1346_lt.htm?locale=en

[2] Europos Komisijos pranešimas spaudai (2012 m. birželio 19 d.). Kova su šiuolaikine vergija: ES strategijoje numatyta 40 naujų kovos su prekyba žmonėmis priemonių: http://europa.eu/rapid/press-release_IP-12-619_lt.htm

[3] Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr.29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=25643&p_query=&p_tr2=2

[4] Forced labour, human trafficking and slavery: http://www.ilo.org/global/topics/forced-labour/lang--en/index.htm ; http://www.ilo.org/global/about-the-ilo/newsroom/news/WCMS_181961/lang--en/index.htm

[5] Prostitution, trafficking and modern slavery in Europe. Committee on Equality and Non-Discrimination report:  http://assembly.coe.int/ASP/Doc/XrefViewPDF.asp?FileID=20559&

[6] Prostitution, trafficking and modern slavery in Europe. Committee on Equality and Non-Discrimination report:  http://assembly.coe.int/ASP/Doc/XrefViewPDF.asp?FileID=20559&

[7] The Act Regulating the Legal Situation of Prostitutes – implementation, impact, current developments (Findings of a study on the impact of the German Prostitution Act):

http://www.cahrv.uni-osnabrueck.de/reddot/BroschuereProstGenglisch.pdf

[8] Walk Free Foundation, World Slavery Index, 2014:

http://d3mj66ag90b5fy.cloudfront.net/wp-content/uploads/2014/11/Global_Slavery_Index_2014_final_lowres.pdf

[9] Ten pat.

[10] Council of Europe Convention on Action against Trafficking in Human Beings, 2005: http://conventions.coe.int/Treaty/EN/Treaties/Html/197.htm

[11] Baltarusija yra vienintele ne ES narė, pritarusi konvencijai. Estija ir Turkija yra pasirašiusios konvenciją, tačiau dar nėra jos ratifikavusios.  

Europos Taryba vergijos interneto portalas: http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/trafficking/Flags-sos_en.asp

[12] GRETA, Council of Europe : http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/trafficking/Docs/Monitoring/GRETA_en.as.asp

[13] Group of Experts on Action against Trafficking in Human Beings, Report concerning the implementation of the Council of Europe Convention on Action against Trafficking in Human Beings by Sweden, (Council of Europe, 2014): p. 32, accessed on 06/18/2014: http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/trafficking/docs/Reports/GRETA_2014_11_FGR_SWE_en.pdf

[14] C029 - Forced Labour Convention, 1930 (No. 29): http://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:0::NO::P12100_ILO_CODE:C029

[15] Priverstinis darbas. Komisija ragina ES šalis ratifikuoti naują Tarptautinės darbo organizacijos protokolą: http://europa.eu/rapid/press-release_IP-14-995_lt.htm

[16] Modern Slavery Strategy (November, 2014): https://www.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/383764/Modern_Slavery_Strategy_FINAL_DEC2015.pdf

Parengė Donata Šlekytė.

Įvertink: 0 0 | Skaitė: 910
http://www.ekspertai.eu/lietuva-pagal-vergijos-ind...

G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: