Škirpos sakralizavimas: ar lietuviai supranta kolaboracinės veiklos pasekmes

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-07-09 13:30:01, skaitė 216, komentavo 6

Škirpos sakralizavimas: ar lietuviai supranta kolaboracinės veiklos pasekmes

Iki šiol Lietuvoje dažnai kyla diskusijų dėl Antrojo pasaulinio karo laikų nusikaltimų, kol kas ne visi gali atsakyti į klausimą, kas toks Kazys Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai

Kas žino Lietuvą, tas žino Gedimino kalną ir ant jo stovintį bokštą, vieną pagrindinių krašto nacionalinių simbolių. Bet ne kiekvienas lietuvis ir netgi ne kiekvienas vilnietis žinos, kad visai šalia kalno, prie Vilnelės, yra kukli gatvelė, žinoma Kazio Škirpos vardu. Nežinos ir to, kas tasai Škirpa. Bet būtent šis asmuo ir jo vardo alėja dabar kelia aštrias diskusijas.

Hitlerininkų sėbras

Jų priežastis — Škirpos asmuo. Viena vertus, jis garbinamas kaip vienas Lietuvos kariuomenės pradininkų. Dar daugiau, būtent jis buvo tarp pirmųjų, 1919 m. virš Gedimino kalno iškėlusių trispalvę vėliavą. Iš čia ir minėtosios alėjos pavadinimas. Šiuo požiūriu Škirpa — pavyzdinis, visus dabarties ideologinius reikalavimus atitinkantis Lietuvos patriotas.

Tačiau kita reikalo pusė — Škirpos veikla Antrojo pasaulinio karo metu. Tada jis, iki 1940 metų įvykusio fašistinio Smetonos režimo kracho dirbęs diplomatinį darbą Berlyne, iš ten pat ėmėsi organizuoti Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Iš esmės tai buvo ne tik antitarybinė, bet ir fašistinė organizacija, skelbusi lietuviškai adaptuotą hitlerininkų ideologijos variantą. Be kita ko, agitavusi susidorojimą ne tik su kitaminčiais, bet ir konkrečiai žydų tautybės Lietuvos gyventojais.

1941 metų vasarą į Lietuvą įžengus nacistinės Vokietijos kariuomenei, LAF tapo pagrindiniu jos pagalbininku. Padėdami vokiečiams okupantams, iki 1944 metų į LAF telkęsi veikėjai spėjo ne tik išžudyti tūkstančius protarybiškai nusiteikusių lietuvių, bet ir sunaikinti per 90% Lietuvos žydų. Abejoti čia nėra pagrindo — LAF tiek antikomunizmą, tiek antisemitizmą skelbė visiškai atvirai. O visame tame Škirpa griežė pirmu smuiku.

Ginčas dėl Škirpos

Lietuvių nacionalistams Škirpa — neabejotinas didvyris. Kadangi būtent tokios nuotaikos vyravo 1990-aisiais, nenuostabu, kad daugelis gatvių Lietuvos didmiesčiuose tada buvo pavadintos tokiais ir panašiais vardais (pvz. Smetonos, Birželio 23-osios ir pan.). Tai puikiai atitiko klasikinį, nacionalistinį ideologinį modelį, kurio griežtesniems atstovams ne gėda imtis ir atviros nacizmo apologetikos.

Tačiau dabar, Lietuvai esant liberalias demokratines vertybes deklaruojančios ES dalimi, ryškėja prieštaravimai. Dalis valdančiųjų sluoksnių persiorientuoja iš nacionalizmo į liberalizmą. O kadangi čia privaloma palaikyti tam tikrą "civilizuotumo" bei "tolerancijos" aurą, Škirpai ir panašiems veikėjams vietos gali likti mažokai.

Būtent tokiai pozicijai atstovauja Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kurio komandos teikimu į savivaldybės darbotvarkę įtrauktas klausimas dėl Škirpos alėjos pervadinimo "Trispalvės alėja", siejant šį pavadinimą su minėtuoju vėliavos iškėlimu 1919 metais. Tuo tarpu daugelis kitų, pradedant konservatorių patriarchu Vytautu Landsbergiu, baigiant Vytauto Radžvilo kuruojamu, neofašistinėmis idėjomis žongliruojančiu jaunimo sambūriu "Pro patria", Škirpos alėjos pavadinimą, kaip ir patį Škirpą — gina.

Antitarybinės nacizmo apologetikos ištakos

Iš šalies žvelgiant, tokių veikėjų kaip Škirpa sakralizavimas — tikrai skandalingas. O tokios propagandos pasekmes aiškiai regime po 2014 metų valstybės perversmo gyvenančioje Ukrainoje, kur kito nacių pakaliko, St. Banderos kulto, išpažinėjai visiškai atvirai žudo niekuo dėtus civilius gyventojus.

Privalu suprasti, kad panašus požiūris į istoriją dabar būdingas kone visoms Pabaltijo šalims. Pavyzdžiui, Latvijoje bei Estijoje su valdžios palaikymu kasmet vyksta buvusiems esesininkams pagerbti skirti renginiai. Tai pateisinama tuo, esą net hitlerizmas buvęs mažesne blogybe už "baisiąją, stalinistinę" Tarybų Sąjungą.

Nė neliečiant žydų temos, šis istorijos aiškinimas paremtas labai abejotina "sovietinio genocido" samprata bei visišku hitlerininkų ketinimų pačių Pabaltijo tautų atžvilgiu nutylėjimu (arba net neigimu). Pavyzdžiui, generaliniame "Ost" plane rengiant Pabaltijį vokiečių kolonizacijai, buvo numatoma atsikratyti apie 85% lietuvių, 50% latvių ir 50% estų.

Turint tai omeny, net nacionalistiniu požiūriu Škirpa ir į jį panašūs būtų laikytini jei ne visiškais nusikaltėliais, tai mažų mažiausiai — naudingais idiotais. O kadangi vienintelė alternatyva Reicho planams tada buvo karinė Tarybų Sąjungos pergalė — daugiau nei aišku, kas išgelbėjo ne tik likusius žydus, bet pačius lietuvius nuo jiems grėsusio sunaikinimo.

Tačiau mūsiškiams rūmų istorikams šito pripažinti negalima. Tai padaryti jiems trukdo ne kas kita, kaip iki valstybinio lygmens iškeltas antitarybiškumas. Juo remiasi spekuliacijos (apie "mažesnę blogybę" ir pan.), kuriomis teisinamas tiek Škirpa, tiek kiti 1941-1944 m. laikotarpiu naciams tarnavę veikėjai. O šiuo, būtent antitarybiškumo požiūriu, mūsų lietuviai liberalai nuo nacionalistų niekuo nesiskiria.

Pavadinimą pakeitus — esmė liks ta pati

Svarbu to nepamiršti — ypač tuo atveju, jei Vilniaus savivaldybė visgi nuspręstų Škirpos alėją pervadinti.

Be abejo, tai būtų sveikintina. Tačiau būtų didelė klaida manyti, kad tai iš esmės keistų dabar Lietuvoje vyraujančią "istorijos politiką", dėl kurios ašies (antitarybiškumo) tarp liberalų ir nacionalistų esama kuo puikiausio sutarimo. Tiesiog konsensuso.

Pavyzdžiui, tiek liberalas Šimašius, tiek "Pro patria" pritartų minčiai pašalinti Vilniaus centre stovintį lietuvių literatūros klasiko Cvirkos paminklą. Tik kol pastarieji šį pritarimą reikštų šaukdami apie įsivaizduojamą neva "azijietiško bolševizmo" grėsmę, Šimašius tokią poziciją argumentuotų, tarp Cvirkos ir Škirpos dėdamas lygybės ženklą. Nors tarp judviejų — tikrų tikriausia idėjinė, vertybinė bei istorinė praraja. Tad abiem atvejais išeitų kažkoks absurdas.

Absurdas, kurio priežastis — antitarybiškumo iškreiptas istorijos supratimas. Kol šis supratimas nesikeis, tol nesikeis ir reikalo esmė. Su gatvių vardų pakeitimais ar be jų. O tam supratimui pakeisti reikalinga atvira, cenzūros (kol kas įtvirtinamos 170-2 BK str.) nevaržoma diskusija visais, tame tarpe ir tarybiniais mūsų istorijos klausimais.

Tik tada, objektyviai įvertinus praeitį, bus įveikta dogma virtęs antitarybiškumas; bus deramai įvertinta, kur didvyriai, o kur — nusikaltėliai. Ir tik tada bus užkirstas kelias iš tokio antitarybiškumo kylančiai nacizmo apologetikai. Kada? Nežinia. Bet viena aišku: kuo greičiau — tuo geriau.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.